Accessibility Tools

landsbergis_algirdaslandsbergis_algirdas       ALGIRDAS LANDSBERGIS (g. 1924), studi­javęs lituanistiką Kauno universitete 1941-1943 m., anglistiką ir romanistiką Mainco universitete, lyginamąjį literatūros mokslą Kolumbijos universitete, buvo aktyvus pokarinio modernistinio Žurnalo „Žvilgsniai” dalyvis, Pavergtųjų Europos tautų seimo re­daktorius, „Amerikos balso” ir „Laisvosios Europos” radijo stočių bendradarbis, Farlėj Dikinsono universiteto istorijos profesorius, lietuvių literatūros kūrinių į anglų kalbą vertėjas ir pristatytojas. Pir­moji išleista knyga – romanas „Kelionė” (1954). Po dešimtmečio debiutavo dramaturgijoje kaip avangardistinio teatro pasekėjas („Meilės mokykla”, 1965). Vienas iš nedaugelio egzodo rašytojų, įėjusių j amerikiečių spaudą temperamentinga eseistika politikos ir teatro klausimais (žurn. „Cinema – TV Digest” redakcijos narys).

       Kritikos straipsniuose „Literatūros lankuose” Landsbergis ironiš­kai tyčiojosi, kaip ir A. Škėma, iš pastangų „tautiškumo branduolį” izoliuoti nuo modernizmo, uždaryti „ašarėlių, aušrelių, žirgelių, blakstienėlių” literatūriniame gete. Menininkui pavojingiausia -užsidėti sustingusią visuomeninę kaukę, „suplakatinti savo jausmus ir mintis”, pasiduoti pasaulėžiūros ir formos monotonijai. Lietuvių rašytojo, gyvenančio svetimkalbėje aplinkoje, didžiausias rūpestis – išsaugoti „gimtosios kalbos širdies plakimą”.

       Landsbergio Kelionė – pirmas egzodo modernus romanas, ištrū­kęs iš lietuviškų kaimo epikos tradicijų. Istorinio laiko realijos – pasi­traukimas iš Lietuvos artėjant antrajai sovietinei okupacijai ir karo pabaiga bombarduojamoje Vokietijoje – išgriebiamos aštriu rakursu tarytum filme – tėvas surištomis rankomis guli duobėj enkavedistų peršauta krūtine; prancūziški, rusiški, olandiški, lietuviški keiksmai iš visos Europos suvarytų darbininkų barakuose; dega miestas, o čia pat miškelyje du kūnai sulipę mylisi; lėktuvų fabriko meistrai vo­kiečiai šokinėja estradoje šuniukais, linksmindami po kapituliaci­jos akto savo buvusius pavaldinius; rusų moterys pjaustosi venas, grąžinamos prievarta į Sovietų Sąjungą. Fiksuojanti kamera staiga priartėja prie daikto, pagauna stambiu planu atskirą momentą, ne­retai poetiškai metaforizuotą („Mėlynos šviesos ruoželis krito iš lan­go kaip dalgis mėnesienoje”), o svarbiausia – seka konvulsišką deta­lių maišymąsi katastrofiškoje pasaulio griūtyje. Žodis, uždarytas šioje vyksmo akimirkoje, neturi vakarykščio laiko ir negali atsiplėšti į ki­tą erdvę, jis sklidinas gimstančio pojūtinio įspūdžio, banguojančios tapsmo energijos. „Sprogimas prismeigė juos prie grindų ir perdūrė užmerktus akių vokus. Išgąstis, kad jis mirs svetimoje žemėje, du­sino Julių kaimo kapinių juodžemio kvapu”. Vidinis žodžio inten­syvumas ir statiško aprašinėjimo nepripažįstanti vaizdo dinamika -Landsbergio stilistikos principai, atsiradę pokarinio ekspresionizmo aplinkoje.

       Kinematografiškas vaizdo judrumas, šokiruojanti rakursų kaita ir maksimali žodžio įtampa (beveik kaip eilėraščiuose, kuriuos auto­rius pradžioj bandė rašyti) atsiremia į skeldėjančią pagrindinio ro­mano herojaus sąmonę, grimztančią į sapnus, košmarą, nebūties tamsą (pokalbis su mirusiais). Pati trupėdama, likusi be aiškių tikslų ir vilties, kliedinti tik Fra Angelico paveikslų grožiu, ši jauno lie­tuvio – karo pabėgėlio sąmonė jautriai reflektuoja irstančią pasau­lio tvarką, chaotišką tautų ir individualių likimų maišatį, kosminės harmonijos griūtį ir nykų žmogaus buvimą be savo vietos, pagaliau alogiką kaip egzistencijos principą („Moteris su naščiais kabinėju­si už trupančių mėnulio atbrailų. Ji beviltiškai sumosikavo rankomis ir krito žemyn, savo šešėliu prašluodama namus”). Sąmonės tėkmė, slenkanti iš nežinios į nežinią be apriorinių išganymo tezių, rikiuoja visą pasakojimą pagal modernaus psichologinio romano pulsuojan­čią ritmiką (ji įspūdingai išlaikyta ir vėlesniame B. Radzevičiaus romane „Priešaušrio vieškeliai”).

       Gyvendamas po krintančiomis bombomis, „išvietintas” ir sujauk­tas, „Kelionės” žmogus tuo pat metu sprendžia esminius egzisten­cijos klausimus, kaip ir A. Škėmos „Baltos drobulės” herojus. „Kas aš esu? Iš kur aš ateinu? Į kur einu?” – klausinėja pati savęs karo vėtros gainiojama lietuviško vieškelio dulkelė. Ji išgirsta kelis atsa­kymus baisiame karo gaudesyje: kančia ir savęs išsižadėjimas yra tik­rasis žmogaus pašaukimas (ruso tolstojininko Grigorijaus pavyzdys); siausk su mergomis, gerk vyną, linksminkis, kol esi gyvas (armėno bonvivano Aramo pavyzdys); žiauri neapykanta ir panieka žmonėms, nes vienintelis dalykas, vertas meilės, yra tik menas (vokiečio ese­sininko Veiso pavyzdys); pasaulį reikia jėga pasukti į gerąją pusę, iššaudant nepaklusniuosius (italų komunisto Lorenco pavyzdys). Nė vienas iš šių atsakymų neužgesina išblokšto iš savo žemės jauno lie­tuviuko Justo metafizinio nerimo: „Ir kam ta aikštė, upė ir viskas, jei manęs nebus?”

       Metafizinis nerimas, kaip alternatyva vartotojiškos visuomenės komfortui ir moralinių tabu išnykimui, brėžiama ir Landsbergio novelistikoje {Ilgoji naktis, 1956; Muzika įžengiant į neregėtus miestus, 1979). Gražuolė lietuvaitė, atvykusi su amerikiečiu fotografu į Ro­mą smagiai pasiausti, Koliziejuje staiga pajunta „pasaulio šviesą” ir, metusi meilužį, išskrenda į namus. Berniukas, išgirdęs iš auklės, kad yra Dievas, ieško jo ženklų besidraikančiuose debesyse („Dangus nebuvo tuščias!”) ir nusimena, kai jam pasako, kad nėra Dievo („Kur Dievas? Gal jis pranyko už kampo”). Trys psichiatrai skirtingais me­todais bando, išaiškinti neatslūgstančio moters nerimo priežastis, ir ji nudžiunga, kad lieka neįspėta jos pažeistos sielos paslaptis („Ne tik jie, niekas manęs visos neišaiškins”).

       Novelėse pasakojimo centras lengvai permetamas iš vieno per­sonažo į kitą, o skirtingų psichologinių reakcijų ir amerikietiško gyvenimo būdo realijų klodai kontrastingai gula vienas ant kito. Ši daugiasluoksnė medžiaga tvirtai valdoma išradingos, kaskart ki­tokios konstrukcijos, nepripažįstančios sentimentalių lyrinių išsi­liejimų. Ryškus parodijinis, ironiškas pradas, kuriuo virtuoziškai grojama (novelėje „Dainos gimimas” saugumietis, be garso žiopčiojęs kartu su visu choru koncerto užsienyje metu, staiga užtraukia, visus perrėkdamas: „Gardus alutis padarytas”).

       Landsbergio dramaturgija – plačios žanrinės ir stilistinės skalės (farsas, bufonadinis škicas, komedija, tragedija, stebuklingas vaidi­nimas) – groteskiškai traktuoja šiuolaikinę amerikietišką civilizaciją, išjuokdama „seksualinę revoliuciją” (Meilės mokykla, 1965), bet nesi­ima poetizuoti „tautinės kvintesencijos”, sutelktos į senatviškus praeities atsiminimus (Paskutinis piknikas, 1980). Dramoje Vėjas gluosniuose. Gluosniai vėjuje (1973) – stulbinančios vaizduotės, para­doksalių būties sankirtų, istorinės nostalgijos kūrinyje – išreikštas būdingas pokario jaunosios kartos – egzistencializmo filosofijos auk­lėtinių – dvasinis konfliktas: 1. Visata tyli. Ji tuščia. 2. Žvaigždynai gieda „Hosanna” savo Tvėrėjui tarytum „koplyčios vaikų choras”. Kibirkščiuojančiuose intelektualinio turinio dialoguose (kalbasi šv. Kazimieras, angelas, astronomas, karalius Žygimantas Augustas) išsaugota skaidri poetinė intonacija, būdinga lietuvių istorinėms dramoms, antroje kūrinio dalyje pereina į šaržišką autoironiją. Dra­moje Penki stulpai turgaus aikštėje (1966), pagrįstoje aštuonerius me­tus trunkančio partizaninio karo Lietuvoje realijomis, su tragiška įtampa atvaizduotas pasipriešinimo tironiškai okupacijai žūtbūtinumas, žmogaus apsisprendimas išlikti savimi beviltiškoje istorijos situacijoje. Si drama, išversta j anglų kalbą, buvo pastatyta Niujorko, Čikagos, Toronto teatruose.

       Landsbergis natūraliausiai integravosi j moderniosios Vakarų li­teratūros pasaulį, pritaikydamas „sąmonės srauto” techniką roma­no ir novelės žanrams, pagrįsdamas dramą egzistencinių problemų konfliktiška raida, poetinio metaforiškumo ir grotesko priešpriešo­mis, teatrine žaisme ir moderniška scenos technika, nusižiūrėta iš T. Williamso ir E. Ionesco dramų ir avangardistinio amerikiečių te­atro bei televizijos. Lietuvių prozoje ir dramaturgijoje jis įtvirtino paradoksą kaip šiuolaikiško mąstymo principą.

 

       Vytautas Kubilius. XX amžiaus literatūra. V: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996.