Peržvelgus šiemetinių autorių sąrašą, matyti daug jaunų žmonių. Kasmet LLTI knygų dvyliktukas „jaunėja“?
Taip. Jaunėja. Iš dalies prie to prisideda ir „kūrybiškumo kriterijus“. Senjorai savo geriausius kūrinius jau tarsi yra parašę. Turiu omenyje tokius autorius kaip Antanas Drilinga, Raimondas Kašauskas, Vytautas Bubnys, Jonas Mikelinskas, Alfonsas Bieliauskas. Romanai, tekstai pasirodo, bet nebepatraukia vertintojų dėmesio, nes savo kūriniais tik patvirtina buvusį literatūros kanoną. Juose nebeįžvelgiame naujovių. O akys vis tiek krypsta į tai, kas literatūroje nauja, netikėta, nebūta.
Literatūra turi savo vidinę saviraidą, ji turi plėsti ribas, keistis, tapti kitokia. Kiekviena epocha, kiekvienas laikas turi savo kalbą. Kai kuriais požiūriais senjorų kūryba jau yra sunkiai paskaitoma jaunesnės ar vidurinės kartos žmonėms.
Kaip literatūros žmonės mes žiūrim kokybės. Žiūrim, kas nauja atsiranda, kas ateina su savu balsu. Tarkim, skaitydama A. Bieliausko arba V. Bubnio romaną, jau žinau, kas ten bus parašyta. Atsiverčiant, sakykim, Ievos Toleikytės knygą, tokio jausmo nėra.
Į knygų nominančių dvyliktuką pateko ir Marcelijaus Martinaičio biografiniai užrašai, ir Vytauto Martinkaus istorinis romanas... Ar šiuolaikinė literatūra grįžta, ima šlietis prie istorinės atminties, kurios mes neturėjome teisės turėti sovietiniais metais?
Taip, tai labai ryški ir, mano galva, teigiama slinktis. Žinoma, yra gausybė nevykusių istorinių romanų, tačiau pačią tendenciją – atsigręžti į praeitį – vertinčiau labai gerai. Juk praėjo penkiasdešimt apytuščių metų, kai apie daugybę dalykų iš viso negalėjai prasižioti arba tik labai iškreiptai parodyti. Grįžimas vyksta galingai – išleidžiama daug biografinių, autobiografinių memuarinio pobūdžio knygų. Ir labai puikių – Juditos Vaičiūnaitės „Mabre viešbutis“, Gražinos Mareckaitės „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“, minėtieji Marcelijaus Martinaičio biografiniai užrašai „Mes gyvenome“, Algimanto Mikutos „Kompostas“.
Anksčiau mes labai saugojom dvyliktuko „grynumą“, pirmenybę teikdami grožinei prozai. Bet kai pamatėme, koks didžiulis autentiško pasakojimo, memuarinės lektūros kiekis, tapo akivaizdu, jog neįmanoma jos palikti už borto. Atsiveria labai įdomūs dalykai: kai kas gudriai teisina praeitą laiką, save ir savo aplinką baltina, kiti labai skausmingai viską išgyvena. Plati skalė. Atsiminimų, užrašų, dienoraščių tekstai dabar įdomesni už grožinę literatūrą. Fikcija šiuo metu pralaimi dokumentikai.
Ar tokia literatūra, kritikų padedama, gali mus grąžinti prie tikrovės suvokimo – tikrovės, kuri tampa tikra tik įsisąmoninus, kas buvo praeityje?
Manau, kad gali padėti. Nedrįsčiau teigti, kad ši literatūra jau pajėgi tai daryti, bet pastangos – net ne pastangos, o savaiminis judėjimas ta kryptimi yra. Žmonės nori išsisakyti. Tai vyksta nevienodu lygiu. Negalima vienareikšmiškai teigti, kad praeitis visada sąžiningai kritiškai permąstoma. Tam reikia, kad būtų aiški savivoka, kultūrologinis, istoriosofinis įdirbis. To mums labai trūksta. Pasirodo tikrai daug privataus pobūdžio biografinių tekstų, bet ir tai gerai. Jų suma, visuma užpildo baltas dėmes. Atsigręžimą į praeitį vertinu labai pozityviai.
Nors pati literatūra yra dabar labai susiskaidžiusi, kaip ir jos suvokėjas... Vienas rašytojas kalba vienai, kitas – kitai skaitytojų grupei. Todėl „knyga-įvykis“, kurią galėtum skelbti visiems, yra iš viso nebeįmanoma. Knyga – kaip įvykis – gali būti tik tam tikrai socialinei, tam tikro psichologinio tipo žmonių grupei. Tačiau to įvykio net nelabai yra kur skelbti, o dalis visuomenės apskritai yra apkurtusi, nes tie įvykiai jiems nutinka ne kultūros sferoje. Tad situacija pakankamai kebli.
Jei visuomenė ir knygas skaito segmentais, kaip literatūros kritika juos galėtų pasiekti, paveikti? Juk ir šis baras tuštokas...
Vis prisimenu Vytauto Kubiliaus tezę: nerecenzuota knyga – miręs faktas. Iš tiesų, kritinio žvilgsnio labai trūksta. Ypač iš paukščio skrydžio Yra jaunų rašančių žmonių, bet dėl savo jaunumo jie dar neturi tiek patirties, kad galėtų konkrečiai knygai suteikti kontekstą. Sovietmečiu būdavo rašomos panoraminės apžvalgos, straipsniai, bet bepigu buvo aprėpti vienos dviejų leidyklų išleidžiamas šimtą knygų per metus. Dabar grožinės literatūros knygų kasmet išeina apie šešis šimtus – tai fiziškai neįmanoma nei jų perskaityti, nei apmąstyti.
Būtų idealu, jei kas nors, tarkim, populiariąją literatūrą įvertintų kvalifikuotai, nes jos amplitudė plati, knygos skirtingos. Derėtų daugiau dėmesio skirti vaikų bei paauglių literatūrai. Yra milžiniškas kiekis neįdirbto ploto! Tačiau dar sykį sakau – trūksta rankų.
Ką daryti, kad tų rankų būtų daugiau?
Derėtų įsteigti bent vieną premiją, skirtą kritikai. Yra gausybė visokių visokiausių apdovanojimų – kitąsyk atrodo, kad net rašytojų joms gauti trūksta – o kritikai neturi visai jokios premijos, jokio paskatinimo. Tegu tos sumos būna simbolinės ar net jų visai nebūna. Bet tegu kuris nors leidinys pasako: „Šios trys recenzijos šiemet buvo pačios geriausios“. Reikėtų kurti vertinančią, vertybinę aplinką – kritikams gyvo žodžio, paskatinimo labai reikia.
Klausinėjo Antanas Šimkus
Bernardinai.lt
2010-02-04