tekstai.lt

Įsimintiniausios Lietuvos rašytojų knygos („Lietuvos ryto“ dešimtukas, 2009)

Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Benedikto Januševičiaus nuotrauka
       Toliau žvelgiame į pirmąjį XXI a. dešimtmetį – šįkart įsimintiniausių Lietuvos autorių knygų dešimtukas. Įspėjame, kad žodžių junginį „geriausia knyga“ siejame ne su populiarumu, o su išskirtinumu. Tai savitos lietuvių autorių knygos, kurių nepamiršome užvertę paskutinį jų puslapį. Tai skirtingo žanro knygos, kurių stiliaus ir turinio dulkės ilgam nusėda skaitytojo sieloje, bent truputį ją „pramankštindamos“ ir „pakoreguodamos“. Tai knygos, kurias parašė tarsi pats gyvenimas, o ne iš anksčiau spausdintų tekstų sulipdė jų autorius (todėl nesvarstėme daugybės šį dešimtmetį pasirodžiusių išties įdomių esė rinkinių). Tai knygos, kurios dar ilgai turėtų maitinti tiek ateities literatūrą, tiek skaitytojus.

 

       1. Sigito Parulskio „Trys sekundės dangaus“ (romanas), „Baltos lankos“, 2002 m. Už tai, kad šiame daugiau ar mažiau autobiografiniame romane autorius įtikinamai pavaizdavo kartos, tarnavusios sovietų kariuomenėje, dvasinę būseną, ir už tai, kad jokio kito lietuvių romanisto kūrinys šiam romanui neprilygo jėga, energija ir intensyvumu.

 

       2. Vandos Juknaitės „Tariamas iš tamsos“ (pokalbiai su vaikais), Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007 m. Už tai, kad ši knyga kupina sukrečiančių tiesų, kodėl verta gyventi? Jeigu net ypatingo likimo vaikai – neregintys, negirdintys, nusikaltę – supranta, kad gyventi verta dėl bendravimo, dėmesio, rūpesčio, kodėl mes, sveiki suaugusieji, nepaisome to ir vaikomės blizgučių?

 

       3. Aido Marčėno „Pasauliai“ (eilėraščiai), Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005 m. Už tai, kad per šį dešimtmetį A. Marčėnas visapusiškai išsipildė kaip tikras poetas. Kas gali kurti pasaulius? Dievai. Ir tokie poetai kaip A. Marčėnas, jau turintis ne vieną pasekėją.

 

       4. Gintaro Beresnevičiaus „Lietuvių religija ir mitologija“ (mokslinė studija), „Tyto alba“, 2004 m. Už tai, kad be šios stilingos knygos negalėtume taip gerai pažinti savo, baltų palikuonių, protėvių.

 

       5. Jurgio Kunčino „Bilė ir kiti“ (romanas), „Vaga“, 2002 m. Už tai, kad niekas kitas taip neperšvietė sovietinio stingulio kiauto. Stilistiškai netipiškas rašytojo romanas, tarp paskutiniųjų savo margaspalvių „kapitalistinio realizmo“ romanų įterpęs pilko ir niūraus tono pasakojimą apie suartėti nesugebančių ar nenorinčių žmonių meilę andropoviškos Lietuvos metais.

 

       6. Andriaus Jakučiūno „Tėvynė“ (romanas), Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007 m. Už tai, kad autorius suteikė nepakartojamą galimybę tarsi liesti aprašomame kambaryje esančius daiktus, uosti jame sklandančius kvapus ir fiziškai jausti kone bergždžias dabartinio žmogaus, viskuo nusivylusio ir niekuo nuoširdžiai nebetikinčio, pastangas ieškoti Dievo.

 

       7. Danutės Kalinauskaitės „Niekada nežinai“ (novelės), „Baltos lankos“, 2008 m. Už tai, kad po ilgos pertraukos vėl knygą išleidusi autorė įrodė, jog trumpasis literatūros žanras novelė vis dar gali demonstruoti aukštąjį pilotažą, kai netikėtomis metaforomis nutiesiamas tiltas nuo buities prie egzistencinių patirčių, visuotinio jo didenybės Romano valdymo laikais.

 

       8. Jurgos Ivanauskaitės „Placebas“ (romanas), „Tyto alba“, 2003 m. Už tai, kad J. Ivanauskaitei šiame romane pavyko „skandalingų“ temų atžvilgiu populiariajai priskirtiną literatūrą kilstelėti į aukštesnį lygmenį ir jai suteikti įtaigesnį metafizinį lygmenį.

 

       9. Mariaus Ivaškevičiaus „Madagaskaras“ (pjesė), „Apostrofa“, 2004 m. Už tai, kad M. Ivaškevičiaus požiūris į Lietuvos istoriją ir dramaturgiją – toks pat avantiūristinis, kaip ir šios jo pjesės herojaus prototipo Kazio Pakšto svajonė Lietuvą perkelti į Afriką.

 

       10. Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ (romanas), „Baltos lankos“, 2008 m. Už istorinio romano renesansą. Už stiliaus ir minties virtuoziškumo proveržį. Už visiškai naują požiūris į tai, kuo gali tapti romanas. Umberto Eco pėdomis vedantis romanas.

 

       *  *  *

       Įsimintiniausių dešimtmečio knygų dešimtukas sudarytas ne iš vieno autoriaus pasiūlyto sąrašo. Kadangi nuomonės išsiskyrė, nemažai puikių ir į dešimtuką patekti vertų kūrinių liko už jo borto, tačiau norėtume juos paminėti: Arvydo Šliogerio „Niekis ir esmas“, S.Parulskio „Murmanti siena“, Audronės Urbonaitės „Posūkyje – neišlėk“, Ugnės Barauskaitės „Dešimt“, Kristupo Saboliaus „Bloga knyga“, A.Jakučiūno „Servijaus Galo užrašai“, J.Kunčino „Kasdien į karą“, Juozo Erlicko „Apreiškimai“, Dalios Jazukevičiūtės „Anarchistės išpažintis“, Rimvydo Stankevičiaus „Laužiu antspaudą“, Renatos Šerelytės “Mėlynbarzdžio vaikai”.

 

 

       lrytas.lt

       2009-12-30