Pranešimas skaitytas 2009 lapkričio 13 dieną konferencijoje „Kultūrinė žiniasklaida šiandien: marginalizacija ar proveržis“, kurią surengė Goethe's institutas bei Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
Jau keletą metų vis kalbame apie kritikos krizę. Vieni sutinka, kad ji yra, kiti prieštarauja, treti tiesiog rašo. Norėčiau pakalbėti apie tai, kas yra ar galėtų būti krizė kritikos baruose, ką galbūt reikėtų daryti tokioje situacijoje. Visi žinome aforistinį Vaižganto pasakymą – menas ne bekonai, mene krizių nebūna. Daug rečiau prisimename atsakymus tokiam požiūriui, vienas iš jų buvo Kosto Korsako, kuris kaip krizę įvardijo egzistuojančią sieną tarp skaitytojų ir rašytojų, visuomenės abejingumą literatūrai. Jeigu šiandien klaustume, ar tokia siena skiria skaitytojus ir kritikus, reikėtų atsakyti – taip. Kritikos poveikis skaitymo kultūrai, nuomonių formavimui yra minimalus. Šitą savo nuomonę dažniausiai tikrinuosi susitikęs su studentais, kurių pagrindinė specialybė nėra literatūra, kuriuos būtų galima pavadinti „eiliniais“ skaitytojais. Atsakydami į klausimą, kokius žinote literatūros kritikus, geriausiu atveju pamini mokyklinių vadovėlių autorių pavardes, arba tas pavardes, kurias ištardamas pataikysi beveik į bet kokį žanrą (pvz., S. Parulskis, G. Beresnevičius ir pan.). Tad net netenka kalbėti apie sieną, literatūros kritikų tų „eilinių“ skaitytojų sąmonėje paprasčiausiai nėra.
Kitas klausimas, kurio klausiu studentų – kur galime rasti tą kritiką? Jeigu praleisime pirmą atsakymą – internete, kur galima rasti „viską“, toliau prasideda vaikščiojimas tamsoje apgraibomis. Kažkas kažką lyg ir girdėjęs per radiją, ir per televiziją lyg yra matę kalbančią galvą ir knygą rankose. Nei kritikų pavardžių, nei laidų pavadinimų, nei poreikio visa tai žinoti. Literatūros, taip pat ir viso meno, kritikos nei didesniuose dienraščiuose, nei televizijoje, radijuje beveik nėra. Didžiausi dienraščiai neturi priedų ar bent jau nuolatinių skiltininkų, kurie rašytų patraukliai ir profesionaliai. Lietuvos nacionalinė televizija ir radijas kultūrai skiria gal daugiausia dėmesio, bet tai turi atvirkštinį efektą, nes jos kultūrinės laidos dažniausiai yra irgi neįtikėtinai nuobodžios. Kas besiimtų jas vesti, koks formatas būtų bandomas, tarsi prakeiksmas tas laidas persekioja nykumo įspūdis. Kultūra nepatenka į populiarius kanalus, kur ji galėtų pasirodyti kaip patraukli, bet neprasta, nesupaprastinta, nesuplokštinta. Kadangi ten nėra vietos rimtesnei kritikai, todėl ir neugdomas toks kritikas, kuris galėtų kalbėti tokiai auditorijai. Kritikai kalba vieni kitiems, rašytojams, siauram kultūrininkų ratui ir jų balsas sklinda uždaruose kultūriniuose leidiniuose, savotiškuose getuose, varganai finansuojamuose valstybės. Dar daugiau – tie patys leidiniai dažniausiai ir lieka Vilniuje. Nekalbu jau apie mažesnius miestelius, pabandykite mūsų uostamiestyje gauti Literatūrą ir meną, 7 meno dienas. Kartą paklausiau, ar neturite Nemuno ir kiosko pardavėja kelioms akimirkoms nugrimzdo į prisiminus, paskui paklausė: „Ar čia tas žurnalas?“ Nemunas akivaizdžiai jai yra tas žurnalas, kurį ji vartė prieš trisdešimt metų, kai buvo jauna, studijavo, o kultūrinė spauda turėjo visai kitą skonį. Kai kurie laikraščiai yra pasiekiami ir internete, bet labai daug – ne. Vien knygų recenzijoms skirtas žurnalas Knygų aidai yra turbūt apskritai sunkiausiai gaunamas iš visos kultūrinės spaudos, o knygų mugėje jį turi dalinti už dyką.
Kadangi kultūros kritika neįtraukiama į platesnę žiniasklaidą, nėra galimybių kalbėti apie jos rimtesnį poveikį viešajam diskursui. Ir atvirkščiai – kritikai patys nelabai jaučiasi dalyvaujantys viešosios nuomonės formavime, todėl ir suinteresuotų institucijų įtaka jiems – minimali. Sakyčiau, kad klausimas, formuluotas šios diskusijos įžangoje – „Kaip kultūrinės rinkos institucionalizacija paveikia kritiko autonomiją?“ – šiandien Lietuvoje beveik neturi prasmės. Kritikas nėra ta profesija, kuri brangiai kainuotų, kuri turėtų reputaciją, brangų vardą, dėl kurio kovotų suinteresuotos institucijos. Viena vertus, tai apsaugo kritiką nuo „įtakojimo“, tačiau kita vertus, tai tikrai neprideda reikšmingumo pojūčio jo darbui.
Čia dar galima pridurti, kad ir ta kultūrinė, literatūrinė spauda yra uždara. Fragmentiškai, atsitiktinai pasiekiančios naujienos apie užsienio literatūrą, o apie šiuolaikinių Europos ir kitų literatūrų apžvalgas – galime tik pasvajoti. Kas vyksta toliau – kiekvienas žvejoja tomis kalbomis, kuriomis skaito, tose srityse, kuriomis domisi, tačiau viešumoje ši informacija pasirodo retai. Ką jau ten kalbėti apie užsienio literatūros tendencijų pristatymus, jeigu apie Nobelio premijos laureatę pasirodė vos kelios skurdžios žinutės, nei išsamesnio straipsnio, nei analizės, nei vertinimų bandymo. (Išimtis – Bernardinų portale skelbtas interviu su laureate). Portalas Delfi suskubo apklausti dvi Vilniaus universiteto dėstytojas, pagrindinis klausimas – ar tik ne už politiką Herta Mueller gavo Nobelio premiją. Jau klausimo kėlimas rodo, kokioje uždaroje literatūrinėje terpėje gyvename, toks klausimas akivaizdžiai kyla iš nežinojimo, rašytojos vardas girdimas pirmą kartą, o tokiu atveju pirmoji mintis, kuri šauna į galvą – konjunktūra, politinės aplinkybės, literatūrinė mafija ir t.t. Bijau, kad panašiai būtų, jeigu premiją gautų vienas iš pagrindinių kandidatų – amerikietis Philip Roth. Lietuviškai teturime vieną jo knygą. Kvietime į šią diskusiją buvo klausiama, kaip kultūrinę žiniasklaidą paveiks globalizacija, ar išliks „nacionalinės“ kultūros žiniasklaidos priemonės? Lietuvos kultūrinėje spaudoje kol kas nėra ryškesnių globalizacijos požymių, viskas verda savose sultyse – mažai reakcijos į tai, kas vyksta kitose literatūrose. Nėra refleksijos, yra į Vilniaus knygų mugę atvežami autoriai, kurie pristatomi, kaip ir dera komercinėms leidykloms – kaip pasaulio literatūros madų korifėjai. Apskritai knygų, autorių pristatymas akivaizdžiai dominuoja prieš kritinę refleksiją.
Kritikos ir plačiosios žiniasklaidos konfliktas taip pat susijęs ir su tuo, kad lietuvių literatūros kritika taip ir neišmoko kalbėti apie populiariąja literatūrą, kad ji dažniausiai aptariam su išankstiniu nuvertinančiu santykiu. Vis dar neturime žodyno, kuriuo kalbėtume apie populiarią literatūrą, jai dažniausiai keliami tokie patys kriterijai kaip ir aukštajai.Todėl J.Ivanauskaitės konfliktas su profesionalia literatūros kritika yra geriausias tokios situacijos pavyzdys. Po Frankfurto knygų mugės buvo pasirodžiusios ištraukos iš vokiečių spaudos apie Ivanauskaitės Raganą ir lietų. Nuomonės buvo teigiamos, bet nesunku buvo pajusti, kad apie romaną kalbama kaip apie populiariosios literatūros kategorijai priskirtiną tekstą. Tačiau ir toje kategorijoje galimas vertinimas. O mūsų kritikai bet koks „popsas“ vis dar yra kone keiksmažodis ir joks kriterijų paskirstymas pagal kūrinio auditoriją, pretenzijas yra neįsivaizduojamas. Ir nemanau, kad geram „popsui“ tie kriterijai galėtų būti ne tokie griežti; griežti, bet tiesiog kitokie. Kritika neatsižvelgia į skirtingas socialines grupes, skirtingus skonius ir vertina visą literatūrą tarsi turėdama vieną mastelį.
Ne tik populiarioji literatūra, bet ir populiarumo susilaukiantys kūriniai, išlieka įtartini. Pavyzdžiui, toks euroromanas. Jo baimė rodo ne tik ar ne tiek kritišką požiūrį į teksto kokybę (nors euroremonas lietuviams reiškia aukščiausią kokybės standartą, o euroromanas – kone literatūros nuosmukį), bet ir vertinimo kriterijų konservatyvumą, jų siejimą tik su tautine literatūra, jos tradicijomis ir kanonais. Pagrindinis įtarimas siejamas su euromanais ar europoezija – autentiškumo stoka. Matyt, manoma, kad tai, kas suprantama ne tik lietuviams, negali būti autentiška. (Beje, toks autentiškumo ir tautiškumo siejimas skurdina literatūrą; neseniai bergždžiai bandžiau prisiminti svarbesnį XX amžiaus lietuvių romaną, perinterpretuojantį kokį antikinį mitą; ir pagalvokite, kokia būtų vokiečių proza be antikos klodo). Literatūra vis dar skirstoma į aukštąją ir žemąją, ir ta perskyra yra vertybinė. Skaitydamas recenzijas nujauti, kad kritikas mano esant tam tikrą objektyvų geros literatūros ypatybių rinkinį, kuriuo jis matuoja. Be abejo, kritiškas vertinimas yra kur kas geresnis už aprašinėjimą be pozicijos, tačiau tai turi ir kitą pusę – būtent atvirumo kitokiai literatūrai stoką. Vis tik kas yra gera poezija, kas yra gera proza – tai didžiąja dalimi lemia kanonas, susiformavęs sovietmečiu.
O gal tos kritikos niekam nereikia? Toks klausimas tarsi ir kirba, bet tada klausiu, o kuo mes skiriamės nuo kaimynų? Būdamas Vokietijoje ir Švedijoje stebėjausi – o kodėl ten visiems reikia kritikos. Pasirodo solidūs kultūriniai priedai, kurie nėra dar prie kiosko išimami ir išmetami šiukšlių dėžėn. Kaimyninėje Lenkijoje profesionalios, neakademinės, glaustos, tačiau taiklios literatūros kritikos netrūksta pagrinidiniuose dienraščiuose – Gazeta Wyborcza, Polityka, Rzeczpospolita. Manau, kad paklausus didesnių dienraščių redaktorius, kodėl jie neturi kultūrinių priedų, sulauktumėte atsakymo, kad niekam tai neįdomu, kad tai „neapsimoka“. Tik aš nelabai tikiu, kad mes daug skiriamės nuo kaimynų lenkų. Labiau matau tiesiog inerciją ir baimę imti veikti kiek kitaip ir rizikuoti.
Keisčiausia, kad leidėjai greičiau vengia kritikos, negu bando ją remti. Leidyklos meta pinigus į muges, bet nesugeba kooperuotis, finansuoti žiniasklaidos kultūrinių programų, kur būtų ne tik reklamuojama, bet diskutuojama apie jų knygas. Jiems vis dar atrodo, kad jeigu pasirodys pora panegirikų, arba bus surežisuotas koks pigus „skandalas“, pirkėjai nušluos knygą. Tačiau akivaizdu, kad dažniausiai būna atvirkščiai – knyga, dėl kurios rimtai ginčijamasi, atrodo patraukliausia. Tačiau investicija į kritiką turėtų ir ilgalaikę prasmę – patraukli kritika brandintų, augintų skaitytoją, palaikytų jo suinteresuotumą literatūrą, kultūra, skatintų sekti, domėtis. Tokios investicijos galima tik leidėjams ir kitoms institucijoms veikiant drauge, o ne po vieną, kaip dabar dažniausiai yra.
Paprastai argumentuojama, kad tokios investicijos neatsipirktų dėl rinkos mažumo. Tačiau bent jau vienas pavyzdys leidžia tuo abejoti. Pastaraisiais metais Vilniaus knygų mugę aplanko maždaug apie 50.000 lankytojų, ir nereikėtų manyti, kad visi tie žmonės ateina tik dėl galimybės pigiau įsigyti knygų. Tiek yra aktyviai besidominčių literatūra, ieškančių naujos informacijos, galimybių arčiau susipažinti su autoriais. O kiek dar negali apsilankyti? Dvigubai, trigubai ar dar daugiau jeigu galvotume apie visą Lietuvą. Galvodamas apie tuos skaičius, niekaip nesuprantu, kodėl neatsiranda patrauklaus žurnalo, kuris išeitų ne dviejų, o bent penkių tūkstančių tiražu. Toks tiražas leistų žurnalui bent jau didžiąja dalimi išsilaikyti pačiam, išlaikyti savo dalinę autonomiją, o juo turėtų būti suinteresuoti ir skaitytojai, ir leidėjai, ir kritikai.
Komercinių ir valstybinių institucijų investicijos į kritiką, į skaitymo, meno suvokimo kultūrą yra investicija į švietimą. O tokios investicijos, didinančios išsilavinusių, poreikį menui turinčių žmonių, padėtų sukti ir ekonominį ratą, kiltų ir kultūros vartojimas. Juk leidyklos neišvengiamai yra ir kultūros, švietimo, ne tik komercinės institucijos.
Ką galima pakeisti, kaip reikėtų daryti tokioje situacijoje? Nežinau, kopijuojant paprastai nieko gero nepavyksta nuveikti, bet štai Lietuvos vertėjų sąjungos pavyzdys rodo, kad per keletą metų galima viešumoje pradėti keisti vertėjo įvaizdį, stiprinti jo statusą, organizuoti kvalifikacijos kėlimo programas, inicijuoti gyvesnę vertimų refleksiją. Visuomenėje randasi supratimas, kad vertėjo vardą vis tik minėti reikia, nuostaba, kad nei J.K. Rowling, nei Dan Brown, ir netgi P. Coelho lietuviškai nerašo. Su kritika turėtų būti bandoma elgtis panašiai – organizuotis, telktis, galvoti programas. Ir svarbiausia – kritika turėtų atsirasti, atsirasti tokia medija, kuri įveiktų tą sieną, skiriančią kritikus ir skaitytojus.
Kritikų įvaizdžio keitimas, jų bendradarbiavimas su kultūrinėmis institucijomis, bendros veiklos koordinavimas galbūt ir galėtų būti kritikos krizės įveikimo pradžia. Kai klausiu, kur yra mūsų kritika, klausiu ir apie materialines sąlygas. Kritikas yra tokia pusiau profesija. Specialiai kritikų niekas neruošia, dažniausiai jie atsiranda iš bendrų literatūros studijų. Kaip yra pastebėjęs Guntis Berelis, kritikui subręsi reikia bent 10 metų aktyvaus skaitymo ir rašymo. Kas nori investuoti tiek laiko ir energijos, jeigu viso šio triūso rezultatas – pusiau profesija su beveik jokiais honorarais. Ir ne nuo rinkos dydžio tai priklauso. Pavasarį JAV kritikai taip pat reikalavo dotacijų savo veiklai, nes ir ten jei yra nykstanti rūšis. O JAV literatūros rinka niekaip nepalyginama su Lietuvos.
Neprisimenu, kad kritikui būtų paskirta stipendija, kokios Lietuvoje yra skiriamos rašytojams, menininkams, vertėjams jų sumanymams įgyvendinti. Žinant, kad honorarai už recenzijas yra simboliški, ir kad joks kritikas už savo straipsnių knygą negaus bent tiek, kiek rašytojas už romaną, logiška būtų ne tik skirti stipendijas, bet ir inicijuoti atskiras programas. Valstybė turėtų skatinti ne tik meną, bet ir jo refleksiją. Beje, stipendija kritikui iš tiesų būtų realiam darbui, nes dabar dažnai stipendijos skiriamos tiems kūriniams, kurie jau būna pabaigti ir įteikti leidykloms. O kritikos, recenzijų iš anksto neparašysi.
Jeigu kalbėčiau pseudoekonominiais politikų terminais, tai sakyčiau, kad meno kritika turi ir vidinių resursų. Labiausiai neišnaudojama ar net ignoruojama pramoginė kritikos funkcija. Kaip bežiūrėtum, bet kritika tarpsta medijose, o medijos nėra vien informavimo priemonės, arba sakykim, kad informacija, „naujienos“ turi ir savo pramoginį aspektą, kurio išnaudojimas leistų kritikai tapti patrauklesne ir paklausesne. Kas prieš keletą metų būtų pasakęs, kad lietuvius prie televizorių gali sutraukti klasikinė muzika? Pop dainininkų fabrikai atrodė visiškai užvaldę eterį. Muzikinis projektas „Triumfo arka“ visiškai netikėtai pritraukė dėmesį kitokios kokybės muzika. Populiarios literatūros laidos šiandien taip pat negalime įsivaizduoti. Tikiuosi, kad tai yra didelių perspektyvų erdvė – tiek kritikams, tiek medijoms, tiek rašytojams.
Ir paskutinė tezė apie kritikos situaciją Lietuvos medijose: Lietuvoje kritika yra, bet yra taip, tarsi jos nebūtų.
www.srtfondas.lt / bernardinai.lt
2010-01-27