William Somerset Maugham       Neseniai leidyklos „Tyto alba“ išleisto romano „Skustuvo ašmenys“ autorius Williamas Somersetas Maughamas beveik visą ilgą savo gyvenimą (mirė sulaukęs devyniasdešimt vienerių) buvo tarp garsiausių pasaulio rašytojų, jo knygos išverstos į beveik visas žinomas kalbas, o „Aistrų našta“ tapo vienu labiausiai skaitomų XX a. romanų. Kūryba Maughamui atnešė neregėtą šlovę ir didžiulius turtus.

 

       Rašytojo kūryba, ypač romanas „Aistrų našta“ (į lietuvių kalbą išverstas 1969 m., vertė Ona Katinskaitė-Doveikienė; be to, daug kas lietuviškai yra skaitęs jo romanus „Aistrų našta“, „Pyragai ir alus“, „Mėnulis ir skatikas“, „Teatras“) ir apsakymai (labiausiai garsusis „Lietus“), autoriaus tėvynėje Didžiojoje Britanijoje pripažinti privalomais skaitiniais. Pastaraisiais metais vėl išaugo susidomėjimas S.Maughamo darbais: naujai perleisti ne tik klasika tapę jo romanai bei niekada iš knygynų lentynų nedingę apsakymai, bet ir mažiau populiarūs kūriniai – kelionių po Kiniją, Malajų salas, Singapūrą ar Indiją įspūdžiai, dienoraščiai. Visai neseniai pasirodė solidi Maughamo biografija (The Secret Lives of Somerset Maugham, 2009), kurią parašiusi Selina Hastings, kitaip negu kelių ankstesnių biografijų autoriai, pagaliau galėjo naudotis privačiais Maughamo laiškais ir dokumentais.

 

 

       Anglų rašytojas Williamas Somersetas Maughamas gimė 1874 m. Paryžiuje. Jo tėvas Robertas Maughamas ten turėjo juridinę kontorą ir buvo oficialus britų ambasados juristas. Motina, trylika metų už vyrą jaunesnė Edith, buvo graži, išsilavinusi ir žavi; abu mėgo aukštuomenės gyvenimą, gražiai sutarė, buvo guvaus proto ir lakios vaizduotės, laukiami svečiai Paryžiaus salonuose. Šeima turėjo keturis sūnus – Charlesą, Fredericą, Henry ir jauniausią – Williamą Somersetą. Amžiaus skirtumas tarp brolių buvo didelis, tad Williamas augo tarsi vienturtis, labai prisirišęs prie motinos: vaikystę visad vadino laimingiausiais savo gyvenimo metais. Deja, jam sulaukus aštuonerių, motina mirė. Nepraėjus nė pusantrų metų, mirė ir tėvas: tada paaiškėjo, kad sūnums neliko beveik jokio turto.

 

       Trys vyresnieji broliai, kaip dera jų kilmės vaikams, jau buvo išsiųsti mokytis į uždaras Anglijos mokyklas, tad tėvų mirtis juos paveikė ne taip smarkiai, užtat Williamo pasaulis griuvo. Jį globoti ėmėsi Anglijoje gyvenantis tėvo brolis, mažo miestelio vikaras Henry Maughamas su žmona Sophie. Globėjas buvo ne per didžiausio proto, tingus, egoistiškas ir despotiškas, o teta Sophie namuose neturėjo balso. Williamas ištisas dienas leisdavo vienų vienas, slankiodamas po kambarius arba supdamasis ant kiemo vartelių – tokį jį prisimena kaimynystėje gyvenusi mergaitė. Maža to, kad vaikas buvo vienišas – atsidūręs Anglijoje, jis pradėjo smarkiai mikčioti: šis kalbos sutrikimas jam visad trukdys.

 

       Tuo metu Maughamas įniko skaityti. Skaitymas jam visą gyvenimą buvo aistra – net keliaudamas po tolimiausius kraštus visada veždavosi specialiai padirbintą krepšį, pilną knygų. Vėliau globėjas Williamą atidavė į Kenterberio karališkąją mokyklą, kurioje nesportiškam, mikčiojančiam, uždaram, nelabai taisyklingai angliškai kalbančiam berniukui (jo pirmoji kalba buvo prancūzų) buvo sunku ir negera.

 

       Visa tai Maughamas aprašė garsiausiame savo romane „Aistrų našta“ (Of Human Bondage), kurio pavadinimą paėmė iš Spinozos filosofinio veikalo. Rašytojas jautė privaląs įveikti nelaimingos vaikystės bei jaunystės prisiminimus, aprašydamas juos romane, kurį pagrįstai galime vadinti autobiografija.

 

       Baigęs Kenterberio mokyklą, Maughamas nutarė nestoti į Kembridžo universitetą (vėliau dėl šio sprendimo gailėjosi, ypač lygindamas save su universitetus baigusiais broliais), norėdamas kuo greičiau tapti savarankiškas. Nusprendęs, kad geriausiai tam tiks gydytojo profesija, įstojo mokytis į Šv. Tomo ligoninę Lambete, Londono skurdžių rajone, ir visa galva pasinėrė į lūšnynų gyvenimo tikrovę.

 

Įžvalgaus stebėtojo vaidmuo Maughamui puikiausiai tiko, juo labiau kad jis jau seniai buvo apsisprendęs tapti rašytoju. Dirbdamas gydytoju vakarais parašė savo pirmą romaną „Liza iš Lambeto“, išleistą 1897 m. Romane panaudota medžiaga, surinkta dirbant lūšnynuose.

 

       Po kelerių gana liesų metų Maughamas atrado savo pašaukimą – rašyti pjeses. Pasakotojo talentas, atkaklus domėjimasis žmonėmis, įžvalgumas, darbštumas ir drąsa padėjo jam kurti patrauklias, tvirtai sukalto siužeto dramas bei komedijas, kurios niekad nebūdavo vien paviršutiniškai juokingos. Jos priminė ne mažiau šlovingas dygiąsias Oscaro Wilde‘o socialines komedijas. Būtent tada Maughamas tapo labai garsiu, labai turtingu rašytoju, aktyviai dalyvaujančiu aukštuomenės gyvenime, įdomiu, kandžiai sąmojingu, uždaru, tačiau svetingu ir nevengiančiu padėti. Jis labai stengėsi išlaikyti nepriekaištingą oficialią reputaciją, stropiai slėpdamas gausius homoseksualius meilės ryšius. Tuo metu jis susipažino su Geraldu Haxtonu, svarbiausiu savo gyvenimo žmogumi, kurį įdarbino sekretoriumi ir su kuriuo drauge keliavo.

 

       Vienas įdomesnių Maughamo biografijos epizodų – darbas Britanijos slaptųjų tarnybų agentu per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinį karus. 1917 m. jis pasiųstas į Rusiją su užduotimi palaikyti Aleksandro Kerenskio vadovaujamą Laikinąją vyriausybę, o per Antrąjį pasaulinį karą jis turėjo rašyti apie Prancūzijos ryžtą kovoti su vokiečiais, kad pakeltų britų kovinę dvasią. Slaptųjų tarnybų agento patirtis aprašyta vadinamuosiuose Ašendeno apsakymuose, pavadintuose pagal pagrindinio herojaus slaptojo agento, Maughamo alter ego pavardę (tikras jo slapyvardis buvo Somerville‘is, sudarytas iš abiejų vardų).

 

       1915 m. Maughamas vedė amerikietę interjero dizainerę Syrie Wellcome, su kuria susilaukė dukters Lizos. Santuoka buvo nevykusi, bendras gyvenimas nenusisekė, ir po kelerių metų Maughamas persikėlė gyventi į Prancūzijos Rivjerą, kur įsigijo Villa Mauresque. Syrie liko Londone, dar po kiek laiko jiedu išsiskyrė. Rivjeroje Maughamas gyveno su Geraldu Haxtonu, vėliau jį pakeitė Alanas Searle‘is, ėjęs sekretoriaus, o rašytojui nusenus – slaugo pareigas.

Gyvenimas Villa Mauresque buvo prašmatnus, gerai sutvarkytas ir malonus, beveik visad viešėdavo svečių, tačiau jais dažniau rūpindavosi sekretorius, nes Maughamas liko ištikimas įpročiui kas dieną nuo ryto iki popietės drausmingai dirbti studijoje. Viloje rašytojas ir mirė 1965 m. Romanas „Skustuvo ašmenys“ (The Razor‘s Edge), parašytas 1944 m., iškart tapo didžiausiu Maughamo bestseleriu. Tuo metu rašytojas buvo šlovės viršūnėje, todėl nenuostabu, kad žinia apie naują jo romaną sukėlė didelį susidomėjimą: vien Amerikoje iki 1950 m. jo parduota trys milijonai egzempliorių. Romanas du kartus ekranizuotas – 1946 m. (pagrindinius vaidmenis atliko Tyrone‘a Poweris ir Gene Tierney, autorių Maughamą vaidino Herbertas Marshallas) ir 1984 m. (filmą prodiusavo ir pagrindinį vaidmenį vaidino Billas Murray‘us).

 

       „Skustuvo ašmenys“ – vienas įdomiausių Maughamo romanų. Jame rašytojas nagrinėja tris nuo seno jam labiausiai rūpimus motyvus: tai seksualinė aistra, visuomenės papročiai ir gerumo prigimtis, šiuo atveju vaizduojama kaip perskyra tarp dvasinio ir materialaus pasaulio. „Skustuvo ašmenys“ – būdingas Maughamo romanas: jo pagrindinė idėja anaiptol ne paprasta, veikėjai ryškūs, tikroviški ir nevienareikšmiai, įdomaus siužeto varomoji jėga – ne autoriaus fantazija, o pačių personažų charakteriai, aplinka vaizduojama meistriškai ir tiksliai, net įkvėptai.

 

       Pagrindinis herojus – paprastas jaunas amerikietis Laris Darelas: grįžęs iš Pirmojo pasaulinio karo, kuriame savo akimis matė draugo mirtį, jis kankinamai ieško atsakymo į klausimą, kokia gyvenimo prasmė. Laikinai palikęs sužadėtinę Izabelę, išvyksta į Paryžių, daug skaito, keliauja, šnekučiuojasi, mokosi. Galiausiai atsiduria Indijoje ir randa atsakymą vedantoje, kuri iš esmės pakeičia jo gyvenimą. Izabelė, atsisakiusi lydėti klajūną Larį, išteka už jaunystės draugo Grėjaus, susilaukia dviejų dukrelių ir gyvena linksmą aukštuomenės gyvenimą. Jos ramybę sutrikdo 1929 m. Niujorko biržos krachas, po kurio Grėjus bankrutuoja ir jaunieji atsikrausto gyventi į Paryžių pas Izabelės dėdę Eliotą Templtoną, aukštuomenės puošeivą ir snobą, kitados prekiavusį meno kūriniais. Čia jie sutinka neseniai iš Indijos grįžusį Larį ir buvusią draugę Sofi, patyrusią didžiulę tragediją. Toliau įvykiai vystosi nenumaldomai, tačiau ir netikėtai.

 

       Sklandų, meistriškai supintą pasakojimą pertraukia romano šešta dalis. „Manau, reikėtų įspėti skaitytojus, kad praleidę šį skyrių jie ir toliau laisvai galėtų sekti mano pasakojimo giją, nes jame iš esmės aprašytas vienas mano pokalbis su Lariu. Tiesa, dar turėčiau pridurti, kad jei ne tas pokalbis, tikriausiai išvis nebūčiau ėmęsis rašyti šios knygos“, – šeštos dalies pradžioje pareiškia autorius. Tame pokalbyje Laris išdėsto vedų filosofiją ir prisipažįsta atsakymą į jį graužusį klausimą radęs mokyme apie sielų persikūnijimą.

 

       Maughamas susidūrė su šiuo mokymu 1938 m. būdamas Indijoje ir viešėdamas ašramoje pas svamį Ramaną Maharšį. Ten gyveno buvęs britų armijos majoras Chadwickas, tapęs Sadhu Arunachala, su kuriuo Maughamas valandų valandas diskutuodavo apie Absoliutą. Vieną popietę Maughamas staiga nualpo, Chadwickas įnešė jį į kambarį, paguldė ant lovos, o šri Maharšis atėjo jo aplankyti. Pusę valandos jie sėdėjo vienas priešais kitą, netardami nė žodžio; galiausiai Maughamas neramiai dirstelėjo į Chadwicką ir paklausė: „Ar reikia ką nors sakyti?“ – „Ne, – atsakė jam šri Maharšis, – tyla – geriausia. Tyla – tai irgi pokalbis.“ Ši viešnagė padarė Maughamui didžiulį įspūdį, ir „Skustuvo ašmenis“ galima laikyti jos rezultatu.

 

       Tai ne pirmas Maughamo romanas, kuriame rašytojas imasi kelti gyvenimo prasmės klausimą, bet pirmas, kuriame šis klausimas iškeliamas kaip pagrindinis. Dar „Aistrų naštoje“ Filipas Keris pabūgo ir sykiu pasijuto išsilaisvinęs, kai išgirdo draugo tvirtinimą, jog gyvenimas esąs nelyginant arabiškas kilimas – jo ornamentas neturįs prasmės, svarbus pats raštas. Maughamas nuo vaikystės atidžiai studijavo didžiųjų filosofų veikalus, nuo Platono iki Bertrand‘o Russello, nuo krikščionių mistikų iki upanišadų. Atsakinėdamas į klausimus apie „Skustuvo ašmenis“ Maughamas pareiškė Lario Darelo paveikslą nešiojęsis mintyse bene dvidešimt metų – tiesą sakant, jau aprašęs panašų herojų ir panašią situaciją 1921 m. apsakyme „Edvardo Barnardo nuopuolis“: Edvardas Barnardas, darbštus amerikietis, išvyksta į tolimą Pietų jūrų salą uždirbti pinigų, kad galėtų vesti mylimą merginą, tačiau saloje pakeičia nuomonę ir nutaria nebegrįžti į verslo įtrauktą Čikagą, bet pasilikti ir gyventi paprastą, malonų gyvenimą, kupiną akimirkos žavesio.

 

       „Skustuvo ašmenyse“ Maughamas tiksliausiai pavaizdavo ne pagrindinį veikėją Larį, o poveikį, kurį jis padarė kitiems veikėjams. Rašytojas juos pažįsta ir tiksliai aprašo: protingus, ambicingus amerikiečių nuvorišus, kuriems nesvetima kultūra, tvirtai stovinčius ant žemės ir nepamirštančius pasirūpinti patogumais. Iš jų žaviausias Izabelės dėdė, snobų snobas Eliotas Templtonas – kupinas tuštybės, gyvenimiškos ištvermės, juokingas ir geraširdis.

 

       Larį galima laikyti savotišku katalizatoriumi: susidūrę su jo geraširdišku atsainumu kiti veikėjai išgyvena tai, ko neįstengtų išgyventi emocingesnėse situacijose.

 

       Maughamo kūrybą labai sunku palyginti su kitais anglų autoriais, artimiausias jam rašytojas – prancūzas Guy de Maupassant‘as, kurio stiliumi Maughamas sąmoningai sekė ir galiausiai tapo savotišku prancūziškos pasakojimo manieros ambasadoriumi anglų literatūroje. Neatsitiktinai visos svarbiausios šio romano, kurio veikėjai – amerikiečiai, scenos vyksta Paryžiuje: čia Laris išsiskiria su Izabele, čia gyvena ir klesti Eliotas Templtonas, čia po dešimties metų susitinka visi pagrindiniai romano herojai, čia Laris išsako autoriui savo dvasios ieškojimus. Trumpai, tačiau ryškiai nutapytose scenelėse Paryžius (toks, kokį autorius mato ir kokį atsimena iš savo jaunystės) iškyla kaip dar vienas savarankiškas romano veikėjas.

 

       Šeštąjį ir septintąjį XX a. dešimtmetį Indiją užplūdo jauni amerikiečiai ir europiečiai, suskatę ieškoti gyvenimo prasmės ir susižavėję hinduizmo filosofija. Taip atsirado bitnikų ir hipių judėjimai, propaguojantys bendruomeniškumą ir visuotinę meilę, gimė ir išsivystė ryški literatūra bei kultūra, protestuojanti prieš dirbtinius suvaržymus. Įdomu ir verta prisiminti, kad gerokai iki jų apie tai aiškiai ir laisvai rašė orus, solidus ir griežtas rašytojas, gimęs ir augęs dar karalienės Viktorijos valdymo laikais.

 

       lrytas.lt

       2010-01-06