tekstai.lt

Vytautas Kubilius. Egzodo literatūra. Kazimieras Barėnas (1996)

barenas_kzimieras
barenas_kzimieras
       KAZIMIERAS BARĖNAS (tikr. Barauskas, g. 1907), baigęs 1933 m. lituanistikos studijas Kauno universitete, dirbęs universiteto administracijoje, „Ateities” dienraščio (1943-1944) redakcijos sekretorius, 1947 m. atsikėlęs į Angliją, redagavęs laikraštį „Europos lietuvis” ir almanachą „Pradalgės”, vadovavęs „Nidos” leidyklai (išspausdinta 80 knygų), išleido savo pirmąjį no­velių rinkinį Giedra visad grįžta 1953 m. Vokietijoje. Jo novelių kny­gose Karališka diena (1957), Atsitiktiniai susitikimai (1968), Kilogra­mas cukraus (1978), Pati apatinė pakopa (1992) lyrinę atsiminimų tonaciją išstūmė analitinis pradas, pereinantis į kritišką ironiją, o ro­manuose „Tūboto gaidžio metai” (1969), „Dvidešimt viena Veroni­ka” (1971), „Beragio ožio metai” (1982), „Meškos maurojimo metai” (1990) – Lietuvos gyvenimo panoraminis vaizdavimas palaipsniui buvo nustelbtas emigranto buities ir jo psichologinių problemų.

 

       Pirmose Barėno prozos knygose atskiras noveles jungia viena veiksmo vietovė ir laikas, pasikartojantys veikėjai, kaip ir M. Katiliš­kio „Užuovėjoje”. Tai nauja lietuvių literatūroje kompozicijos for­ma – novelių ciklas, peraugantis į fragmentišką romaną be ištisinės fabulos. Pasakojimas audžiamas iš kaimo buities realijų (piemenukas užmiega bevalgydamas vakarienę) ir nusistovėjusių ritualinių gestų (ūkininkai iškrato pypkes, įžengdami į šventorių). Naivi vaiko sąmo­nė sugeria archajinį suvokimų ir vaizdinių klodą: mėnulyje aiškiai matyti senis su didele barzda; nakčia bastosi po kaimą bernas, pasi­koręs dėl mergos; palaužtas rugio stiebas verkia kaip gyvas. Žmogaus ir medžio giminystė tampa visos novelės ašimi, netgi savotiška „že­mininkų” ideologijos deklaracija: „Žmogus turi įsikabinti medžio, įsispirti į žemę ir laikytis, kad vėjai audros nenupustytų”.

 

       Tačiau Barėno prozoje lietuviško kaimo pasaulis neapima visos pasakotojo egzistencijos, kaip P. Andriušio ar M. Katiliškio kūriniuo­se. Į tą pasaulį žvelgiama jau iš distancijos ir kalbama apie jį ne sod­riais kaimo žmonių frazeologizmais, o sąvokine kalba. Autorius ieško čia ne tiek pastovių lietuvybės archetipų, kiek ypatingų psichologi­nių kazusų, įdomių analitiškai inteligento sąmonei. Pusbernis spiria mergai į koją – ko ji spokso, – o paskui ligi ryto laukia jos beržyne. Ūkio šeimininkė kraustosi iš proto, regėdama greta savo vyro kokią nors moteriškę. Keisti ir netikėti poelgiai, prasišaunantys iš nusisto­vėjusios sanklodos, yra pasakojimo ašis, apie kurią išdėliojami natū­ralios kaimo aplinkos piešiniai (vestuvės, kūlimas, kiaušinių mušimas Velykų rytmetį). Autorius ramiu stebėtojo žvilgsniu seka tiek savo herojų psichologines komplikacijas, tiek jų kasdieninę buitį, nesi­stengdamas dramatizuoti įvykių ir užbaigti pasakojimo aštriu atomaz­gos kirčiu pagal klasikinės novelės reikalavimus. Jam rūpi gyvenimo tėkmės nepabaigiamumas, nepripažįstantis galutinių sprendimų ir tobulybės etalonų. Paprastas, pilkas, kasdieninis žmogus, neatliekąs jokių žygdarbių, nei per daug geras, nei per daug blogas, pasirenka­mas kaip šito būties tęstinumo svarbiausias vardiklis.

 

       Barėno prozos nepalietė nostalgijos gaida, giliai įsismelkusi į pir­mojo dešimtmečio egzodo literatūrą. Jei ankstyvosiose novelėse dar būta poetinių palyginimų ir emocingai pulsuojančios pasakojimo ritmikos, artimos impresionistinei K. Jankausko novelistikai, tai il­gainiui įsigalėjo objektyvi, tiksli ir lakoniška vaizdavimo maniera, tolima bet kokiai stilizacijai ir poetiniam pakilimui, atsiremianti į anglosaksiškos prozos (ypač J. Steinbecko) daiktišką konkretumą ir empirizmą.

 

       Romanų trilogijoje Tūboto gaidžio metai, Beragio ožio metai, Meškos maurojimo metai smulkmeniškai suskaičiuojama padienio darbinin­ko uždarbis ir skolos, aprašoma bežemių valstiečių troba (seserys guli vienoje lovoje), detaliai išdėstoma žemiausio socialinio sluoks­nio padėtis (stambieji ūkininkai ilgiausiai neatiduoda uždarbio, jų sūnūs suvedžioja grytelninkų dukras ir meta). Barėnas – vienas iš nedaugelio egzodo rašytojų, regėjęs prieškariniame kaime sociali­nius kontrastus ir socialinę įtampą, drįsęs kritiškai vertinti smeto­ninį režimą, kuris sukūrė stiprų policijos – saugumo aparatą, bet ne­pasirūpino darbo įstatymais. Tokiu būdu netiesiogiai paaiškinama, kodėl 1940 m. atsirado Lietuvoje sovietinės okupacijos rėmėjų ir deportacijos vykdytojų. Šie panoraminiai romanai, pasakojantys Lie­tuvos istoriją nuo nepriklausomybės įsikūrimo iki „brandaus socia­lizmo”, stebimo jau iš emigracijos tolių, buvo perkrauti autentiškų aprašinėjimų. Trilogijos konstrukcija liko senoviškai iliustratyvinė, kaip ir J. Avyžiaus ar V. Bubnio romanuose: pagrindinis persona­žas -jaunas lentpjūvės darbininkas, grindų šlavėjas, kasmet laikąs egzaminus gimnazijoje, tampomas smetoninio, o vėliau sovietinio saugumo, karo pabėgėlis, įsikūręs Anglijoje – yra tik istorijos įvy­kių liudininkas, mažai tesikeičiantis jų srovėje, o ne pagrindinis vyksmo branduolys, nuolat besiskaidantis, kaip įprasta XX a. ant­rosios pusės moderniuose romanuose.

 

       Apskritai stambioji egzodo proza didžiąja dalimi liko tradicinio sukirpimo, besiremianti epinio panoramiškumo nuostatomis (A. Ba­ranausko trijų tomų romanas „Rudenys ir pavasariai, arba Užplynių Pultinevičius namie ir svetur”, 1975-1978; A. Kairio dviejų tomų romanas „Po Damoklo kardu”, 1978, 1981; R. Spalio „vienos kartos” serialas – „Alma Mater”, 1960; „Rezistencija”, 1969; „Mergaitė iš geto”, 1975; „Širdis iš granito”, 1980).

 

       Novelių romanas Dvidešimt viena Veronika – vienintelis Barėno stambiosios prozos kūrinys, kurio centre pavyko išlaikyti jautriai vibruojančią senstančios ir vienišos moters psichiką, kuri turi savo vertybių horizontą, palengva gęstantį kasdieninėje emigranto buity­je. Fragmentinė kompozicija išvadavo pasakojimą nuo statiškų chro­nologinės sekos aprašinėjimų, o tikslus ir plastiškai niuansuotas aplin­kos škicavimas buvo suglaustas į aštriabriaunes novelės kulminacijas.

 

       Veronika, buvusi mokytoja, rašiusi kitados eilėraščius sau pačiai, trokšta įspūdžių ir siekimų, kurie atlieptų jos nebylias aukštesnių prasmių, gerumo ir grožio nuojautas. Ją, emigrantę, fabriko darbi­ninkę, žeidžia ir gąsdina grubus kaimynų anglų priešiškumas sve­timtaučiams. Nuvilia lietuviškos bendruomenės skaidymasis dar pa­gal prieškario turtinius ir visuomeninius rangus. Jaučiasi bejėgė, kai už gera (priglobtus benamius) atsilyginama piktu. Palengva grimzta į uždarą savo namų ir privataus gyvenimo erdvę, į kurią jau niekas svetimas negali įsibrauti, kaip nustatyta Anglijoje. Knygų lentyno­je dar stovi Maironio ir Vaižganto raštai, bet ji skaito tik naujausius anglų romanus. Darželyje ji augina jurginus, kaip įprasta Lietuvo­je, bet sapnuoja prieškarinės mokyklos klasę, kurioje sėdi tik ži­nomi anglų aktoriai ir prezidentas Nixonas. Prisimena savo motiną grytelninkę ir brolį komunistą, bet nepalieka jų sulūžusioje trobe­lėje, o perkelia į Anglijos karalienės ir princo rūmus, kurie jos sva­jonėse tapo gerovės ir laimės viršūne. Ji pyksta ant vyro, baikštaus prisitaikėlio, nulėmusio jųdviejų emigraciją („Tu mane išvežei iš namų, ir dabar aš esu čia niekas”), jaučia nuviliančią egzistencijos tuštumą („gyvenimas vis tiek neturi turinio”), bet jau yra įaugusi į ramų ir saugų angliško tipo – „mano namai – mano pilis” – gyveni­mą, net nesvajoja aplankyti Lietuvos ir vis rečiau grįžta į gęstančios praeities prisiminimus, kaip ir novelės „Draugeliai” (kn. „Kilogra­mas cukraus”) herojus, kategoriškai atsisakęs kalbėti apie praeitį. Barėnui pavyko įtikinamai atskleisti Veronikos charakteryje dvasi­nių polėkių suspurdėjimą ir jų gesimą, vidinį pasipriešinimą sveti­mai aplinkai ir jaukų prisitaikymą, slopinamą emocinį impulsyvumą ir vientavės liūdesį.

 

       Barėno proza, atmetusi poetinio kalbėjimo ir stilizacijos stereo­tipus, rėmėsi daugiau ar mažiau blaivia istorinio laiko, aplinkos, žmogaus veiksmų analitika, reikalaujančia lakoniško sakinio.

 

       Vytautas Kubilius. XX amžiaus literatūra. V: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996.

 

       Kazimieras Barėnas gimnazijoje

      

barenas_kazimieras_gimn
barenas_kazimieras_gimn