tekstai.lt

Eugenija Valienė. Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero” teminis polius (2008)

anoj_pusej_ezero
anoj_pusej_ezero
       Pulgis Andriušis savo noveles pratarmėje vadina „lyrinėmis apysakomis“. Išties kūriniuose nėra veiksmo, o tik vyksmas. Vaizdų slinktis nesilieja į fabulą, o paklūsta metų kaitos logikai. Pasak A. Vaičiulaičio, „Gaidžių kaimo žmonės ir gamta Pulgio Andriušio raštuose atrodo įšalę ir suakmenėję laike“. Taigi autorius pats išskiria žanrą, kurio pamatas yra lyrinis išsiliejimas su tam tikrais buitinių vaizdų intarpais, o vaizdų dominantė ir pagrindinis vyksmo komponentas yra gamta.

       Išvardintieji ypatumai yra pagrįsti autoriaus empirika (tai yra prisiminimais), todėl kontekstualūs rašytojo biografijai. Tai liudija ir knygos pavadinimas „Anoj pusėj ežero“ – t.y. už ežero Silio, už kurio yra statiškame sapne įmigęs gimtasis Gaidžių kaimas, prisiminimuose užfiksuotas tiesiog fotografiškai. Ežeras – ta riba, kuri skiria prisiminimus ir tikrovę, o patį subjektą rodo esant vizijos užribyje: novelės rašytos 1945 – 1946 m. jau ne Lietuvoje – Trossingene, Tübingene. „Autorius stebi jį [ežerą] iš tolo, bet pats jame [gyvenime] nedalyvauja. Ši distancija yra ne vien erdvės ar laiko atokumas, bet kartu ir dvasinė“ . Iliuziniame lygmenyje arba atkurtoje tikrovėje grįžtama į gimtąjį kaimą, į netoliese esančias vietoves – Pagrabiškio apylinkes. Apskritai kalbant – į Rytų Aukštaitijos kaimą. Tik paskutiniojoje novelėje („Grįžti į Sorento“) atsiplėšiama nuo gimtosios erdvės ir persikeliama į miestą. Ši novelė, kaip teigia A. Vaičiulaitis, yra „kaip užsklanda, ji neturi ryšio su visu veikalu ir tik poroj sakinių grįžta prie Silio ežero.“. Tačiau galima teigti egzistuojant nematomas jungtis ir miestą suvokti kaip visiškai priešingą kaimui (šaltas gatvės grindinys vs. dulkėtas kaimo vieškelis), kaip erdvę, kurioje plauko prisiminimų lytys arba kaip civilizacijos apraišką opozityvią pirmapradei versmei.

       Neretai P. Andriušis sublimuoja iliuzijos ir tikrovės ribas. Šį teiginį pagrindžia ne tik gamtos antropomorfizavimas novelių rinkinyje, bet ir supratimas, kad „fantazija yra realybė: ten neatskirsi, kas yra prietaras, kas buitis, o kas įvykęs faktas. Atrodo, kad Andriušio stiprybė yra vaizduoti ne konkrečius faktus, bet prietarus, gandus ir apskritai perkeistą gyvenimą – tokį, koks jis atrodo ano krašto gyventojų akimis“. Prietarus autorius traktuoja kaip faktą, kuriuo neįmanoma netikėti:

       “Tai tikros blūdo vietos, kur vienas mūsų žmogus, žiemos metu grįždamas iš turgaus ir norėdamas sutrumpint kelią, vos nesušalo, patekęs į velnio rankas: suko, suko ratu, arklys po puta, ir tik švintant, visas sustingęs pagal gaidžio giedojimą išsipainiojo. Čia pat ant piliakalnėlio seniai išartos dvarysčių kapinaitės, kur gulėjo ne vienas mūsų prosenelis, rykštėm užplaktas anksčiau, negu jį spėjo aprūpinti sakramentais. Galbūt tatai kažką turi bendra su visais tais klaidžiojimais.”

       Autorius gilinasi į gyvąjį ir negyvąjį pasaulį: gamtos visetą skaido į pačius smulkiausius komponentus, išryškina mažiausią detalę, kuri turi didžiulį prasminį krūvį ir yra įelektrinta prisiminimų. Tarsi pro mikroskopą matomi net smulkiausi vandens mikroorganizmai (dafnijos) ir gyvenimo vandenyje aprašymas gal kiek ir primena realistinį stilių. Žvelgiant iš vartotojiškos pozicijos – tai gana „botanikiška“ knyga (to nesigina ir pats autorius pratarmėje). Todėl neteisinga būtų vadinti „Anoj pusėj ežero“ realistiniu kaimo buities aprašymu ar „beržine literatūra“. Kaip teigia L. Miškinas, „Pulgis Andriušis yra autentiškas talentas ir jo nereikia nuvertinti tik už naudojimąsi šiuo tradiciniu žanru“.

       Būtent gamtiškojo prado akcentas ir kitoks gamtos matymas skiria P. Andriušio „Anoj pusėj ežero“ nuo „buitininkų“ tekstų. Tą patvirtina ir V. Kubilius teigdamas, kad „palikdami gimtąjį kraštą, egzodo rašytojai išsinešė sodybų reginį kaip Lietuvos poetinę emblemą, o gamtos vaizdus – kaip vienintelę būties pilnatvės galimybę: ten beržai, žuvys, laumžirgiai buvo žmogaus broliai ir seserys (Pulgio Andriušio „Anoj pusėj ežero“)“. Būtent tokį (t.y. žmogaus ir gamtos artimumo aktualizacija) kūrybos aspektą išsako ir pats rašytojas:

       “Kai kam gal kris akin čionai paleistas į apyvartą per tirštas „botanikizmas“ bei entomologizmas, bet tikėki, malonus skaitytojau, rytų aukštaičiui žolės, medžiai, žuvys, vabzdžiai, debesys, net akmenys nėra vien tik kalbinė ornamentika, butaforija, o broliai ir seserys, lygiateisiai gyvenimo palydovai su tais pačiais rūpesčiais ir džiaugsmais, kaip ir mes.

       Šį P. Andriušio teiginį galima laikyti visos novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ teminio poliaus manifestu. Kūriniuose egzistuoja glaudus ryšys su gamtos pasauliu. „A priori“ galima teigti, jog gamtiškoji tvarinijos dalis tarsi esti ne tik lygiavertė žmogui, bet lyg ir viršesnė už jį. Tai įrodo ir autoriaus pasirinkimas: „vyriausias veikėjas čia yra ežeras Silys su savo satelitais: Pagrabiškiu, Kazio Gojum, dirvonėliu, Didžiolaukiais, meldynu ir kt.“. Net ir smulkiausias gyvūnas turi savo namus, nestokoja rūpesčių dėl vaikų. Tiek flora, tiek fauna turi antropomorfinių gebėjimų: pirmojoje novelėje „Penkių beržų kronika“ beržai svajoja ir kalba, kitoje novelėje „Snaudalis dirvonėlyje“ skruzdė rėkia: „Tik per mano lavoną!”, „Paliūtėje“ balanda protestuoja: „Ko čia taškaisi! Jau ir taip permirkau iki kaulų smegenų, kad tave reumatas!“, o sliekai žiopčioja „Kvapo! Kvapo!“. Kaip teigia A. Vaičiulaitis, „gamtos suasmeninimą ir vietomis sudvasinimą Pulgis Andriušis pagrindžia Gaidžių kaimo žmonių psichologija ir galvosena“).

       Su pakylėjimu rašytojas kalba apie, atrodytų, elementariausią dalyką, ežero dugną. Įsižiūrėjimas į detales, kurias ne visada užkliudo žmogaus akis, tik dar kartą įrodo, koks svarbus, artimas žmogiškajam gyvenimui ir koks pirmapradžiai tyras yra gamtos pasaulis. Štai novelėje „Santa Liucia“ ežero dugnas primena ištaikingą sodą, kiemą ar parką, kur augmenija esti lyg iš priešistorinių laikų:

       “Ežero dugne, iš nuskendusių miškų tankmės, pro ašutinius gojus, palmių ir paparčių bromus, dumblialaiškiais apsodintas aikštes, nukarusias šilų garbanas, karpytinius vainikus, asiūklių alėjas, elodėjų sodus, skendenių puokštes skaisčiu sidabru išsimuša burbulų poteriai ir galvotrūkčiais bėga į viršų.”

       Gamta akylai stebima ir kaip visuma, ir išskiriami jos atskiri komponentai. Net mažiausia žolelė yra smulkiai, detalizuotai aprašyta, pvz., novelė „Snaudalis dirvonėlyje“:

       “Baltais, rožiniais taškeliais aptaškytas snaudalis neturi jokių paslapčių, nes savo ūgio neslepia lapuose, kaip tat daro kitos gudraujančios gėlės. Tokios prabangos, kaip lapai, snaudalio ūkis negali pakelti, nes sausa dirvonėlio žemė labai šykščiai atiduoda gaivinamąją drėgmę. Taigi jisai visus rūpesčius nukreipia į savo vienintelį turtą – baltą, rožinėm dėmėm apšlakstytą žiedą, tirštai apkamšytą gležnais siūleliais, kuriais godžiai geria sveikatą iš palaimingojo oro. Jei žemė neduoda, reikia atsiimti iš oro.”

       Pagal prasmę ši citata artima V. Kubiliaus minčiai, jog P. Andriušio gamtos pajauta – „tai „žemininkų“ pasaulėjauta („žemė kiekvienam tėra ta, kurioje jis gimė“), ištryškusi lyrinės adoracijos ir elegiško sielvarto himnais“. „Anoj pusėj ežero“ vyksta perkeitimas, paneigiantis realistinę tradiciją, neretai primetamą P. Andriušiui: ne gamtos fone vyksta žmogiškoji drama, o priešingai – žmogiškojo pasaulio fone kristalizuojasi gamtiškoji gyvastis. Taigi pastebėtina, jog žmogiškoji drama lieka antraplanė ir nesvarbi – ji ištirpsta gamtos pulsavime. Galima sutikti su J. Kaupo nuomone, jog autorius „nesiskverbia į jų [personažų] sielą, bet aprašo jų išvaizdą, įpročius, kalbą. Gal dėl to jo veikėjai atrodo mažyčiai, juos matai kaip aktorius scenoje iš aukščiausiojo balkono ar kaip žmones už ežero: gali matyti jų judesius, nugirsti jų juoką ar šūkavimus ir pajusti jų bendrą rolę tame svaiginančiame peizaže. Jie susilieja su aplinka. Jo žmogus nėra nei gamtos valdovas, nei filosofas. Jis yra natūralus gyventojas <…>“. Štai, pvz., novelėje „Tauragnuos“ Antano Atkočiaus nenusisekusio gyvenimo istorija pasakojama, galima sakyti, neutraliai, nors, žiūrint iš humaniškų pozicijų, tokio žmogaus gaila:

       “O geras žmogus Atkočius! Tik, atėjęs čionai užkurijom, moterų ir drėgmės nualintas. Riete užriejo tylų, gerą žmogų, o jo rankos ir kojos votim apėjo, bebraidžiojant po dumblynes. Nors tik iš ažu keturių kilometrų čionai atsikėlė užkuriom, bet per trisdešimt metų vos porą kartų moterys išleido jį apsilankyti gimtinėje. Iš tėvų atsinešė sodų meilę ir užkurijom prisodino obelaičių, geltonųjų slyvų, pakeles užleido vyšniomis.”
       Viena iš P. Andriušio novelės temų galima laikyti savitą laiko sampratą. Laikas novelėse suvokiamas kaip veikiantis žmogų, o ne florą: „Penkių beržų kronikoje“ Kazys jau seniai mirė, o Kazio Gojus vis dar tebėra ir laikas „šiurena penkių beržų viršūnėmis“. „Čia nėra veiksmo įprastine prasme, kur net laikas sustojęs. Ligi smulkiausios detalės ten įžiūrim į tame laike įšalusius <..> gamtą ir atsiminimus, gaubiamus lyrinių nuotaikų

       Taigi apibendrinant pasakytina tai, jog Pulgio Andriušio novelių knyga „Anoj pusėj ežero“ yra kontekstuali autoriaus biografijai. Esminė kūrinių idėja esti gimtojo kaimo gamta ir prisiminimų apie ją aktualizacija, pagrįsta gamtos, kaip pirmapradės versmės,  antrpomorfizavimu. Taip gamtai suteikiamas prioritetas žmogiškosios dramos atžvilgiu.

 

       Lietuvių kalba ir literatūra, 2008 m. kovas