tekstai.lt

In memoriam. Atsisveikiname su kasdienybės poetu. Kazimieras Barėnas (2006)

barenas_kzimieras
barenas_kzimieras
       Kovo 24-ąją Londone amžinojo poilsio atguls baigiantis kovo 17-ajai pasaulį palikęs vyriausias amžiumi Lietuvos rašytojų sąjungos narys prozininkas Kazimieras Barėnas (tikr. Barauskas). Šią liūdną žinią pranešė rašytojo gyvenimo draugė Marija Barėnienė, kuriai reiškiame nuoširdžią užuojautą.

       Liūdnas sutapimas: rašytojas įsisirgo sulaukęs monografijos, kurią rašydamas keletą metų artimai su juo bendradarbiavau. Regis, bendras darbas buvo tarsi saugiklis nuo artėjančio šimtmečio ir su juo susijusių problemų. Pasidžiaugė pasirodžiusia knyga, gerais atsiliepimais spaudoje ir… kuriam laikui nutilo. Parašė sugrįžęs iš ligoninės. Ir… vėl nutilo. Spalio 14-ąją rašytam laiškui buvo lemta tapti paskutiniam: „Neišsipildė tikėjimas, kad mano sveikata taisysis. Tiesą sakant, turint galvoje mano amžių, sunku tikėtis pagerėjimų“.

       Iki poros paskutinių laiškų per daugelį metų iš K. Barėno niekada neteko išgirsti naujienų, susijusių su jo sveikata, problemomis. Domėjosi kūrybos naujienomis, būsimais „Varpų“ autoriais, ragino parašyti, į kokius klausimus dar reikės atsakyti, kurių kolegų laiškai domina, kada planuojamos monografijos pabaigtuvės. O sulaukęs daugybės klausimų ir į juos atsakęs, likus ketvertui metų iki šimtmečio tebejuokavo: „Dabar jau turbūt reikės ruoštis į pensiją“.

       Nežinodamas K. Barėno amžiaus, kažin ar kas būtų atspėjęs jį iš rašto. Ir sulaukęs senatvės rašė tvirtai, smulkiai, kaligrafiškai. Nesiskundė atmintimi. Buvo pažįstamas, taip pat ir bendravo su įvairiais praėjusio šimtmečio pradžioje gimusiais kūrėjais.

       K. Barėno šaknys – Panevėžio apskrities Pumpėnų valsčiaus Stanionių kaime. Jis gimė 1907 m. gruodžio 30 d. (pagal naująjį kalendorių – 1908 m. sausio 12 d.). Baigęs Panevėžio gimnaziją, 1929 m. įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą, kurį baigė 1933 metais. Dar pirmame kurse pradėjo dirbti universiteto raštinėje. Studijų metais pasirodė ir pirmasis grožinis kūrinys – apsakymas „Neišbrista dumblynė“ „Kultūros“ žurnale.

       1943-ųjų pabaigoje, uždarius universitetą, K. Barėnas pradėjo dirbti „Ateities“ dienraštyje. Jo redaktorius įvertino ne tik K. Barėno žurnalistinius ir literatūrinius gabumus, bet ir jo tvarkingumą, pedantiškumą. Tarp bendradarbių buvo nemažai rašytojų, čia užsimezgė daug pažinčių, pravertusių darbuojantis Londone. „Ateityje“ K. Barėnas išspausdino nemažai to meto menininkų kūrybinių portretų. Įsimintini ir karo metais sukurti rašiniai apie Maironį, Žemaitę, Šatrijos Raganą.

       Artėjo frontas ir apsisprendimo valanda: išvykti ar likti. Gal tik tada Kazimieras suvokė, koks pavojingas tokiu laikmečiu laikraštininko darbas. Tačiau iki tol, kol atsidūrė šalyje, kurioje buvo lemta pragyventi beveik 60 metų, dar laukė Austrija, Vokietija, kur neužmetė kūrybos bei redagavimo darbo.

       1947 m. apsigyvenus Didžiojoje Britanijoje, teko keisti profesiją. Čia, tekstilės fabrike, dirbo beveik dešimtmetį – prižiūrėjo siūlus sukančias mašinas. Nors darbas buvo nelengvas, čia parašyti pirmieji žinomi K. Barėno kūriniai, kurie vėliau išspausdinti knygose „Giedra visad grįžta“ (1953) ir „Karališka diena“ (1957), kai kurie apsakymai – knygoje „Kilogramas cukraus“ (1978). Kurti leido palankios aplinkybės, be to, žmona Marija skatino. Rankos būdavo užimtos, bet galva neturėjo darbo, – kai netrūkdavo siūlai, K. Barėnas užrašydavo ne vieną sakinį.

       1949 m. sausio 22 d. įstojo į Lietuvių rašytojų draugiją.

       Debiutavo knyga (novelių rinkinys „Giedra visad grįžta“) būdamas keturiasdešimt penkerių. Recenzentai pripažino, kad, nors ir pasirinkęs klasikinę tematiką – nepriklausomos Lietuvos kaimą, autorius toli pralenkė jaunesnius pradedančiuosius. O daugumos vėliau gimusių novelių ir apsakymų herojai apsigyveno K. Barėno jaunystės mieste Panevėžyje, kūriniuose perkrikštytame į Gulbinus. Čia aprašoma miesto ir miestiečių buitis, provincijos valdininkų kasdienybė, įdomios siužetinės linijos, vaizdai ir portretai, atmiešti skaidriu humoru. Dauguma tų kūrinių buvo užrašyti tame pat tekstilės fabrike, ant atvežamų sukti kamuolių etikečių antrųjų – tuščių – pusių. Iš tų originalių lapelių, grįžęs namo, K. Barėnas persirašydavo tekstą į didesnius lapus.

       Gyvenimas pasikeitė 1957 m., kai K. Barėnas buvo pakviestas redaguoti „Europos lietuvio“ ir apsigyveno Londone. Čia pradėjo vadovauti Nidos knygų klubui, išspausdinusiam per šimtą išeivijos rašytojų knygų, be to, išleido solidžią (558 p.) skaitymų augantiems ir suaugusiems knygą „Sauja derliaus“.

       Su laikraščio redagavimu ir leidyba susiję beveik trys dešimtmečiai, kurie buvo dramatiški. K. Barėnas garsėjo tolerancija, vidine kultūra. Jam redaktoriaujant „Europos lietuvis“ buvo populiarus laikraštis. K. Barėnas nepamiršdavo ir kolegų rašytojų darbų: pasirodydavo jo paties recenzijų, analizuojančių naujas knygas, ilgesnių grožinių kūrinių atkarpomis, skelbtas ne vienas Lietuvoje gyvenančių rašytojų apsakymas, eilėraštis bei didesnių kūrinių ištraukos. Jo dėka „Europos lietuvio“ skaitytojai susipažino su Romualdo Lankausko romanu „Tiltas į jūrą“ (1963–1964), Jono Avyžiaus romanu „Kaimas kryžkelėje“ (1964–1966), Bitės Vilimaitės, Mykolo Karčiausko, Vytautės Žilinskaitės ir kitų kūryba.

       Originalus ir nusipelnęs 1964–1980 m. leistas literatūros metraštis „Pradalgės“. Kai K. Barėnas jį sugalvojo leisti, buvo žinomas kaip redaktorius ir leidėjas. Ypač naudinga patirtis buvo sukaupta Nidos knygų klube. Metraštis sumanytas, kai išeivijoje ilgesnį laiką nepasirodė joks vien literatūrai skirtas leidinys: nustojo eiti „Gabija“, nebebuvo „Literatūros lankų“. „Pradalgėse“ iš viso bendradarbiavo 102 autoriai, tarp jų ir užatlantėje gyvenantys kūrėjai. Visos „Pradalgės“ (10 tomų) turi 4195 puslapius. Metraštis sujungė beveik visus išeivijos rašytojus.

       Nidos knygų klubo išspausdintų leidinių sąraše daugiausia tokių autorių, kurių klubas išleido po vieną knygą. Didžioji dalis leidinių padėjo leidyklai įgyti geros kokybės ženklą.

       Išeina nemaža K. Barėno knygų: „Atsitiktiniai susitikimai“ (novelės, 1968), „Tūboto gaidžio metai“ (romanų trilogijos I tomas, 1969), „Dvidešimt viena Veronika“ (novelių romanas, 1971), „Kilogramas cukraus“ (novelės, 1978), „Beragio ožio metai“ (romanų trilogijos II tomas, 1982), „Meškos maurojimo metai“ (romanų trilogijos III tomas, 1990), „Pati apatinė pakopa“ (novelės, 1992).

       Penkiose K. Barėno novelių (apsakymų) knygose – 53 kūriniai. Būdamas svarbiausias Didžiosios Britanijos lietuvių kronikininkas, vaizduojantis iš Tėvynės išblokštų žmonių gyvenimą, rašytojas mintimis grįžta į Lietuvą. Tolimos vaikystės ir jaunystės horizontas – paslaptingas, išskirtinis, barėniškas. Kūriniai realistiški, juose daug spalvų, intrigos. Visų novelių (apsakymų) knygų autorius – kasdienybės poetas.

       Dėmesio nusipelno romanų trilogija, pasakojanti apie Nepriklausomybės priešaušrį, lietuvio valstiečio likimą sudėtingu mūsų tautai laikotarpiu. Tai – panoraminis veikalas apie lietuvių tautą, XX a. patyrusią daugybę išmėginimų. Čia ryški aukštaitiška dvasia, autentiški žmonės. Romanų trilogiją nuo žemės pakelia rašytojo meilė žmogui ir lyriko prigimtis. Įdomi intriga, ryškus socialinis momentas. Trilogija atskleidė ne tik vieno paprasto žmogaus turtingą gyvenimą, bet kartu su juo ir visos valstybės išgyventą epochą.

       Romanai įvertinti Vinco Krėvės premija („Tūboto gaidžio metai“) ir JAV lietuvių bendruomenės kultūros tarybos premija („Beragio ožio metai“). K.Barėnas du kartus pelnė Lietuvių rašytojų draugijos premijas (už „Dvidešimt vieną Veroniką“ ir „Pačią apatinę pakopą“).

       K. Barėnas – enciklopedinių veikalų „Britanijos lietuviai 1947–1973“ ir „Britanijos lietuviai 1974–1994“ autorius. Šias knygas vartant (iš viso 774 p.) nesitiki, kad jas parengė vienas žmogus, o ne bendradarbių kolektyvas. Knygose – beveik pusės šimtmečio Didžiosios Britanijos lietuvių istorija. Čia randame ne tik daug informacijos, bet ir komentarų, įdomesnių detalių. K. Barėnas dėmesio vertas kaip kritikas, recenzentas, naujų knygų apžvalgininkas, vertėjas.

       Londone K. Barėnas buvo tarsi kultūros ambasadorius. Lietuviško paso per ilgus dešimtmečius svetur neiškeitė į užsienietišką, nors dėl to patyrė materialinių nuostolių.

       Lietuvoje išleistos dvi K. Barėno knygos („Dvidešimt viena Veronika“, LRS leidykla, 1997, ir „Apsakymų rinktinė“, „Varpai“, 2004). 1997-aisiais rašytojas apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4 laipsnio ordinu. 2002 m. lapkričio 28 d. įstojo į Lietuvos rašytojų sąjungą. 2005-aisiais išėjo monografija „Kazimieras Barėnas“ („Varpai“).

       K. Barėnas buvo kuklus žmogus. Jei ne jo gyvenimo draugė Marija, būtų nepaminėtas toks faktas: Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Anthony’s Blairas pakvietė rašytoją 2004 m. balandžio 28 d. dalyvauti vyriausybiniame priėmime ryšium su Lietuvos Respublikos įstojimu į Europos Sąjungą. Tokį kvietimą gavo tik keturi lietuviai, tarp jų – Barėnai.

       Atsisveikinant su rašytoju, norisi tikėti, kad iki jo šimtmečio turėsime progą ir Lietuvoje skaityti jo romanų trilogiją.

       

       Leonas Peleckis-Kaktavičius

       

       Literatūra ir menas, 2006 03 24