tekstai.lt

Andrius Sietynas. Pulgiui Andriušiui – 60 metų (1967)

pilgis_andriusis_1967
pilgis_andriusis_1967
       Pulgio Andriušio vardą pirmą kartą išgirdau iš savo vyresniųjų brolių, gyvenusių ir besimokiusių Kaune. Pirmas mano literatūrinis kontaktas su juo buvo "Mūsų Rytojaus" laikais tame pačiame "Mūsų Rytojuje", o gal ir kuriame kitame laikraštyje skaitytas lyrinis jo reportažas iš Aukštaičių kaimo, pavadintas Padūmavy parukavy visi pakraštėliai. Gi patį Pulgį Andriušį pirmą kartą pamačiau Berlyne. Tai buvo 1944-45 metų žiemą, viename netoli Friedrichstrasse stoties esančiame (tikriausia jo nė žymės neliko) viešbutyje. Jis ten stovėjo savo šeimos rate, tarp gausybės lagaminų ir kitokios mantos, matyt, neseniai išlipęs iš traukinio. Supažindintas, jis tik padavė ranką ir tęsė momentui sutrukdytą pokalbį, nė mažiausio dėmesio į mane nebekreipdamas.

        Vėliau teko su juo iš arčiau susipažinti, bendradarbiauti, o kartais net ir linksmintis kartu. Bet mano sąmonės Pulgio Andriušio portretų galerijoje ypač išsiskiria vienas, užfiksuotas 1945 ar 1946 m. Tuebingene įvykusio literatūros vakaro metu. Į sceną išėjo jaunyvas, bet jau žilstančiais paausiais, vidutinio ūgio žmogus rugiagėlių spalvos paltu. Vos tik jam pasirodžius, publika ėmė griausmingai ploti ir laidyti įvairias familiaraus pobūdžio pastabas (šaukti vardu etc). Kontaktui sudaryti užteko vienos akimirkos. Nuo pat pasirodymo momento tarp jo ir publikos neliko jokios skiriančios ribos, tarytum jie būtų buvę man vienam nežinomos paslapties surišti. Pasiekęs scenos vidurį, jis žemai nusilenkė ir po to, profiliu į publiką, pradėjo nusirenginėti paltą. Publika godžiai sekė šią nusirengimo ceremoniją, kiekvieną jo judesį palydėdama nesibaigiančiomis ovacijomis. Pasinaudodamas visuotiniu triukšmu, aš galėjau laisvai stebėti jo fizionomiją. Man ypač krito į akį jo pusiau (iš vidaus, iš anapus kaukės) besišypsantis profilis, kankinančiai neužmirštamas, verčiantis noromis nenoromis paliesti savo paties veidą — kažkas tarp riešutų spaustuko, Fridricho Didžiojo ir Švabijos daržų gnomo.

 

       Skaitė jis kažkokį feljetoną, vanojantį savo paties klausytojus: pirmose eilėse sėdinčius komitetų pirmininkus bei šalpos įstaigų pareigūnus ir paskutinėse eilėse sėdinčius spekuliantus, arba vaizbūnus. Nežiūrint to, publikos entuziazmui ir plojimams nebuvo galo. Pats feljetonas buvo paprasta aktualija ir neturėjo žymesnės literatūrinės vertės. Bet klausytojams tatai buvo absoliučiai antraeilis dalykas. Pats Pulgis Andriušis jiems buvo viskas.

 

       Pulgis Andriušis yra viena tų retų asmenybių, kurios pačioje savo viešojo gyvenimo bei veiklos pradžioje tampa legenda, kurios atspėja nerealizuoto minios romantinio polėkio idėją, savo jokių varžtų nepripažįstančia bravūra užkrečia jos vaizduotę ir išsiskiria tuo, kuo ji (minia) savo slapčiausiose svajonėse norėtų pasižymėti ir ko jai neleidžia miesčioniškas orumas.

 

       Ankstyvoje jaunystėje tapęs legenda, Pulgis Andriušis nejučiomis atsižadėjo paprasto piliečio tapatybės, užsidėjo prašmatnų legendinio personažo apsiaustą ir pasidarė spektaklių ištroškusios egoistiškos minios nuosavybe. Tai buvo pirmoji pakopa. Naudodamasis savo tam tikra prasme privilegijuota pozicija ir vis labiau įsijausdamas į savo vaidmenį, Pulgis Andriušis, kaip savo metu Juozas Tumas – Vaižgantas, tapo pusiau oficialia figūra, antrojo bei trečiojo nepriklausomybės dešimtmečių vėjarodžiu. Pulgis Andriušis nuo Vaižganto skyrėsi tik tuo, kad jis buvo ne visuomenės veikėjas, ne praktinės veiklos žmogus, einąs ten, kur šaukiamas, kiekvienu momentu pasirengęs realistiškai spręsti situacijos iškeltas problemas, bet komentatorius ir savotiškas moralistas. Pulgio veikla buvo grynai žodinė. Savo juokdaryba jisai, metaforiškai išsireiškiant, atliko karaliaus juokdario vaidmenį: žadinti miegančią karaliaus (šiuo atveju minios) sąžinę.

 

       Eidamas karaliaus juokdario pareigas, Pulgis Andriušis visuomet pasiliko tipingas savo gimtojo kamieno atstovas — savotiškas aukštaitiškojo kaimo komikų bei lyrikų ambasadorius, neoficialiai pasiųstas į Kauną rūpintis, kad savąją kultūrą kuriant būtų atsižvelgta į jų krašto žmogaus temperamentą.

 

       Bet kiekvienas juokas slepia ašaras. Jausdamas savo misijos prasmingumą, Pulgis Andriušis, kaip ir Kazys Binkis, nebijojo "gabaus, bet nerimto" žmogaus reputacijos, nevengė juokdario titulo bei skrybėlės, nes visa tai buvo naudinga tobulesniam šios misijos atlikimui. Tik moralinis atlyginimas buvo menkas. Visi juo iki tam tikro laipsnio žavėjosi, bet niekas nenorėjo jo "rimtai imti". Jau ir tais laikais, neskaitant gausybės humoristinių dalykų, teatro kritikos straipsnių etc, Pulgis Andriušis buvo paskelbęs keletą lyrinių aukštaitiškos buities gabalų, liudijančių neeilinį rašytojo bei stilisto temperamentą. Bet į tai niekas nekreipė dėmesio. Kiti net piktinosi, kam Pulgis veržiasi į rimtų žmonių darbo sritį, nes visi jame norėjo matyti Pulgį ir tik Pulgį — vardą, virtusį pavarde, t. y. juokdarį, kuriam tik pirštą pajudinus visi triukšmingai juokiasi ir ploja. Vokiečių okupacijos metais, Pulgiui Andriušiui spaudoje pasisakius dabar nebeatsimenu kokiu "rimtu klausimu", atsakydamas jam, kitas rytų aukštaitis, poetas Antanas Miškinis, iš aukšto, su neslepiama pašaipa tvirtino, kad Pulgis Andriušis nesąs nei rašytojas, nei ką, o tik šiaip sau pilietis iš kaimyninio Gaidžių kaimo, ir dėl to nesą visai aišku, su kuo turima reikalo. Kaip matome, net ir legenda negarantuoja visiškos laisvės bei saugumo. Juokdarys, kaip ir vilkas, tik bėgdamas tunka.

 

       Vokiečių okupacijos metais, nežiūrint fakto, kad jis buvo tapęs vieninteliu žmogum, galėjusiu — oficialaus juokdario titulo priedangoje — sakyti tiesą okupantui į akis (aišku, tik žodžiu), Pulgis išgyveno pirmą savo karjeros krizę. Jei ne Miškinis, tai naujai ateinanti karta, išaugusi visiškai skirtingoje atmosferoje, vis tiek būtų iškėlusi tolimesnio jo legendos galiojimo klausimą. Grynai estetinės kūrybos požiūriu imant, Pulgis Andriušis nebuvo sukūręs nė vieno dalyko, kuris būtų galėjęs pretenduoti į išlikimą. Svarbiausią jo juokdary bos dalį sudarė žodinė (konversacinė) satyra, kuri buvo grynai proginė — momentui pritaikyti sąmojai, mirę kartu su momento aktualumu ir eventualiai išlikę tik apokrifiniuose anekdotuose. Visa, ką jis užrašė, tebuvo duoną, vandenį ir pastogę garantuojanti žurnalistika. Trumpai tariant, Pulgis Andriušis savo kūrybinėje karjeroje buvo pasiekęs tašką, kuris bulių kovų arenoje vadinamas tiesos momentu. Bet čia jis, kaip sakoma, laiku susigriebė ir ėmėsi "rimto" darbo. Šio tikrai rimto, ilgo ir kruopštaus darbo rezultatas Cervantes Don Kichoto vertimas, išėjęs 1943, kuriame Pulgis pasirodė besąs ne tik geras vertėjas, bet kartu ir neabejotinas lietuviškos prozos meistras.

 

       1947 Pulgis Andriušis nustebino visus, paskelbdamas lyrinių apysakų knygą Anoj pusėj ežero, kuri iš karto garantavo jam vieną pačių pirmųjų vietų naujausioje mūsų beletristikoje. Šiai knygai laimėjus visuotinį skaitytojų bei kritikos pripažinimą, net ir didžiausi skeptikai buvo pasiryžę šaukti: "Juokdarys mirė — tegyvuoja rašytojas!" Šią pirmąją knygą sekė kitos trys — Sudiev, kvietkeli! (1951), Tipelis (1955) ir Rojaus vartai (1960), kurios patvirtino, kad pirmoji nebuvo atsitiktinybės produktas ir kad čia turima reikalo su stambaus masto beletristu.

 

       Iš dvidešimties metų perspektyvos žiūrint, šiandien visiškai aišku, jog Anoj pusėj ežero yra viena pačių geriausių knygų šiapusinėje ir anapusinėje dviejų paskutinių dešimtmečių mūsų literatūroje. Prozos, kaip instrumento, tobulumo požiūriu šiame laikotarpyje Pulgiui Andriušiui prilygtų tik vienas kitas.  Kone visa šiandieninė tremties proza, ir ypač premijuotoji, palyginus su Pulgio, atrodo lyg pernykštis kurmiarausis šalia ugnimi spiaudančio ugniakalnio. Savo sveikais ir pilnakraujais kūriniais Pulgis Andriušis įtrėškė naujos gyvybės į baigiančias sukalkėti anemiškos mūsų beletrsitikos gyslas, paskleidė aštraus ir gaivinančio kvapo, lyg moteris, skreite atnešusi laukinių gėlių ir vaisių. Niekas prieš jį neišgavo tiek spalvų ir garsų, niekas žodžiais nesugėrė tiek daug melancholijos, peizažo ir buities. Jo nepaprastai lanksti ir taisyklinga kalba dažnais atvejais tampa pačios poezijos ekvivalentu. Skaitant Pulgį Andriušį, ypač išryškėja trys kiekvienam geram prozaikui būtinos dorybės: mokėjimas kurti estetiškai gyvą žmogų ir gamtą, tiesiog stebinantis vaizduojamosios medžiagos pažinimas ir kone absoliutus muzikinės bei stilistinės žodžio vertės jutimas. Štai čia pora gabalų iš Sudiev, kvietkeli! jo lyrinės frazės muzikalumui bei stilistiniam subtilumui pailiustruoti. Pavasario naktis: "Į šulinio rentinį atsitrenkia kibiras, sugirgžda naščių kabliai, besitrindami į pasaitus. Suspokčioja žmogysčių trumpi balsai ir greitai nudžiūsta, nepalikę aido lyg šunies amtelėjimas pro miegus. Ošia pavasario naktis nematomuos pakraščiuos, tarytum nuo paties dangaus skardžių kristų upės, iškilusios iš savo guolių debesyse, ir šniokšdamos ieškotų naujų vagų, paplaudamos kelyj pėdus žmonių, kurie kažkuomet vaikščiojo šioje žemėje". Vasaros rytas: "Lyg kunigui, prieš suskambinant pakylėjimui, tyliai meldžiantis, užu daržinės vartelių taip pat įvyksta pertrauka, kluoniena patvinsta rūkuose. Ir po šio trumpo stabterėjimo, saulei lyg nuo ližės čiuožterėjus į Žiotinės beržynėlius, staiga sukyla toks alasas, sakytum kas būtų vienu žygiu numaustęs visus dūdų vožtuvėlius, išmušęs visus kištukus nuo balso skylių, atpūtęs visus birbynių liežuvėlius tiems rytmečio muzikantams. Vasaros rytas sviediniu į-sivertė ant šieno".

 

       Įsitvirtinęs beletristikos fronte (dabar jau niekas nebūtų drisęs sakyti, kad jis nei rašytojas, nei ką), Pulgis Andriušis, greičiausiai prisimindamas savo krašto žmonių ambasadoriškus įgaliojimus, ne tik kad nemetė juokdarybos, bet gal net dar suintensyvino: per palyginti trumpą laiką su savo humoristiniais dalykais, plakančiais visų plakamą ir už savo bėdas visus plakantį tremtinį, aplankė kone visas DP stovyklas; įsteigė, leido, redagavo humoro laikraštį Dievo Paukštelis, kurį dažniausiai vienas pats ir prirašydavo. Šių kelionių metu Pulgio populiarumas pasiekė antrąjį zenitą, ir jo legenda suspindėjo naujomis spalvomis bei niuansais; susikūrė nauji anekdotai, kaip ir kadaise Lietuvoje. Štai čia, šio rašinio paįvairinimui, vienas tokių anekdotų, kuris, galimas daiktas, yra apokrifinis, tad už jo autentiškumą galvos neguldau, ir mano tiesioginę nuosaką pats skaitytojas gali pasikeisti tariamąja.

 

       O anekdotas yra toks. Vienų savo humoristinių gastrolių metu atvykęs į Augsburgo stotį (skirtingi variantai nurodo skirtingas vietoves), turėdamas laiko iki traukinio, Pulgis nutarė užeiti į smuklę išgerti bokalą alaus. Už kokio pusvalandžio grįžęs prie traukinio turėjo konstatuoti nemalonų faktą, kad visos vietos užimtos ir traukinys sausakimšai pilnas. Momentą pagalvojęs, jis priėjo prie labiausiai prisikimšu-sio vagono ir ėmė skverbtis į vidų. Vagone susigrūdę keleiviai ėmė protestuoti ir stumti atgal. Matydamas, kad jėga čia nieko nepeš, Pulgis ramiai apsisuko ir ištiesęs ranką nustebusiems vokiečiams parodė kitoje platformos pusėje stovėjusio garvežio sienoje didelėmis baltomis raidėmis išrašytą šūkį: Erst siegen, dann reisen! Disciplinuoti vokiečiai, pritrenkti tokios nesugriaunamos argumentacijos, dar labiau susispaudė, padarydami jam vietos, ir taip Pulgis galėjo tęsti savo kelionę toliau.

Pulgio Andriušio Vokietijos laikotarpio humoristika paskelbta dvejuose feljetonų rinkiniuose: Ir vis dėlto juokimės (1946) ir Siuntinėlis iš Amerikos (1947).

 

       Pabaigai reikėtų duoti bent šiokių tokių biografinių duomenų. Minint sukaktis paprastai išskaičiuojama viskas iki mažiausių smulkmenų: kur solenizantas pirmininkavo, kur sekretoriavo, kur kasininkavo, prie to tiksliai nurodant laiką, vietą ir aplinkybes. Mes čia pasitenkinsime tik stambmenomis, nurodydami, kad Pulgis Andriušis gimė 1907 metų kovo mėnesio 18 dieną Gaidžių kaime (Utenos aps.), mokėsi Kauno universitete, žemaituku keliavo po Europą ir Maroką; kad po to gyveno Vokietijoje, iš pradžių Tuebingene, o vėliau Trossingene, kad iš ten išvyko į Australiją ir dabar gyvena Adelaidėje. Tai ir viskas. Rašytojo gyvenime svarbu ne kur, kada ir kaip gyveno, bet ką sukūrė. Kūryba yra tikroji rašytojo biografija. Tad norintiesiems giliau pažinti šios dienos Solenizantą patarčiau dar kartą perskaityti jo nuostabias knygas. Jose jis yra tikras ir visiškai visas. Aš esu įsitikinęs, kad net ir skerdžius Zakarka su dėde Mykolą, beraštėms akims atsivėrus, gulėdami kur nors dangaus pakluonėje, skaito jas šia iškilminga proga ir stebisi akinančiais savo krašto vaiko pasiekimais

 

       Aidai, 1967 m. balandis