tekstai.lt

Karolis Baublys. Nemirtingai mirtingas lapkritis: Lapkričio mėnesio kultūrinės spaudos literatūrinių publikacijų apžvalga (2009)

Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Benedikto Januševičiaus nuotrauka
       Žvelgdamas į apnuogintas medžių viršūnes, pilką apniukusį dangaus horizontą, nejučia užduodi sau klausimą – kuo gydyti rudeninę melancholiją? Mano pasirinkti medikamentai – literatūrinė kūryba – efektingi tuomet, kai turi bent minimalios meninės vertės. Nors lapkričio mėnesį kultūrinė spauda nepateikė neabejotinų šedevrų, būta vertų dėmesio publikacijų, suteikiančių skaitytojui bartiškąjį teksto malonumą.

 

       Su malonumu perskaičiau Jono Strielkūno poezijos publikaciją („Metai“, Nr. 11). Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad nieko ypatinga tuose jo tekstuose nėra: klasikiniai ketureiliai, klasikinės ilgesio, nežinios, pasimetimo temos. Tačiau yra nežinia kas, dėl ko jo eiles norisi skaityti, yra kaži koks lengvumo pojūtis, poetinio lengvumo, slepiančio skaudžią egzistencinę patirtį. Galbūt tai ir vadinama poezija? Pacituosiu trumpiausią eilėraštį „Variacija“, kuris pradedamas epigrafu – eilute iš Juditos Vaičiūnaitės eilėraščio: „Mažytėj tuščioj kavinėj manęs nebelaukia niekas“.


                                   Mažytėj tuščioj kavinėj manęs neprisimena niekas,
                                   Kadangi ir ta kavinė praėjusiam šimtmety dingus.
                                   Tik snaigė ant šylančio lango senamiesty lyg ašara lieka,
                                   Minėdama mus nemirtingai mirtingus.

 

       Nevienareikšmiškai vertinčiau jaunos poetės Eglės Perednytės tekstus („Nemunas“, lapkričio 5–11 d.): viena vertus, eilėraščiai itin jautrūs, puikiai juntama forma, kita vertus, labai keista suvokti, jog tai XXI amžiuje sukurti tekstai (esama itin ryškaus archajiškumo, tautosakiniai motyvai juos priartina prie liaudies dainų). Jei yra tekstų, stebinančių novatoriškumu, tai Eglės Perednytės tekstai, priešingai, stebina keista archaika, sunkiai suderinama su šiuolaikinio žmogaus pasaulio jutimu. Jos tekstai artimi kadaise lietuvių literatūroje itin suvešėjusiam neoromantizmui (Bernardui Brazdžioniui, Salomėjai Nėriai...). Jei autorė sugebės perprasti šiuolaikinį pasaulį, pajus jo ritmą, ko gero, sulauksim įdomios, tikiuosi, novatoriškos, kūrybos.

 

       Viliaus Dinstmano eilės („Nemunas“, lapkričio 19–25 d.) girgžda tarp dantų: nors autoriui neprikiši perdėto senamadiškumo kaip E. Perednytės atveju vis dėlto skaitant tekstus, susidaro įspūdis, tarytum žodžiai nesiklijuoja, nesiderina vienas prie kito. Tekstai sukelia netvarkos pojūtį: sunku sekti mintį po minties, frazę po frazės. Tačiau galbūt šis netvarkos momentas sukurtas specialiai, siekiant perteikti egzistencinio chaoso pojūtį? Manyčiau, autoriui reikėtų susikoncentruoti ties minties išgryninimu, juk eilėraščiai rašomi ne tik sau, bet ir kitiems.

 

       Valdas Gedgaudas („Šiaurės Atėnai“, lapkričio 13 d.) eilėraštį kuria lyg rebusą, priversdamas skaitytoją keliauti klampiais žodžių pelkynais. Paradoksalus žodžių junglumas, jų (ne)dermė primena avangardinę poeziją, kadaise stebinusią novatoriškumu ir drąsa. Tokią raišką paprastai renkasi pradedantieji ar universitetų studentai, tačiau iš patyrusio poeto norėtųsi ko nors daugiau. Kuo Valdo Gadgaudo tekstai gali nustebinti XXI amžiaus skaitytoją? Atsakymo į šį klausimą nerandu...

 

       Ramūnas Kasparavičius gali pasigirti net dviem lapkričio mėnesio publikacijomis: viena pasirodė „Metuose“ (Nr. 11), kita – „Šiaurės Atėnuose“ (lapkričio 27 d.). Tačiau ar iš tiesų yra kuo girtis? Meniniu požiūriu vertingesnė publikacija „Metuose“, nors bendrai paėmus R. Kasparavičiaus nedrįsčiau pavadinti itin talentingu kūrėju. Stebina didžiosios dalies tekstų infantilumas. Pavyzdžiui:


                                   O, vasaros pradžios gilioji tyluma...
                                   Ir tu tenai buvai, mergaite mylima...
                                   ...ir nuo pušų žiedynų laižėme
                                   Indrajos duonos miltus...
                                   ...o tu buvai graži ir net ištikima...

 

       Keista skaityti tekstą, kuriame nutylėjimų daugiau nei ištartų žodžių (bent jau tokį įspūdį sukelia daugtaškių gausa – net dviejose eilutėse daugtaškiai rašomi po du kartus). Vis dėlto Ramūno Kasparavičiaus tekstuose įmanoma atrasti vertingų, stabtelėti verčiančių frazių. Pavyzdžiui: „Pasimokyk vienišumo iš akmens“; „Vanduo minkštas, viksvos aštrios, / o kenčiančiam dangus“.

 

       Linos Navickaitės poezija („Literatūra ir menas“, lapkričio 27 d.) itin moteriška, galbūt net pernelyg moteriška (moteriškumą atskleidžia plaštakių sparnų, laumžirgio, blakstienos valtelės įvaizdžiai). Net ir nežinau, ar teigiamai vertintinas ryškus moteriško balso pojūtis tekste: tokie tekstai tarytum atriboja vyrišką sąmonę nuo visaverčio suvokimo. Tačiau moteriškumas atsiskleidžia kaip subtilus pasaulio trapumo pojūtis, o tai jaudina. Autorė turi neabejotiną poetinę klausą, tik ją reikia lavinti.

 

       Prano Visvydo eilėraščiai („Literatūra ir menas“, lapkričio 20 d.) stebina intelekto ir poetinės jausenos darna – gamtos refleksijos neatsiejamos nuo kultūrinės atminties, ženklinamos Helderlino figūra ir mitologiniais įvaizdžiais: Diotima, Mnemozinė... Lietuvos skaitytojui Prano Visvydo braižas gali pasirodyti egzotiškas: ne kiekvienam gyvenime lemta išvysti „trikampį Malibu šlaitą“ ar Santa Monikos kalnynus.

 

       Lapkričio proza šlubuojanti. Sandros Bernotaitės debiutinė novelė „Gaisras“ („Metai“, Nr. 11) sudomina teatrine raiška: tekste nėra tiesioginės kalbos, tačiau kiekvienas sakinys skamba lyg tariamas vieno iš veikiančių personažų. Sakinių, frazių derinimo principas išduoda autorės profesiją – Sandra Bernotaitė studijavo aktorystę, vėliau dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje sceninę kalbą. Tačiau pats pasakojimas neturi vientisumo, pernelyg daug nereikšmingų, skaitytojo dėmesį nukreipiančių detalių. Pavyzdžiui, net kelios pastraipos nežinia dėl ko skiriamos kalės Bonos aprašymui, pokalbiams apie šunis ir panašiai. Artėjant prie atomazgos, novelė virsta sentimentalia melodrama, kupina nesibaigiančių retorinių klausimų: „Tai kodėl mane palieki? Argi tai meilė?“ Sentimentalią retoriką atsveria (iš dalies kompensuoja?) dramatiškas finalas.

 

       Eugenijaus Ignatavičiaus „Puspūris“ („Literatūra ir menas“, lapkričio 20 d.) imponuoja kalba (gausiu archajišku žodynu), žaismingu pasakojimu, tačiau užduoda nemažai šiandieninei lietuvių literatūrai aktualių klausimų: ar šiuolaikinę visuomenę įmanoma sudominti istorija, nutikusia klasikiniame lietuviškame kaime? Kokiai auditorijai skiriami vyresnės kartos rašytojų tekstai?

 

       Akvilė Jarmalavičiūtė keistą pavadinimą turinčiame keistame tekste „Naivumas intymumo“ („Literatūra ir menas“, lapkričio 27 d.) mėgina kurti psichologinio tipo pasakojimą apie kitoniškumą, tačiau psichologinė motyvacija neįtikina, ji kaži kokia dirbtina. Galbūt čia kaltas sausas, kone dalykiškas apsakymo stilius – rodos, skaitytum universitetinio seminaro protokolą...

 

       Kalbėdamas apie prozą, negaliu nepaminėti ir vieno intriguojančio amerikiečių prozos vertimo į lietuvių kalbą – lapkričio mėnesio „Metuose“ spausdinamas Jacko Kerouaco knygos „Pabusk. Budos gyvenimas“ pirmasis skyrius, verstas Sauliaus Repečkos. Garsiam amerikiečių rašytojui budizmas padarė milžinišką įtaką: jei ne budizmas, dienos šviesos nebūtų išvydusios nei „Dharmos valkatos“, nei „Meksiko bliuzas“. Kaip teigia vertėjas, „Pabusk. Budos gyvenimas“ angliškai pasirodė tik 2008 metais, tačiau jau netrukus šią knygą bus galima perskaityti ir lietuviškai. Ką gi, laukiam.

 

       Metams krypstant į pabaigą, ne vienam kūrėjui nejučia kyla mintys apie tai, kiek jis spėjo padaryti ir kas vis dėlto liko neatlikta. Nesiimu spręsti, kiek – daug ar mažai – per 2009 metus kūrybiniame pasaulyje atliko rašytojai, tik norisi viltis, kad bet kokie kūrybiniai bandymai kuriančią asmenybę veda į priekį, skatina permąstyti pasaulį ir surasti originalią formą tam, kad idėjos pagaliau virstų kūnu.

 

       Literatūra ir menas

       2009-12-28