Kokie įspūdžiai pirmąkart apsilankius Sruogų namuose Kaune?

       Jeigu turite omenyje bendrą genius loci, vietos dvasią, tai ji čia juntama itin stipriai. Vasaros įkarštis, žolės energetika, Žaliakalnio vidurys. Vieta, kurioje gyveno ir dirbo Balys Sruoga net ir vaizduotėje savaime yra ir privalo būti patraukli vien dėl įvairiopų literatūrinių ir kultūrinių asociacijų. O, kai apsilankai, netrunki pastebėti, jog Jūsų muziejus yra ypatingas: čia nepaprastai harmoningai dera sodas ir rašytojo namai, gamta ir kultūra, tai, kas prisimenama ir tai, kas verta prisiminimo.

       Mane visada įkvepia knygos, bibliotekos, o čia dar ir legendinis Sruogos namų teatras, asmeniniai rašytojo daiktai, fotografijos. Matyti, kad ekspozicija paruošta su meile ir atida – tas juntama, tas veikia, tas įpareigoja. Kiek suprantu, muziejuje darbuotojų nėra gausu, tačiau jų nuoširdumas ir pagarba tvirtina gyvąjį klasiko įvaizdį, tuo būdu naikindamas užmaršties rūdis, kurios šiaipjau yra įprastos ir nuolatinės daugelio muziejų gyventojos. Akivaizdu, Jūsų muziejus nenuobodus, sėkmingai provokuojantis, įkvepiantis, tai, mano galva, svarbiausia jo ypatybė.

       Muziejuje skaitėte savo naujausią poeziją. Ką galėtumėte pasakyti apie susirinkusius Jūsų paklausyti?

       Pirmiausia, norėčiau padėkoti muziejaus bitelėms, be mūsų su Gintaru, prikvietusioms tokį pulką klausytojų, daugiausia studentų. Visai neįsivaizduoju tokio būrio (apie 100) Vilniuje. Juk poezijos skaitymai nė iš tolo neprilygsta populiariam roko koncertui, gėjų paradui ar kokiai eilinei ŠMC parodai Vilniuje, kur gausus jaunų žmonių būrys vulgariai priviliojamas Calsbergo alumi. Tad čia, Jūsų muziejuje, matyti tiek jaunimo, susikaupusio, gražaus, klausančio buvo itin malonu. Ir dar maloniau buvo patyrus, jog tai akademinis jaunimas iš kelių universitetų - mąslus, reaguojantis, mokantis formuluoti motyvuotus klausimus. Ir tai reiškia – su tokiu pašnekovu galima leistis į kūrybingą ir nebanalų dialogą.

       Skaitėte kartu su aktoriumi Gintaru Mikalausku. Kodėl pasirinkote tokią poezijos pateikimo formą?

       Manau, kad poetiniai tekstai gali būti pristatomi įvairiopai. Gali skaityti pats sau tyliai, gali skaityti kažkam, galiausiai tavo tekstus gali skaityti profesionalus aktorius. Visi skaitymo būdai man yra įdomūs ir prasmingi, jei suvokiamas tekstas, jei interpretacinės galios atsiveria įvairiuose skaitymo būduose. Kartais nustembi netikėtai plykstelėjusia nauja prasme, kurios pats neįžiūrėjai, bet kito skaitomas tekstas ėmė ir subtiliai tą atskleidė. Skaityti ten, kur rašė ir dirbo Balys Sruoga irgi privilegija ir ypatingas malonumas.

       Ar pastebėtumėte kokių ypatumų ar skirtybių, lyginant B. ir V. Sruogų namus-muziejų su kitais Jūsų lankytais muziejais?

       Taip, nes tai žmonių muziejus. Turiu omenyje, jog tai gyva erdvė, kurioje veikia žmogiški santykiai. Manau, kad rašytojas būtų labai patenkintas tuo, kas ir kaip čia daroma. Pristatysiu ir nežmogiškų santykių pavyzdį. Vilniaus savivaldybė ketindama naikinti bene penketą mažesnių Vilniaus muziejų, tarp jų ir Putino, elgiasi itin barbariškai.

       Skaitėte savo naujausią poeziją. Ar tai reiškia, kad ji yra Jums įdomesnė už ankstesniąją?

       Viena vertus, taip, įdomesnė, kadangi ji netikėtai atveria naujus horizontus, pataiso kažką, kas yra sugriauta arba kuo jau nebegali tikėti. Negalima gyventi netikint, o poezija labai aiškiai padeda pasirinkti. Ji dažnai pasako ar paliudija tai, ko pats dar nežinai ir neretai tiesiog krūpteli atpažinęs sprendimą, ūmai pasiūlytą naujo eilėraščio. Poezija turi pranašavimo dovaną, tas neabejotina. Ji gali paimti už rankos ir parodyti – štai taip reikia gyventi. Tad mėginu jos klausyti. Aišku, tai irgi nėra lengva. Lengviausi dalykai šiame pasaulyje man yra neįdomūs.

       Kalbėjosi muziejininkė Vaida Bareišaitė

       www.maironiomuziejus.lt, 2010 m. gegužė