tekstai.lt

Poetas ir vertėjas V.Braziūnas: „Nemirtingumas ant kūrybos altoriaus – čia ne apie mane“ (2009)

vladas_braziunas_2009
vladas_braziunas_2009
       Kas atsitiktų, jei poetas ir vertėjas Vladas Braziūnas gyventų XIX amžiaus Lietuvos kaime? Galbūt jis dainuotų lietuvių liaudies dainas ir grėbtų šieną. Galbūt mokytųsi rašto ir išvyktų lavintis į miestą. Galbūt genamas nostalgijos parlėktų į kaimus ir miestelius užrašinėti tautosakos. Galbūt jis lakstytų ir po Europą ir, nusižiūrėjęs nuo šveicarų, suomių, estų, latvių, sukurstytų lietuvius surengti pirmąją pasaulio lietuvių Dainų šventę.

 

       Taip fantazuojame su Vladu Braziūnu kavinėje kramsnodami kiaušinienę su šonine. Šnekučiuojamės apie kūrybą. XIX amžiaus Lietuvos kaime žmonės buvo ne tik vartotojai, bet ir kūrėjai. Menams profesionalėjant daugelis žmonių pasijuto tik vartotojai, o daugelis kūrėjų – beveik dievai. V.Braziūnas tikina, kad jį nuo susireikšminimo gydo kitų poetų eilių vertimai. Tačiau ar galima tikėti žmogumi, kuris neslepia retkarčiais pats pasijuntantis lyg pasaulio kūrėjas?

 

       – Interneto puslapyje vladas.braziunas.net yra jūsų eilėraščių net 23 kalbomis. Jūsų eilėraščių galima paskaityti ir japoniškai, ir Pasvalio tarme. Kam jums reikia puslapio su tokiais keistais eilėraščiais?

 

       – Ta svetainė – nuolat besipildanti internetinė knyga, nei valstybei, nei kam kitam nekainavusi nė cento. Taigi visai nekalta. O knygomis, periodikos publikacijomis skelbti po pasaulį savo keistus eilėraščius – toks amžinas poetų bei poezijos vertėjų įgeidis. Būčiau architektas – kurčiau svetainę su keistom architektūros, urbanistikos vizijom: dailininkas – su skulptūrom, akvarelėm ar gobelenais; muzikologas – su man priimtiniausiais muzikos kūriniais.

 

       – Kaip šiais interneto laikais kinta literatūra?

 

       – Giluminė esmė gal nelabai kinta. Skiriasi raiška, kurią veikia gyvenimo išsiskaidymas į pačius įvairiausius informacijos srautus. Proza dar gali vaidinti, kad keičiasi ir problemos, nors jos vis tiek eina į žmogų. O taupiai kalbanti poezija visuomet klausia apie laikino žmogaus kelią tarp pagrindinių dalykų – gimimo, mirties, meilės, kitokio šalia to esančio gyvenimo. Jei žinočiau atsakymus į šiuos klausimus, turbūt nereikėtų nei rašyt, nei gyvent.

 

       – Tai kas yra poezija? Tų klausimų nuolatinis kėlimas?

 

       – Tų klausimų kėlimas, gaivinimas, aktyvinimas. Kol tie klausimai tau svarbūs, kol nesi kasdienos rūpesčiuose ir smulkmenose galutinai užsiliūliavęs, tol kažkokia jėga į tavo žodį eina. Jei tau pasidarys viena ir tas pat, iš kūrybos teliks tik gražūs ornamentai. Kai rašai ne vieną dešimtmetį, visada prisėdęs prie stalo gali sukurpti vidutinio gerumo eilėraštį. Bet tai tebus kiautas. Formali regimybė. Amatas be vidinės jėgos. Kita vertus, įvaldyti amatą būtina. Štai aš tokio stalo nesukalsiu, o tas dailidė turbūt pakenčiamo eilėraščio neparašys, nors galbūt bus pilnas stipresnių jausmų ir nenumaldomo troškimo kuo nuoširdžiausiai juos išlieti.

 

       – Šiais laikais turbūt daugiau žmonių mėgina rašyti negu kalti stalus.

 

       – Taip. Ir dar kartais su baisingomis fanaberijomis. Čia nieko nepadarysi. Galėčiau save įsivaizduoti kuo nors kitu. Bet žinau – jeigu laiku neišlavinau savo gabumų, man tas dalykas yra žuvęs. Likęs tik pasigėrėjimas tuo, ką kiti daro ir gali padaryti. Kai dauguma lietuvių buvo kaimiečiai, jie turėjo savo kasdienybės ritualus. Tautosaka, dainos, visi kiti papročiai – tai yra pasaulis, kuriame žmonės kūrybiškai išsiskleisdavo. Jiems tokios saviraiškos visiškai užtekdavo. Grožio pajauta buvo pasiutusiai gaji.

 

       Kartais tas iš senovės atėjęs grožio pajutimas prasilenkia su profesionalios kūrybos suvokimu. Štai sovietmečiu ne kartą aiškinta, kad nesuprantama poezija yra blogai. Kibta kad ir prie Sigito Gedos eilučių: „Rūtų daržely/ išdygo arkliukas“. Kas čia dabar, kaip arklys gali išdygti? O juk yra dar Liudviko Rėzos užrašytas ketureilis. Cituosiu iš atminties: „Jok jok, brolaiti,/ netruk ilgai,/ neleisk žirgaičiui/ stovėt ilgai,/ neleisk žirgaičiui/ įsišaknyti,/ ant jo šakelių/ snigti ir lyti“. Tokią dainą dainavusi močiutė nebūtų sakiusi, kad S.Gedos eilutė nesuprantama. Čia lygiai toks pat gilusis mąstymas, kai galimos visos gamtinės metamorfozės.

 

       Menams profesionalėjant žmogus pasijuto tik vartotojas. Tačiau psichologiškai jis negali būti tik vartotojas, jis lygiai taip pat yra kūrėjas. Šitas poreikis niekur nepradingo.

 

       – Dabar vieni yra vartotojai, kiti – kūrėjai. Ir kartais atrodo, kad jie kūrybą užkelia ant altoriaus – sakoma, kad tai ir gyvenimo prasmė, ir nemirtingumo galimybė.

 

       – Aš nelabai moku tokiais šventais žodžiais šnekėti. Pažįstu vieną kitą kolegą, kuris, Grigorijaus Kanovičiaus žodžiais tariant, „vienas pėdina gatve/ pats didesnis už save“. Vis dėlto net ir tada, kai matau, kad žmogus pats sau jau atrodo pusdievis, nedrįstu iš jo šaipytis. Jei žmogus nori daug padaryti, reikia daug ko ir atsisakyti. Reikia nukreipti gyvenimėlį siaura vaga, ten sutelkti visas savo galias. Gal net ir fanatiškai tomis savo galiomis pasitikėti. Taigi fanatizmas kartais padeda. Todėl psichologiškai tokia laikysena lyg ir pateisinama. Jei, žinoma, karalius nėra nuogas.

 

       Žodžiu, šypseną tokie žmonės kartais truputį kelia, bet mano šypsena būna atlaidi. Tiesiog mano kur kas drovesnė prigimtis ir kuklesnis auklėjimas, todėl nemirtingumas ant kūrybos altoriaus – čia jau ne apie mane. Nors ir man, ir tam apie save ypač gerai manančiam poetui yra svarbūs tokie pat ar bent panašūs dalykai.

 

       – Kokie tie svarbūs dalykai?

 

       – Vieną kartą iš šimto prisėdęs prie popieriaus lapo gali pajusti, kad tu iš tikrųjų kuri pasaulį. Eilėraštis yra pasaulis. Kartais klausia – apie ką jūs rašot? O apie ką šis koncertas smuikui? O apie ką šis abstrakčiosios tapybos ar oparto paveikslas? Apie ką malda ar bažnyčios architektūra? Ne menininko reikalas tai aiškinti. Nė vienas poetas nerašo „apie ką“, jis rašo „ką“. Rašymas yra tam tikras pasaulio kūrimo aktas. Kaip tautosaka, kaip mitai.

 

       Žmogus nesugalvoja, kaip kitaip padėti didžiajai sąrangai. Sąmonėj jis nusipiešia pasaulio sąrangos modelį ir jame atlieka tam tikrus maginius veiksmus, maldos ar užkalbėjimo ritualus, jais tos sąrangos gyvastį palaikančius. Per tokius ritualus tradicinis žmogus pasaulį vis atkuria, naujina, jo gyvasties ratui neleidžia sustoti. Jeigu aš šitokią, tegul ir mikroskopinę, pasaulio kūrybą išgyvenu kaip kuklus kosmogonijos dalyvis, aš laimingas. Tačiau mano būdas neleidžia to sureikšminti, garsinti, todėl nekudakuoju kaip kiaušinį padėjęs.

 

       – Gal čia ir suvokimo klausimas – ar žmogus tiki, kad ta būsena, apie kurią jūs pasakojat, priklauso nuo jo paties, ar ateina iš kažkur aukščiau?

 

       – Va, paslapties čia yra. Ką esi parašęs geresnio, tai tikrai už tave patį daug daugiau. Nežinau, iš kur tai atėjo, ateina. Galiu prisiminti kokį tarsi nušvitimo blyksnį, kokią nors keistą tuo metu tave apėmusią būseną, bet kas tai yra, aš nežinau. Dievuliui laiškų nerašau, jo kanceliarijoj pažinčių neturiu. Ar atsitiktinai kas nors nuo jo stalo nukrenta ir rašančiam, čia lieka paslaptis. Tokia, kaip ir visos paslaptys. Kiekvienas žmogus yra jų patyręs. Štai įsimylėjimas – iš kur ateina? Primityvių gamtamokslinių aiškinimų esam girdėję ne vieną, bet ar kuris įtikina?

 

       – Kaip manote, ar skaitytojai jaučia, kad tekstas rašytas tokios įkvėptos būsenos?

 

       – Apie tuos eilėraščius, kurių rašymą įsiminiau, nesu girdėjęs atsiliepimų, kad jie prasti. Per daug rašymo dešimtmečių tenka nugirsti, kas labiau pavyko, ir palyginti. Matau šiokį tokį ryšį tarp įvertinimo ir tokios rašymo būsenos prisiminimo.

 

       – Kokia yra jūsų diena? Rašote rytais ar vakarais, gurkšnodamas kavą ar alų?

 

       – Keliuosi vėlyvais rytais, guluosi paryčiais. Pavakary, po šeštos, per Lietuvos radijo Pirmąją programą būna „Dienos tema“, einu lovon klausytis ir... dažniausiai gerą pusvalandį dar numiegu. Taip nutinka, jei aplanko reta laimė visą dieną prabūti namie. Šiaip gyvenu pagal aplinkybes. Eilėraščius rašau irgi pagal aplinkybes. Kaip viename mano verstame eilėraštyje kalba Juris Kronbergas: „Rašau metro ir traukiniuos ir orlaiviuos/ nes laiko eilėraščius rašyti neturiu niekad/ todėl eilėraščių rašymas man joks darbas/ tik būdas, kaip apsimesti,/ kad laikas iš tikro visai neegzistuoja,/ ar kad jis yra, bet stovi vietoje, kai rašau“. Užtat: „Man visada laikas rašyti poeziją/ tai visa ką aš darau“. 

 

       Gurkšnodamas ką nors stipriau nei gira ar kefyras nesu nieko parašęs. Nemanau, kad ir kas kitas yra ką nors dora parašęs. Kai būnu namie, nuo ryto kas dvi valandos keturiskart išgeriu po puodelį kavos. Telefono skambučiai, laiškai (daugiausia, aišku, elektroniniai), susirinkimai, posėdžiai, įvairiausi neišvengiami formalūs reikalai, apkibę popierių šūsnimis, ir panašus nebūtinas gyvenimas beveik kasdien verčia dirbti savo paties sekretoriumi. Iš tokio gyvenimo atkakliai mėginu vaduotis, bet didele sėkme kol kas pasigirti negalėčiau. Tačiau tikiu – išsivaduosiu.

 

       – Kaip poeziją galima išversti iš kitų kalbų? Kiek tai yra poeto ir kiek vertėjo kūrinys?

 

       – Žinoma, kūrinys bus kitas. Panašu į muzikinio kūrinio pergrojimą truputėlį kitais instrumentais, kitu temperamentu. Jeigu smuiko partiją išversi mušamiesiems, tai jau nebus tikras vertimas. Bet jeigu smuiko partiją atliks altas, ką jau padarysi. Apskritai vertėjas, ypač poezijos vertėjas, turi būti tarytum kuo plačiausių galimybių muzikantas improvizatorius, kartais žaibiškas chameleonas. Ne imituojantis, bet prisitaikantis prie kūrinio raidės ir dvasios, įsigyvenantis į jas ir atkuriantis jas taip, kad nepažeistų nei originalo, nei savo kalbos savasties. Nereikšmingų smulkmenų čia nebūna. Neretai raktas į kūrinį – kaip tik jos. Mano paties natūra apima ir beprotiškiausius romantinius polėkius, ir nuobodžiausią, net įkyrų amato pedantizmą. Tad šiuo požiūriu poezijos vertimo darbui manau esąs tinkamas. Keblu, kai kūrinys pilnas kalbos žaismės, prasmės susipynusios. Tada stengiesi žiūrėti visumos, kaip tu gali, vienoje vietoje neišvengiamai ką nors praradęs, vis dėlto atsigriebti kitur, kad tavo atkurtas prasmių laukas būtų kuo panašesnis į originalo.

 

       – Geriau versti, kad gražiai skambėtų, ar kad kuo tikslesnis būtų žodis?

 

       – Čia yra dvi mokyklos. Yra rytietiška mokykla – pirmiausia, rusų, panašiai elgiasi baltarusiai ir ukrainiečiai Jie tiksliai išlaiko originalo formą. Bet tada parašomas tarsi naujas eilėraštis, dėl visa pikta pasidėjus po ranka ir originalą. Rusai net turi tokį terminą – „autorizuotas vertimas“. Iškart maniau, kad tai vertimas, atliktas dirbant kartu su autoriumi, jo galutinai ir aprobuotas. Pasirodo, nieko panašaus. Viską čia „autorizavęs“ vertėjas, kūrybiškai nutoldamas nuo originalo. Šiuo atveju vertimas išeina lyg koks laisvas atpasakojimas, kas tame eilėraštyje buvę rašyta. Tačiau dėl formos nekyla abejonių, kad ji daugmaž tokia pat, kaip ir originalo.

 

       Vakariečiai dažnai elgiasi atvirkščiai – į formą beveik visai nekreipia dėmesio. Tiksliai išverčia pažodžiui. Iš soneto išeina laisvų eilių vėrinukas. Laikoma, kad tai visai normalu. Kartą su Antanu A.Jonynu nusprendėm, kad mes, kai kurie poezijos vertėjai lietuviai, esame tie kvailiai, kurie versdami laikomės tų abiejų mokyklų principų vienu metu. Tai yra, atrodytų, neįmanomas dalykas, bet jeigu vis dėlto pasiseka, – koks tai būna džiaugsmas! Vertimas yra ir smegenų, ir dvasios darbas. Pragariškas darbas. Bet, jei pavyksta, pasitenkinimas didžiulis.

 

       – Daug verčiate latvių, baltarusių, ukrainiečių poezijos. Kodėl taip rūpi kaimynai?

 

       – Taip nutiko tarsi netyčia, pačiam nė nepastebint. Aname tūkstantmetyje. Dirbau „Literatūros ir meno“ redakcijoje, kartais savaitraščiui prireikdavo vertimų. Pabandžiau. Kai ką jau buvau išvertęs ir skelbęs, gal daugiausia gruzinų, kai bene 1986-aisiais pas mus atvyko grupė jaunų latvių poetų mokytis lietuvių kalbos. Kitais metais mūsų būrelis važiavom pas juos. Užsimezgė gyvų pažinčių su savos kartos latvių poetais Amanda Aizpuriete, Pėteru Brūveriu, Anna Rancane, Inese Zandere, su kiek vyresniu Uldžiu Bėrziniu. Atsirado pirmųjų vertimų, vėliau ir visokių bendrų baltistinių sumanymų. Aišku, ir naujų poetinių pažinčių, skatinusių dirbti toliau.

 

       Pažintys vertėjo darbui pravarčios. Kai girdi autoriaus balsą, tada ir eilėraštis tau suskamba visai kitaip, imi nuvokti, čiuopti to eilėraščio vidinę struktūrą. Net jeigu autoriaus balsą girdi tik iš prisiminimų, vis tiek to balso ritminė slinktis, intonacijos, tembras tau padeda nenuklysti į lankas. Eilėraštis yra ir žodžio muzikos kūrinys, atpažįstamas iš savitos struktūros, ritmikos. Čia savita gaida skamba kiekviena fonema, kiekviena smulkiausia prasminė žodžio atkarpėlė, nenutrūkstama jų visuma. Tad vaisingiausias verčiant – tiesioginis bendradarbiavimas su autoriumi.

 

       Tarkim, minėto Uldžio Bėrzinio poezija kartais nepaprastai sudėtinga. Patys latviai dažnai sako, kad ten pilna visokių tamsių vietų, kur nelabai gali suvokti, kas ten šnekama. Versdamas mėginau su vienu žmogumi konsultuotis, su kitu – neišeina. Tuomet kreipiausi į patį Uldį ir jis apie keletą trumpų eilėraštukų parašė po „traktatą“, viską išaiškino. Žinoma, kiek interpretatorių, tiek prasmių. Bet autorius interpretuodamas turi šiokią tokią pirmenybę, kadangi jis vienintelis visa esybe intymiai dalyvavo toms prasmėms mezgantis, randantis. Pasirodė, kad kažkokios „baltosios pėdkelnės“ yra mitinės lietuvės snaiperės, neva kariavusios čečėnų pusėje. Tame pačiame eilėraštyje – latvių šaulių istorija ir dar kokios penkios paslėptos Korano citatos. Latviams ir juokiausi – jei norėsite sužinoti, kas rašoma Uldžio Bėrzinio eilėraštyje, kreipkitės į mane.

 

       Kaimynų poezija laikosi tarytum ant bendrų pamatinių sąmonės struktūrų, jos skaitant ar verčiant vieniems kitus nesunkiai atpažįstamos ar bent numanomos. Kaip kad dzūkų daugiabalsių dainų tipas, per gudus, ukrainus nueinantis kiaurai ligi Balkanų. Užtat puikiai jaučiamės, puikiai viens kitą jaučiam poetai ir muzikai, įkūrę Magnus Ducatus Poesis sambūrį, jame susitelkę. Kasmet po kartą ar kelis surengiame įvairiakalbius poetinius muzikinius vyksmus.

 

       Pačiais artimiausiais kaimynais nesiriboju, verčiu ir iš kitų kalbų. Paskutinė išėjusi mano versta poezijos knyga – iš prancūzų: R.M.Rilke’s „Rožės“. Taip, Rilke rašė ir prancūziškai. Bet kaimynai yra kaimynai – kartu nugyventų šimtmečių iš sąmonės neišbrauksi. Taip pat ir iš poetinės sąmonės.

 

       – Ką pastebite versdamas – ar šalia gyvenančių latvių mentalitetas skiriasi?

 

       – Skiriasi. Latvių poezijoje daugiau racionalumo ir konkretumo. Jiems neatrodo banalu sakyti: „Aš myliu Latviją“. Lietuvis tai apipintų barokinėmis miglomis. Latvis gali kalbėti apie meilę tėvynei, bet kartu jis pasakys ir ką nors labai tikro apie stalą, apie kiaušinį ant to stalo – sušneks nemiglotomis metaforomis.

 

       – Ar ne geriau ne versti, o rašyti savas eiles?

 

       – Žinoma. Tačiau žmogus neturėtų tapti rašymo mašina. Kuo nors dar užsiimti yra gerai. Vienas iš tokių užsiėmimų yra vertimas. Vertimas su įvairiausia poezija tave supažindina iš vidaus. Jei sėdėtum ir skaitytum, daugiau perskaitytum. Bet versdamas pajauti tas ypatingas kiekvieno eilėraščio struktūrėles, savyje jas visaip modeliuoji, ieškai sąšaukų. Kitas labai sveikas daiktas, kad kito žmogaus poezija labai gerai malšina natūralų poeto egoizmą. Tada realiau pasižiūri į savo vietą po saule.

 

       – Tai kokia ta vieta? Turbūt nekalbėsite apie amžinai išliekančią vertę ir poeto nemirtingumą?

 

       – Tos mistinės sąvokos tegu būna, jos man nei kliudo, nei padeda. Bet jei apie jas imsi rimtai galvoti, tada pasidarysi arba Napoleonas, arba paprastas šizofrenikas. Poezija yra srautas, kuris yra mane pasiglemžęs. Kiek tai yra prasminga ar neprasminga, nežinau. Žinoma, kadangi poezija nėra utilitarus daiktas, tai savo neprasmingumu ji labai prasminga. Kaip ir visi nepamatuojami dalykai, be kurių gyvenimas būtų bedruskis.

 

       Kalbėjosi Ginta Gaivenytė

       Lrytas.lt, 2009 12 04