Laura Sintija Černiauskaitė. KAMBARYS JAZMINO KRŪME. − Vilnius: Alma littera, 2009.
Laurą Sintiją lig šiol pažinojau kaip rašytoją, kuri daro du akivaizdžius dalykus: nustatytomis valandomis bibliotekoje labai daug rašo ir augina vaikus. Vis iškildavo klausimas: o kada gi ji gyvena? Todėl „Kambarys jazmino krūme“ labai nustebino; panašu, jog gyvenimiškai empirikai darbščioji autorė vis dėlto turi laiko. Nebūtinai tai asmeninė patirtis; galbūt absorbuota iš aplinkos, pažįstant gyvenimą ne kiekybiškai, tačiau kokybiškai. Naujoje knygoje esantys apsakymas ir apysaka – tai visų pirma trys ryškūs labai skirtingų moterų charakteriai; kiekviename iš jų problemizuojamas psichologinis santykio su motina modelis, kai kada užstrigęs ir įsitvirtinęs gal ikisocialinėj, o gal simbiotinėj stadijoj. Na, ir žinoma, L. S. Černiauskaitė yra pasakojimo meistrė; ji atsiremia į klasikinės prozos tradiciją, kartais kiek ydingą, primenančią R. Lankausko beletristikos pasažus, siužetą objektyvuojant apkarpant vidinę veikėjų introspekciją. Tačiau tą išperka vaizdingi ir labai tikslūs būsenų aprašai, psichologiniai judesiai, nebanalūs dialogai. Kai kur fantazija sunkokai įtikima, bet graži; personažų vardai iš pradžių rodosi kvailoki, tačiau vėliau prisijaukinami kaip labai charakteringi. Bijau, jog autorė nerašo „teisingos“ literatūros – tokios, kokios iš jos lyg ir tikisi kritikai; ji tiesiog daro tai, kas jai įdomu, ir negali suabejoti to autentiškumu. Romanas „Benedikto slenksčiai“ bene labiausiai buvo kritikuotas už erotinių scenų vulgarumą; už tą patį veikiausiai bus kritikuojama ir naujoji knyga. (Kai pagalvoji, jog romanas – tai meniškai organizuotas, estetiškai struktūruotas, panoramiškas gyvenimo atspindys – maga sulaukti, tegu kritikai pabando patys parašyti ar bent įsivaizduoti romaną be „vulgarybių“.)
Kartais esu klausiama, kodėl L. S. Černiauskaitės proza susilaukia savotiško populiarumo. Premijų reikšmė literatūros istorijoje labai nedidelė: leidyklos, be abejo, naudojasi jų teikiamu žinomumu, tačiau man jis atrodo laikinas. Ir šioje knygoje autorė gvildena tas pačias temas: rašoma paprasta, bet labai plastiška kalba, nėra visiems taip įkyrėjusių gamtos aprašų, vidinių monologų, sąmonės srautų. Tekstuose viskas logiškai supinta tarsi tvarkingas rankdarbis. Galimas dalykas, skaitytojai atpažįsta tai, kas tikra. Kadangi lukštenami kiekvienam aktualūs vyro ir moters, tėvų ir vaikų santykiai, problemizuojami svarbieji vaikystės išgyvenimai – adresatas gali nesąmoningai ieškoti atsakymų sau apie tai meniniame tekste.
Bernardinai.lt
2010-01-20