tekstai.lt

Marius Burokas. Apie vaikščiojimą siaubo pakraščiais (interviu, 2011)

Marius Burokas. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Marius Burokas. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
       „Kad rašyčiau poeziją, man nereikia milijonų ir stadionų, užtenka tikėti, jog yra bent du skaitytojai, kurie mane supranta“, – prisipažįsta poetas ir vertėjas Marius Burokas (g. 1977), išleidęs trečiąjį savo poezijos rinkinį „Išmokau nebūti“.

       Apie kūryboje bei mąstyme egzistuojantį cikliškumą, poezijos nepraktiškumą ir labai asmenišką naująją eilėraščių knygą Marių Buroką kalbina Gediminas Kajėnas.

 

 

       Suskaičiuokime: tavo pirmoji poezijos knyga „Ideogramos“ pasirodė 1999 m., antroji „Būsenos“ – 2005-aisiais. Šiais metais sulaukėme naujausio rinkinio „Išmokau nebūti“. Tavo knygos pasirodo kas šešeri metai. Ar tai ką nors reiškia?

 

       Matyt, taip nesąmoningai, visai netyčia, susidaro tam tikras ciklas. Tiesa, antrasis rinkinys „Būsenos“ turėjo pasirodyti bent metais anksčiau, bet rankraštis pragulėjo leidykloje visų pamirštas, ir jei ne poetas Rimvydas Stankevičius, kuriam kažkodėl parūpo tos knygos likimas, kas žino, gal ir šiandien rankraštis būtų dūlėjęs. Tad tie šešeri metai – sutapimas su šiokia tokia paklaida.

       Man, kaip nedaug rašančiam, tiek metų pakanka suregzti naujam eilėraščių rinkiniui. Maždaug kas ketverius–penkerius metus aš pradedu nebesusigaudyti krūvoje tekstų, visuose juodraščiuose, tuose prirašytuose skiautiniuose, todėl, norėdamas šiek tiek susivokti, išsidėlioju prieš akis tai, ką esu prirašęs. Kokius metus dar užtrunku dėliodamas tekstus į visumą, dar kai ką naujo parašydamas ir įterpdamas. Tad kūrybos cikliškumas yra visiškai natūralus dalykas, jokios čia magijos ar išskaičiavimo.

       Kol nesutvarkai to, kas parašyta, kol nesudėlioji lyg mozaikos į vieną bendrą paveikslą, tol nešiojiesi lyg kokią naštą. Ir sunku, ir kažko neramu. Ne visus metus, kol krapščiausi su „Išmokau nebūti“ tekstais, nieko nerašiau. Dabar, balasto atsikratęs, vėl galiu rašyti. Nežinau, kas iš to išeis, niekada neplanuoju. Dėliodamas eilėraščius knygai pamačiau, kad jie limpa, savaip pratęsia ir papildo vienas kitą ir tampa vientisu pasakojimu. Vadinasi, yra ne tik kūrybos, bet ir mąstymo ciklai, pasaulėžiūros kaitos etapai, kurie gali tapti jungiamąja eilėraščių visumos dalimi.

 

       Ar rašydamas daug laiko praleidi prie vieno konkretaus teksto, ar vis dėlto eilėraščiai tiesiog ateina?

 

       Visaip būna, nėra čia jokių taisyklių. Trečdalį knygos „Išmokau nebūti“ parašiau prieš pusantrų metų tiesiog vienu prisėdimu. Jau tada buvau priėjęs „nebesusigaudymo rankraščiuose“ etapą ir galvojau apie knygą, bet mačiau, jog rinkiniui yra akivaizdžiai per mažai tekstų. O tada jie paėmė ir pasirašė...

       Visada yra tekstų, kuriuos parašai ir nėra ką juose taisyti, nes tik prisiliesi, ir viskas sugrius. Paprastai parašęs eilėraštį palieku jį kuriam laikui susigulėti, o paskui jau žiūriu į tai lyg iš šalies, lyg kažkieno kito tai būtų parašyta. Tuomet jau gali tokį tekstą taisyti ir perrašinėti, o esant reikalui ir išvis išmesti.

 

       Tavo antrosios knygos tiražas buvo vos 300 egz, šios – 700. Galima džiaugtis tuo, kad tiražas išaugo dvigubai ir dar truputį, kita vertus, kai pagalvoji, kas tėra tie septyni šimtai... Poezija šiandien nėra gyvybiškai būtinas dalykas žmogui, juk galima puikiausiai apsieiti ir be jos. Tad tie tiražai, matyt, yra visiškai normalūs, ir poezija visada liks mažumos reikalu?

 

       Dabar viskas sugrįžo į normalias vėžes, ir poezija domisi tie, kam tai išties rūpi. Laikai, kai poezija buvo leidžiama tūkstantiniais tiražais, seniai praėjo. Anuomet poezija sau buvo prisiėmusi gelbėtojos, guodėjos ir šauklės vaidmenis, kurie iš esmės nėra būdingi poezijai, tačiau galimi tam tikrais istoriniais laikais. Praėjus tokiems laikams, viskam aprimus, poezija vėl turi galimybę būti tiesiog poezija šalia visų kitų meno sričių. Tad šiandieniai poezijos knygų tiražai, Lietuvoje siekiantys 500–1000 egz., mano galva, yra optimalus variantas. Galbūt tie tiražai net per dideli (juokiasi). Štai neseniai grįžau iš Ukrainos, kur vyko skaitymai Lvove, ir vietiniai literatai, sužinoję mūsų poezijos knygų tiražus, stebėjosi, nes jų, pasirodo, – tokie pat, o šalis juk dešimteriopai didesnė.

       Žinoma, iš šių skaičių Lietuvoje iškrenta visuotinai žinomi vyresnės kartos poetai klasikai, kurių, tenka tik apgailestauti, kiekvieną dieną vis mažėja. Šiandien poetus, kurių eilėraščių knygos viršija tūkstantį egzempliorių, galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.

       O jaunesnių, kurie dabar ateina į literatūrą ir joje mėgina atrasti savo vietą, tokie tiražai nei gąsdina, nei kelia nerimą. Šiandien poetai nekalba masėms, tačiau džiaugiasi, kai juos skaito ne tik draugai ir literatūros specialistai. Štai dešimtadalis knygos „Išmokau nebūti“ tiražo buvo nupirkta per Knygų mugę, ir aš nemanau, kad tai padarė vien mano draugai ir pažįstami (juokiasi). Na, bent dešimt tikrai nupirko tie, kurie tiesiog domisi poezija. Ir žinai, man atrodo, kad tai – daug, turint galvoje, kokia nenaudinga ir praktiškai nepritaikoma yra poezija (juokiasi). Ne sykį įsitikinau, kad yra dialogas su skaitytoju net pačiam rašančiajam apie tai nieko nežinant. O kai tai patiri, kai akis į akį susitinki su tuo skaitytoju, tada turi galimybę nustebti. Kad rašyčiau poeziją, man nereikia milijonų ir stadionų, užtenka tikėti, jog yra bent du skaitytojai, kurie mane supranta.

 

       Minėjai poeziją, virtusią gelbėtoja ir šaukle, taip pat jos nepraktiškumą. Tad kokia, tavo manymu, poezijos paskirtis yra šiandien?

 

       Poezija yra lyg pašnekovė, kuri kai kam kelia klausimų, kai kam gal padeda į juos atsakyti. Ji gali būti bendrakeleivė ir bendramintė, su kuria tiesiog smagiau gyventi – juk teksto skaitymo malonumas taip pat egzistuoja. O jei į poetinį tekstą pažiūrėsi kaip į tam tikrą lygtį ar galvosūkį, tuomet atsiras ir azartas, ir iššūkis atrasti kuo daugiau galimų to teksto perskaitymo būdų. Tai tam tikras intelektualinis detektyvas – pamėginti suvokti, ką tuo norėjo pasakyti autorius.

 

       Bet ar nenusvyra rankos, kai suvoki, kad tų prasmių ir jų sprendimų būdų gali būti begalės?

 

       Tai čia ir yra įdomiausia. Juk pats rašantysis į savo tekstą įdeda labai ribotą prasmių skaičių, viena kita gal patenka net pačiam rašančiajam nematant. Turiu ir aš tekstų, kurių prasmės, tiesą sakant, net pats sau dar nesu įminęs. Ir nieko. Nuo to tekstas netampa kuo nors prastesnis, net, sakyčiau, priešingai, jis turi tam tikro paslaptingumo (juokiasi). O jei skaitytojas tavo tekste atranda tokių dalykų, apie kuriuos tu nieko nežinojai, tai dar įdomiau pasidaro. Manęs tas daugiaprasmiškumas visiškai netrikdo, bet traukia.

 

       Jei rašytojas mano, kad kas nors ne taip, kaip dera, interpretuoja jo kūrinį, tai tik paties rašytojo bėda. Tekstas, patekęs į viešumą, tampa jau ne jį parašiusiojo nuosavybe, bet priklauso tam, kuris šią akimirką tą tekstą skaito. Kol skaitytojas savo interpretacijomis neįžeidinėja teksto autoriaus, jis su tuo tekstu gali daryti, ką tik nori. Visi poetinio teksto sprendiniai – skaitytojo reikalas.

 

       Knyga „Išmokau nebūti“ tokia – praskleidi viršelį ir matai, iš ko ji padaryta, visas siūles, popieriaus sluoksnius, po baltu viršeliu atsiveria raudona... Gal taip ir su poezija – už žodžių, gražių surimavimų ir palyginimų – grynas, tikras, pulsuojantis gyvenimas. Man įdomu, kiek asmeniška ši poezija, kiek tau būtina tekstą pakylėti iki kažkokių neapčiuopiamų universalijų, o gal užtenka kalbėti savo paties balsu apie save patį, kad būtum suprastas ar bent atpažįstamas?

 

       Kalbant apie knygos maketą, tai čia dailininko Tomo Mrazausko nuopelnas ir savotiška jo interpretacija. Perskaičius tekstus jam pasirodė, kad šie eilėraščiai paviršiuje yra labai santūrūs, o viduje jie tiesiog kunkuliuoja. Tad taip ir atsirado šis dvigubas viršelis, kuris man pačiam ir netikėtas, ir ypač taiklus.

       Taip, išties ši knyga yra atviriausia, mažiausiai pridengta kultūros, literatūros ir kitokiomis aliuzijomis bei nuorodomis. Tiesa, ir to čia esama, be to nebeįmanoma būtų rašyti – esu pernelyg įklimpęs į kultūrinius-literatūrinius sluoksnius. Pirmojoje knygoje „Ideogramos“ buvo pilna įvairių, daugiau ar mažiau apvirškintų, kultūrinių įvaizdžių, iš kurių tiesiog reikėjo išaugti. „Būsenos“ labiau eksperimentinė knyga, kupina populiariosios literatūros ženklų, kurie mane tuo metu labai domino, taip pat formos ir temų kaitaliojimų.

       Palyginti su pastarosiomis, „Išmokau nebūti“ yra labai asmeniška knyga. Net eilėraščių forma – plikas verlibras be didelių metaforų ir barokinių užraitymų, o eilutės išretintos taip, kad, rodos, čia viskas kiaurai permatoma. Šioje knygoje labiausiai ir atsispindi autentiška patirtis, atsikračius visokių pagalbinių ramentų ir grožybių. Tai bandymas sąžiningai ir atvirai pasakyti, ką mąstau, ką jaučiu, galų gale, kaip čia viskas aplink atrodo. Tačiau negalėčiau pasakyti, kad tai kažkas išskirtinio. Meilė, neapykanta, sutrikimas, vienišumas – tai jausmai, kuriuos patiria visi. Taip asmeninės patirtys tampa universalios. Manau, kad man pavyko nenuslysti iki dienoraštinio sentimentalumo, ir knygoje atsispindi asmeninių patirčių, mąstymo pokyčių, jausmų ir išgyvenimų apibendrinimai. Šie eilėraščiai – riba, kiek šiandien galėjau sau leisti kalbėti atvirai. Toliau eiti neketinu. Na, bent kol kas (juokiasi). Juk kūryboje perdėtas atvirumas yra neįdomus. Man būtina intriga, fikcija, vilionė, kad tekstas taptų kažkuo daugiau nei tik išpažintimi.

       Mažiausiai asmeniški šioje knygoje yra eilėraščiai proza. Tai gryni eksperimentai forma, kurią iš dalies pasiskolinau, nors greičiau pavogiau iš amerikiečių poetų Charleso Simico ir Russello Edsono. Gal tų įtakų buvo ir daugiau, tačiau jos liko labiau nesąmoningos. Man buvo įdomu pažiūrėti, kas iš to gali pavykti. Kai kurie tekstai gan lyriški, kai kurie labiau primena impresionistinius vaizdus, treti – mini pamąstymai įvairiomis temomis. Įdomu tai, kad eilėraštis proza lietuvių literatūroje retai pasitaikanti forma. Tad eksperimentavimams čia – atviros erdvės.

       Šioje knygoje, kaip ir ankstesnėse, ypatingą vaidmenį atlieka epigrafai, kuriais mėginu sukurti distanciją tarp savęs ir tekstų. Tyčia parenku ironiškas mintis, kurios lyg saugikliai nurodo, kad knygoje nereikia ieškoti kažko pernelyg gilaus ir dvasingo (juokiasi).

 

       Nuo „Būsenų“ iki „Išmokau nebūti“ – labai įdomi trajektorija. Ar tai galėtų paaiškinti eilėraštis „Punktyras buvimų“ – simbolinis gyvenimo kelias punktyrais – būti ir nebūti – dvi vienos monetos pusės? Kita vertus, išmokti nebūti – tai būsena, kurioje nėra nei gimimo, nei mirties, nes tai, kas negimė, tas negali ir numirti. Ką tau pačiam reiškia šie žodžiai?

 

       Tai labai daugiaprasmiška, pats dabar pateikei dvi galimas interpretacijas... Man tai – vaikščiojimas siaubo pakraščiais. Per šiuos metus gyvenime buvo situacijų, kai teko save gerokai palaužyti, taip pat išgyventi visokias krizes, mąstymo pokyčius... Gal tai ir nesąmoningas noras išnykti, bent trumpai nebūti, nekurti apie save blogio, neskaudinti artimųjų... Arba balansavimas tarp tuštumos, kažkokio niekio ir pilnatvės, kurios kartais net fiziškai būna per daug. Tai tokie plonyčiai ašmenys, kuriais tenka pereiti.

 

       Sigitas Geda yra sakęs, kad Dievo klausimas jam iškilo sykiu su išnykimo klausimu...

 

       Čia labai tiksliai pasakyta. Dievo klausimas man taip pat iškilo atsidūrus ant visiškos savigriovos slenksčio, kai jau turėjau pasirinkti. Ir šis pasirinkimas nebuvo lengvas, juolab kai visą gyvenimą sąmoningai mėgini apeiti ratu, kultūrinėmis klišėmis aplipdyti tą patį Dievą, vengdamas bet kokio kontakto. Nebuvimas šiuo atveju yra baisiau nei mirtis, tai asmenybės suirimas esant gyvam. Rašymas man labai padėjo susivokti, kur ir kaip esu. Įdomu, kad, perskaitęs tai, ką pats ir užrašiau, suvokiau kas yra. Tai, kas užrašyta, man tapo tiesa, ir to jau negalėjau nei paneigti, nei nuo to pasislėpti. Rašydamas eilėraštį dažnai suformuoji dar ir tai, ką pats sau bijai prisipažinti, ką ne iki galo suvoki, kas slypi miglose. Eilėraštis man – mąstymo būdas, ir jis turi būti kaip įmanoma sąžiningesnis. Man, kaip nemėgstančiam pompastiškų kalbų, graudulingų prisipažinimų ir atviravimų prie stalo, virtuvėje, poezija kartais tampa vieninteliu būdu pasisakyti apie save, savo santykį su pasauliu ir Dievu. Kartu, pripažįstu, tai ir patogus būdas perteikti tą santykį ir mąstymą netradiciškai ir nebanaliai.

 

       Tavo naujos knygos pasirodymas sutapo su poeto Justino Marcinkevičiaus mirtimi. Koks yra tavo santykis su literatūrine tradicija? Ar pamažu iškeliaujančios, vyresniosios kartos poetų kalba tau pačiam yra svarbi, gyva, bylojanti? O gal natūraliai visada kyla noras kalbėti kitaip, prieštarauti prieš tai buvusiems tam, kad atrastum savo paties kalbą?

 

       Sąmoningai prieš lietuvių poezijos tradiciją niekada nemaištavau – nebuvo tam jokio reikalo. Kūryboje man neatrodo reikšmingas skirstymas kartomis ar grupavimas pagal amžių, juolab ir šiandien kai kurie vyresnieji poetai savo kūryba yra jaunesni už šiandien literatūroje besitvirtinančius autorius. Ne nuo amžiaus ar tariamos padėties literatūrinėje hierarchijoje priklauso kūrybos kokybė. Vis dėlto aš niekada taip stipriai nesirėmiau lietuvių autoriais ir niekada nesijaučiau esąs tradicijos tęsėjas, kaip, pavyzdžiui, šiandien jaučiasi R. Stankevičius, kuris tęstinumą sąmoningai prisiima kaip pareigą. Aš tik bandau atrasti savo vietą tame literatūriniame lauke, o į kitus poetus žiūriu kaip į kolegas, bendraminčius ir mokytojus.

       Rašant pirmąją eilėraščių knygą ant mano stalo gulėjo V. Bložės, S. Gedos, K. Platelio, D. Kajoko ir A. A. Jonyno knygos, kurias buvau suskaitęs iki skylių. Šių poetų poezija man tapo atramine ir iki šiol išlieka itin svarbi. Matyt, šių poetų kūryba ir paskatino rašyti vengiant lyrikos ir labiau linkstant į pasakojimą. Literatūrologas M. Kvietkauskas kažkada paskubomis yra mane pavadinęs „nuolatinės avangardinės laikysenos autoriumi“, ir ši etiketė iki šiol mane persekioja, nors aš pats nesijaučiu esąs joks avangardistas. Aš tiesiog ieškau savo autentiško kalbėjimo per pasakojimą, lengvą ir neįpareigojantį kalbėjimą. O verlibras tam puikiausiai tiko, juolab kad negaliu rimtai žiūrėti į savo rimuotą tekstą, kažkodėl juokas ima (juokiasi).

       O šalia lietuvių literatūros visada man egzistavo ir paralelinės literatūros – rusų, Lotynų Amerikos, vėliau ir anglosaksų tradicija, iš kurios daug išmokau.

 

       Pastaraisiais metais labai daug vertei tiek prozos, tiek poezijos. Tarp tavo vertimų tokie autoriai kaip Charlesas Bukowskis, Woody Allenas, Hunteris S. Thompsonas, J. G. Ballardas, Allenas Ginsbergas. Ar jauti šių autorių įtaką savo paties žodžiui, rašymui, galvojimui?

 

       Žinoma, įtakos neišvengiu, mat versdamas kur kas labiau įsigilinu į tekstą ir su juo susigyvenu. Amerikiečių poetų kūryba mane paskatino rašyti siužetinius tekstus, išmokė, kaip tai galima daryti, kad eilėraštis nebūtų perkrautas ar tiesiog nevirstų prozos gabalu. Tiesa, Ch. Bukowskis, su kuriuo po naujosios knygos pasirodymo daug kas ėmė mane lyginti, man padarė kur kas mažesnę įtaką, nei kai kas mano. Man buvo įdomu, kaip jis dėlioja tekstą grynai formos prasme, bet ne daugiau.

       Autoriai, kuriuos verčiu, dažniausiai yra išskirtiniai savo mąstymu, šiek tiek radikalūs, šiek tiek skandalingi ir gerokai pakvaišę. Savo kūriniais jie priverčia susinervinti, ir tai man labai patinka. Vertimų ėmiausi norėdamas su skaitytojais pasidalyti gerais tekstais. Kitos priežasties tuo užsiimti nematau.

       Geras vertimas tolygus gero eilėraščio parašymui, nes, jei vertėjas sugeba eilėraštį išversti taip, kad jis skambėtų, tai nėra skirtumo, kokia kalba jis parašytas. Žinoma, vertimas, ypač poezijos, – tai jau interpretacija, ir vertėjas tampa to teksto bendraautoriumi. Tik klausimas – kiek savęs jis palieka tame tekste.

 

       Šiandien nemažai kalbama apie prasmių nuvertėjimą, žodžio neįgalumą. Gal poezija ir yra ta kalba, kuria įprasminamas žodis, ir čia dar įmanoma ką nors pasakyti?

 

       Poezija – vienas patikimiausių būdų atgaivinti kalbą... Man labai patinka, ką poezijoje daro A. Kaziliūnaitė, – jos ekvilibristika žaidžiant tekstu, kalba ir prasmėmis yra netikėtai žavi. Arba B. Januševičiaus tekstai, kur įvairiausiais būdais apžaidžiama vieno žodžio reikšmė – tai mėginimas išsemti vieno žodžio semantinį lauką kartu atgaivinant prasmes ar net sukuriant naujas. Tai tik du iš daugelio vardų, šiuo metu šovusių į galvą. Tokie eksperimentai yra labai naudingi tiek poezijai, tiek ir pačiai kalbai.

       Poezija visada buvo kalbos galimybių ir naujovių bandymo laukas, kalbos laboratorija. Manau, taip bus ir toliau. Tiesa, nenoriu, kad ji virstų savotiška užuovėja, užuoglauda, rezervatu ir pelke. Poezija neturi būti ta vieta, kurioje kalba konservuojama, gryninama ar bandoma saugoti nuo neegzistuojančių baubų. Manau, poeziją rašantys talentingi žmonės sėkmingai išvengia visų spąstų ir pratęsia bei prisideda prie kalbos gyvavimo ir nuolatinio atsinaujinimo.

 

       Bernardinai.lt

       2011-04-04