Šių metų Jurgos Ivanauskaitės premijos laureatė rašytoja Renata Šerelytė knygas iki šiol rašo ne kompiuteriu, o ranka. Pasak jos, popierius ir rašiklis bent jau leidžia pasijusti oriu ir niekur neskubančiu žmogumi. Tiek Lietuvoje, tiek užsienyje pripažinta knygų autorė apgailestauja, kad šiais laikais, kai tiek daug rašytojų, labai sunku surasti skaitytojų. O žmogus su knyga tampa netikėtumu. Ir ne visada maloniu...
Michailas Bulgakovas rašė, kad rankraščiai nedega... Manyčiau, tuo viskas pasakyta. O jeigu ir sudega, vadinasi, jie to ir buvo verti.
Kiek žinau, jūs tekstus vis dar rašote ranka ir tik po to juos suvedate į kompiuterį? Kodėl?
Todėl, kad ranka rašyti paprasčiausiai smagiau. Kompiuteris – tai tokia skaičiavimo mašinėlė, belsdamas jo klavišus jautiesi kaip buhalterio kabinete, kur viską reikia kuo greičiau suskaičiuoti. Popierius ir rašiklis bent jau leidžia pasijusti oriu ir niekur neskubančiu žmogumi. Be to, tuščias ir baltas popieriaus lapas sukelia savotišką siaubą. Daugelis rašytojų baisingai bijodavo tuščio popieriaus lapo... Ta baimė man atrodo labai prasminga. Ji sukuria kūrinio potekstę. Deja, poteksčių dabar niekas nebeskaito...
Esate parašiusi ir išleidusi novelių, istorinių nuotykių apysakų, romanų, eilėraščių vaikams, dramų. Koks žanras jums arčiausiai širdies ir kodėl?
Jeigu jau tiek žanrų ėmiausi, vadinasi, visi prie širdies. Tikrai negaliu išskirti nė vieno. Nėra nei lengvesnių, nei sunkesnių žanrų. Tiesiog jie yra, ir tai – didelis įpareigojimas rašytojui šiais laikais, kai žanrų niekas nebepaiso.
Jūsų knygos pripažintos ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Apie jus net pastatytas filmas! Turbūt gimtajame Šimonių miestelyje jus vietiniai nešioja ant rankų?
Ne, nenešioja, nes rankos nulūžtų. Tokios šlovės neįmanoma išlaikyti.
Ar neapima liūdesys, kai pagalvoji, jog Lietuvoje rašytojo profesija netenka išskirtinumo, vertės? Juk Lietuvoje dabar knygas rašo kas tik netingi...
Bet niekas negali priversti skaityti tų netinginčiųjų parašytų knygų. Tai nemažas privalumas. Ir kai aš apie tai galvoju, mane apima ne liūdesys, o džiaugsmas.
Esate ne tik rašytoja, bet ir kritikė. Savo recenzijose kritikos negailite net pasauliniu bestseleriu tapusiai knygai apie Harį Poterį. Drąsu! Kritika knygos, dėl kurios pasaulį apėmė masinė psichozė, – tarsi smūgis šlapiu skuduru per skruostą visai šio herojaus gerbėjų gvardijai.
Jeigu psichinis sutrikimas – nedidelio pobūdžio, gal tekštelėjimas šlapiu skuduru ir suteikia kokios psichoterapinės naudos. Bet šiuo atveju susiduriame ne su psichoze, o su gerai organizuota reklamos kampanija. Užtat bijau, kad skuduras mažai kuo padės. Bet gal kai nustos pardavinėti stebuklingas šluotas ar kramtomuosius saldainius su Hario Poterio atvaizdu, o Poteris galutinai užaugs ir žiūrovams nebebus toks patrauklus, koks buvo mažas vargšas berniukas, gyvenęs sandėliuke po laiptais, tai gal viskas natūraliai ir pasibaigs, be jokių šlapių skudurų...
Galbūt asmeniškai pažinojote Jurgą Ivanauskaitę, kurios vardo premija šiemet buvote apdovanota?
Taip, su Jurga teko dalyvauti tarptautinės Frankfurto knygų mugės 2002-ųjų renginiuose, kartkartėmis pasišnekėti čia, Lietuvoje... Ji buvo labai ryškus žmogus, turėjo puikų humoro jausmą ir skonį. Nenoriu šnekėti apie ją būtuoju laiku – buvo. Sakyčiau, ji yra mūsų kultūros dalis, savitas jos ženklas.
Papasakokite, kaip pasikeitė šiuolaikinių rašytojų tarpusavio bendravimas? Ar jų gyvenimas, pasisėdėjimai jau toli gražu neprimena bohemos?
Labai norėčiau, kad kas nors pagaliau man paaiškintų, kas yra bohema. Ir kodėl rašytojai vis būtinai su ja siejami, tarsi rašytojas be bohemos būtų kaži koks anachronizmas. Be to, mažai aš tų šiuolaikinių rašytojų pažįstu, iš kur galiu žinoti, ką jie laisvalaikiu veikia? Gal visai nesėdi? Gal muša tamtamus kokioje nors Merkinės girių gūdumoje? Kuo tai ne bohema?..
Kaip manote, ar vis labiau modernėjančioje visuomenėje prabėgus vienam kitam dešimtmečiui rašytojai, poetai, žurnalistai turės kam skirti savo kūrybą? Ar dar bus jų darbus skaitančiųjų?
Jeigu visuomenė taip jau baisiai sumodernės, kad nebemokės skaityti, gal ir neliks kam skirti kūrybos. Bet nieko baisaus. Poetai galės imtis Homero vaidmens ir giedoti hegzametru giesmes čia pat, prie laužo su kepamu šernu. Romanų rašytojams bus liūdniau – net nežinau, ką moderni visuomenė jiems galėtų pasiūlyti? Bet tiesiog baisu pagalvoti, kas ištiks žurnalistus. Nepažįstu nė vieno, eiliuojančio hegzametru.
Be to, kad rašote knygas, dar ir talkinate privačiam vyro lėlių teatrui “Vaivorykštė” – pagal jūsų scenarijų statomi spektakliai, dirbote televizijoje, rašote recenzijas, publicistikos straipsnius, per Lietuvos radiją skaitote politiniam ir kultūriniam visuomenės gyvenimui skirtus komentarus. Kokią veiklą dar norite ar planuojate išbandyti?
Visa tai, ką išvardijote, galima apibūdinti būtuoju laiku. Dabar dirbu kitokius darbus. O planuoti nieko neplanuoju – gyvenu pagal posakį „Carpe diem“ („Skink dieną“, – aut. past.). Sakyčiau, tai teikia kur kas daugiau džiaugsmo nei sistemingas planavimas, aktuali publicistika, siuvinėjimas kryželiu ir panašūs dalykai.
Ar galite pritarti posakiui: „Nė dienos – be knygos“? Kaip daug skaitote ir pati paimate plunksną naujai knygai rašyti?
Šitam posakiui labai pritarčiau. Šiais laikais, kai tiek daug rašytojų, labai sunku surasti skaitytoją. Užtat kiekvienas žmogus su knyga – netikėtumas. Nesakau, kad malonus... (Kai skridau į Čikagą, vienintelė lėktuve skaičiau knygą, paskui pasidarė nepatogu, tad lioviausi. Man atrodo, kad tapo lengviau ir mano kaimynui su nešiojamuoju kompiuteriu...) Iš esmės skaityti daug ir nereikia. Užtenka ir kelių eilučių per dieną. Bet pageidautina, kad tai būtų ne tik meniu ar autobuso tvarkaraštis, bet ir kelios, tarkim, Emilės Dikinson eilėraščio eilutės... O dėl rašymo... Tai tiesiog darbas. Be jokių kaukolių, vyno taurių, žvakių šviesos ir mūzos perregimais apdarais. Mūzos man nelabai patinka, labiau mėgstu Pegasą, bet vargu ar pakęsčiau arklį prie rašomojo stalo, tegu ir sparnuotą. Sparnų plazdėjimas – labai įkyrus garsas. O prie stalo palinkęs rašytojas – baisiai piktas, nervingas ir visai neromantiškas padaras. Jam visi trukdo, net jis pats sau. Užtat nepatarčiau labai žavėtis rašytojyste. Geriau skaitykime. Kol dar mokame.
GIMĖ 1970 m. Šimonių k., Kupiškio r.
VEIKLA Prozininkė, poetė, dramaturgė, kritikė.
IŠSILAVINIMAS 1994 m. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas.
VEIKLA Dirbo vaikų žurnale „Žvaigždutė“, kultūros savaitraštyje „7 meno dienos“, žurnale „Jaunimo gretos“.
BIBLIOGRAFIJA Novelių rinkiniai „Žuvies darinėjimas“, „Balandų ratas“, „O ji tepasakė miau“, „Balzamuotojas“, istorinės nuotykių apysakos jaunimui „Jundos lemtis“, „Prakeiktas kardas“, romanai „Ledynmečio žvaigždės“, „Vardas tamsoje“, „Mėlynbarzdžio vaikai“, poezija vaikams „Ėriukas po baobabu, arba Megztinis su uodega“, esė „Laukiniai mėnesiai“, pasakų trilogija „Krakatukų pievelė“, „Krakatukų brūzgėlynai“, „Krakatukų jūra“, apysaka vaikams „Trenktukė, liūno vaikas“. Romanas „Ledynmečio žvaigždės“ išverstas į vokiečių ir lenkų kalbas, „Vardas tamsoje“ – į lenkų kalbą.
APDOVANOJIMAI „Jundos lemtis“ pažymėta kaip geriausia 1997 m. lietuvių autoriaus knyga vaikams (Šarūno Marčiulionio premija).
2000 m. už romaną „Ledynmečio žvaigždės“ apdovanota Žemaitės premija.
2001 m. už novelistiką, išspausdintą literatūros mėnraštyje „Metai“, įteikta Antano Vaičiulaičio premija. 2007 m. už „Balzamuotoją“ ir „Laukinius mėnesius” įteikta Gabrielės Petkevičaitės-Bitės premija, o 2009 m. – už „Mėlynbarzdžio vaikus“ įteikta Juozo Paukštelio premija.
Du kartus apdovanota Lietuvos kultūros ministerijos premija už ryškiausius ir aktualiausius publicistikos kūrinius kultūros tema.
R. Šerelytės novelių yra išversta į anglų, prancūzų, vokiečių, italų, ispanų, švedų, rusų, gruzinų, lenkų ir kt. kalbas, įtraukta į naujausias antologijas.
2007 m. apie rašytoją pastatytas dokumentinis filmas „Sapno siūlas“.
2010 m. apdovanota J.Ivanauskaitės premija už romaną „Mėlynbarzdžio vaikai“.
Edita Maželytė
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
2010-02-10