Dovilė Zelčiūtė       Nuo šiol žinomą poetę, eseistę ir dramaturgę Dovilę Zelčiūtę bus galima pristatyti ir kaip romano „Gastrolės“ autorę.

 

       Išleidusi vienuolika knygų kaunietė D. Zelčiūtė pirmą kartą prisilietė prie romano. Savitai, jaudinamai ir patraukliai, mat pasirinko išskirtinę veiksmo vietą − teatrą. Rašytojai D.Zelčiūtei teatro gyvenimas pažįstamas nuo vaikystės. Jos tėvai Danutė Juronytė ir Leonardas Zelčius − ilgamečiai Kauno dramos teatro aktoriai. Kai D. Zelčiūtė buvo maža, ją tėvai vesdavosi į repeticijas, mergaitė dažnai lydėdavo juos į gastroles. Tačiau, anot romano „Gastrolės“ autorės, knyga jokiu būdu nėra autobiografinė.

 

Teatras − kaip tėviškė

 

       Tas magiškas teatro žodis „gastrolės“ taip audrina vaizduotę, kad kartais net sunku atskirti, kur prasideda tikrovė, o kur baigiasi vaidinimas. Kitas žvilgsnis − teatro užkulisiai, kaip masalas šiuolaikiniam skaitytojui, ištroškusiam meilės istorijų ir teatro apkalbų.

       Autorės romanas − ne apie tai. Jai rūpi šiek tiek kiti dalykai, kur kas svarbesni nei vienadienės teatro gyvenimo intrigos. Daug ką pasako romano veiksmo laikas, nukeliantis mus į gūdų sovietmetį. Teatras jautrios sielos žmogui buvo ta vieta, kur jis galėjo garsiai pasakyti tai, ką manė ir kūrė jo vaizduotė. Laisvas, nepriklausomas gyvenimas buvo pasiekiama svajonė bent jau teatre.

       D.Zelčiūtė atvirai sako, kad visą laiką norėjo būti teatre. Bet kuo. „Teatras ir dabar man yra saugesnė realybė už tikrąją. Jis atrodo racionalesnis, švaresnis už gyvenimišką pasaulį“, − tikina ji ir aiškina, kodėl romano pasakojimui pasirinko būtent tokį laiką ir vietą.

       Pasak romano autorės, teatras jai yra ta vieta, kur ji pati augo ir brendo kaip asmenybė. „Jei rašytojas Juozas Aputis turi savo kaimą, o poetė Judita Vaičiūnaitė − savo miestą, tai aš − dramos teatrą, kuris man yra kaip tėviškė. Kai tai atradau, man palengvėjo. Dabar nesu teatre, bet nuo jo labai nenutolau. Radau properšą ir galiu kita kalba pasakoti apie teatrą“, − sakė ji.

 

Pokalbis su leidėja

 

       Iš pat pradžių D.Zelčiūtė rašė noveles ir apie romaną negalvojo. Visas noveles vienijo ta pati jauna herojė, kuriai gyvenimo užuovėja buvo teatras. „Romano žanras man buvo kažkas tokio, ko atrodė nepajėgsiu įveikti. Ir dabar nesu tikra, kad kurdama „Garstroles“ laikiausi klasikinio romano žanro, kuris kinta ir jame atsiranda eseistikos elementų. Tai man artima“, − sakė romano autorė.

       Vis dėlto novelių D.Zelčiūtė vėliau atsisakė, mat jas visas sieja ta pati jauna herojė Akvilė, kuri už teatro uždangos slepiasi nuo tikrojo gyvenimo. Tačiau kai uždanga nusileido, jai teko išgyventi tikrąją gyvenimo dramą. „Pamaniau, kad neverta skaldyti kūrinio, kai jame yra tiek daug prasmingų jungčių. Romanas tarsi savaime rašėsi, bet apie tai niekam nesakiau. Po kurio laiko tapo aišku, kur link pasukau“, − pasakojo rašytoja.

 

Dar kartą išgyvena

 

       D.Zelčiūtė nėra literatūros naujokė ir iki šiol jai sekėsi prisiliesti prie bet kurio žanro. Atrodo, kad autorei nėra jokių ribų, kaip rašyti. Tačiau kai knyga patenka į skaitytojų rankas, ji dar kartą išgyvena savo kūrinio gimimą.

       „Man labai svarbu suvokti, ar knygoje tiksliai perteikiau tai, ką norėjau pasakyti, ar skaitytojas adekvačiai suvokė tai, ką parašiau. Mano nuogąstavimai turi pagrindo. Tokį vidinį jaudulį išgyvenu ne aš viena.

       Turbūt neįmanoma tikėtis, kad skaitytojas vienodai gerai įvertintų visas romano siužeto linijas. Vieniems gali patikti pasakojama meilės istorija, kitus − išjudinti to laikotarpio politiniai įvykiai, dar kitus − sujaudinti teatro gyvenimas. Jei bent kiek ką nors tai palies, būsiu laiminga“, − sakė „Gastrolių“ autorė.

 

Sutuoktinis palaiko

 

       Rašytoja D.Zelčiūtė apie romaną neprasitarė net savo vyrui rašytojui humoristui Jurgiui Gimberiui. Tyliai paslapčia rašė, kol užbaigė kūrinį.

       „Kai namie po vienu stogu yra du rašantys žmonės, savo kūrybinėmis mintimis vienas kito nedrabstome. Rašydama nebėgioju į virtuvę ir nešaukiu, kad vyras paklausytų, ką sukūriau. Tokio įpročio mūsų šeimoje nėra. Žinoma, mano kūrybą Jurgis vertina palankiai ir visada pasako gerą žodį, kai pasirodo nauja knyga. Mes vienas kitą palaikome, kiek tai priklauso nuo mūsų pačių“, − užsiminė ji.

 

       Lietuvos žinios

       2010-01-25