tekstai.lt

Ona Ališytė-Šulaitienė. Lietuviška spauda pokario Anglijoje (Kazimieras Barėnas, 2009)
barenas
barenas
       Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, didelis pabėgėlių iš Lietuvos srautas užpildė perkeltųjų asmenų stovyklas Vokietijoje ir Austrijoje. Vėliau daug jų, ieškodami darbo ir didesnių lietuviškų bendruomenių susibūrimų, kėlėsi į JAV, Lotynų Ameriką, o nemaža dalis pasuko į Didžiąją Britaniją, kurioje, 1922 metų duomenimis, gyveno maždaug 10,000 lietuvių. Tai įvyko 1947 m., kai apie 6,000 pabėgėlių iš Lietuvos persikėlė į Angliją, tikėdamiesi joje rasti ir ramų prieglobstį, ir dirvą lietuviškai veiklai. Jie labai suaktyvino vietinį lietuvių politinį bei kultūrinį gyvenimą, ypač kai 1947 m. liepos 2 d. buvo įsteigta Didžiosios Britanijos lietuvių sąjunga (DBLS). Apie ją išeivijos spauda rašė: „DB Lietuvių Sąjunga yra pati didžiausia ir veikliausia šio krašto lietuvių bendruomenės organizacija, sukurta naujųjų ateivių.“ 1952 m. jos narių skaičius siekė net 5,000, tad nenuostabu, kad netrukus DBLS į savo rankas perėmė visą Anglijos lietuvių kultūrinį gyvenimą bei jo plėtojimą. Įvairiuose miestuose (Bradforde, Londone) buvo steigiamos šeštadieninės lietuviškos mokyklos, skatinama meninė saviveikla, subūrusi ne vieną tautiečių šokių kolektyvą, ansamblį, chorą (kai kurie iš jų net sėkmingai dalyvavo tarptautiniuose koncertuose).

 

      Tačiau ši veikla negalėjo plėtotis be spaudos, todėl jau 1947 m. liepos 25 d. išėjo pirmas savaitraščio „Užsienio ir vidaus žinių biuletenis“ numeris, vėliau pavadintas „Britanijos lietuviu“, o nuo 1953 m. rugsėjo – „Europos lietuviu“, kuris leidžiamas iki šiol. Be laikraščių, prasidėjo ir lietuviškų knygų leidyba, kurią nuo 1952 m. vykdė privati „Nidos“ spaustuvė, o vėliau – „Nidos knygų klubas“, vadovaujamas V. Dargio. Jo tikslas buvo „kasmet leisti po kelias pigias, pasiskaitymui skirtas lietuviškas knygas“, iš kurių pirmoji buvo J. Sužiedėlio (1902–1980) istorinė apysaka „Žalgiris“.

 

       Leidyba ypač suaktyvėjo, kai jai ėmė vadovauti žurnalistas ir rašytojas Kazimieras Barėnas (1908–2006), literatūrinę veiklą pradėjęs dar prieškario Lietuvoje. Karui baigiantis, jis pasitraukė į Vokietiją, vėliau persikėlė į Angliją ir čia, Londone, nuo 1957 m. prasidėjo produktyviausias jo kūrybinės veiklos laikotarpis. Jis redagavo „Europos lietuvį“, kuris labai išpopuliarėjo, vadovavo „Nidos knygų klubui“ (suredagavo ir išleido apie 80 knygų). Klubo leidiniai, pažymėti firminiu ženklu „Nida“, buvo platinami ir kituose kraštuose. Ne vienas iš jų kažkokiais nežinomais keliais patekdavo ir į okupuotą Lietuvą. Pati leidykla nuolat pristatydavo pasauliui naujausius lietuvių rašytojų iš JAV, Kanados, Australijos, Belgijos, Vokietijos kūrinius.

 

       Barėno pastangomis leidykla, norėdama duoti skaitytojams papildomos lituanistinės informacijos, nuo 1958 m. pradėjo leisti antologinį leidinį „Rinktinė“ (gyvavo iš viso apie 5 metus), kurio pirmajame numeryje rašė: „Čia bus spausdinami geriausi bei įdomiausi lietuvių išeivijos periodinės spaudos lituanistiniai straipsniai, kurių didžioji dalis yra lietuviškai nesenstanti, nes negali pasenti nei mūsų gimtoji žemė, nei tauta su savo praeitimi, kultūra, miestais, kaimais, iškiliaisiais žmonėmis ir jų darbais. Mūsų uždavinys – palaikyti lietuvyje lietuvį.“ Pirmuosiuose „Rinktinės“ numeriuose buvo įdėti tik išeivijos periodinės spaudos („Draugo“, „Sandoros“, „Naujienų“, „Tėviškės žiburių“ ir kt.) straipsniai. Vėliau leidėjai atkreipė dėmesį ir į okupuotoje Lietuvoje leidžiamus leidinius, atrasdami ir juose tinkamos medžiagos apie gimtąją žemę, tautos praeitį, kultūrą, iškilius žmones ir pan., pateikdami „Rinktinės“ skaitytojams tokius parinktus okupuotos Lietuvos periodikos straipsnius (nemaža jų dalis buvo perspausdinama iš populiaraus žurnalo „Mokslas ir gyvenimas“), kaip „Švedai Lietuvoje 1701–1702 m.“, „Audyklos Lietuvoje“, „Kauno pilis“, „Šv. Petro ir Šv. Povilo bažnyčia Vilniuje“ ir kt.

 

       Žinoma, Barėno darbas nebuvo lengvas, jame pasitaikė ir intrigų, susidūrimų su perdėto patriotizmo daugžodžiavimu, bet visa tai įveikdavo „barėniška“ tolerancija, bendravimo kultūra ir labai didelis jo troškimas palaikyti išeivijoje lietuvybę. Net išėjęs į pensiją, jis ir toliau aktyviai dirbo – užbaigė tvarkyti daugiatomio literatūrinio metraščio „Pradalgės“ paskutinius tomus, išleido knygos „Britanijos lietuviai“ dvitomį, apimantį 774 psl., neskaitant, kad prieš tai jis dar spėjo parašyti keletą romanų, 5 apysakų rinkinius ir net buvo siūlomas kandidatu Nobelio premijai. Jis visai pelnytai dabar tituluojamas Didžiosios Britanijos lietuvių metraštininku-kronikininku, kultūros ambasadoriumi ir iškiliausiu Anglijos lietuviu. 2006 metais jam mirus, Vakarų Londone buvo atidaryta jo vardo lituanistinė mokykla.

 

       Barėno veikla – gražus, pamokantis pavyzdys, kiek daug gali padaryti bei nuveikti ir vienas, pasišventęs lietuvybei žmogus, atidavęs jai visas savo jėgas ir energiją. Jo gyvenimas, kaip ir jo darbas Anglijos lietuviškos spaudos srityje, yra neatsiejamas nuo visos Didžiosios Britanijos lietuviškos spaudos raidos, kuri, bendrai paėmus, yra labai įdomus mūsų išeivijos kultūrinės veiklos puslapis; jame gausu ir gražių nuveiktų darbų, ir įdomių unikalių asmenybių, kurių neprivalome užmiršti ir kurias dabar, minint Lietuvos vardo 1000-metį, privalome paminėti.

 

       „Draugo“ šeštadieninis priedas „Kultūra“

       2009-12-12