tekstai.lt

Andrius Konickis: „Kurkime bendruomenę, kuri gebėtų kurti“ (interviu, 2009)
andrius_konickis
andrius_konickis
      
Su 15-os metų sukaktį neseniai minėjusio žurnalo „Naujoji Romuva“ vyriausiuoju redaktoriumi Andriumi Konickiu kalbasi Andrius Jakučiūnas.

 

       Vienas populiariausių tarpukario nepriklausomybės laikotarpio periodinių leidinių, savaitinis žurnalas „Naujoji Romuva“, kurį įsteigė ir leido Juozas Keliuotis, ėjo 1931-1939 m. Kaune, o 1940 m. – Vilniuje (tais metais išleistas paskutinis trigubas numeris). Nors „Naujosios Romuvos“ sąjūdis paliko tikrai ryškų pėdsaką Lietuvos kultūroje, – tuo turbūt niekas neabejoja, – lieka galimybė nesuvokti ar stebėtis, kodėl 1994-aisiais nuspręsta jį prikelti. Galbūt tai pakuždėjo to meto politinė ir kultūrinė situacija? Ar buvo tikėtasi Lietuvos kultūroje užimti svarbesnę vietą ir realizuoti nemotyvuotas kai kurių asmenų ambicijas?

 

       Sunku apie tai kalbėti, nes nedalyvavau gaivinant „Naująją Romuvą“. Tiesą sakant, nebuvau ir girdėjęs apie tokius ketinimus. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, idėją atkurti „Naująją Romuvą“ – pirmiausia „Naujosios Romuvos“ bičiulių klubą – subrandino dar su pačiu J. Keliuočiu bendravę pokario rezistencijos dalyviai, jie vėliau tapo ir žurnalo steigėjais. Šie žmonės puikiai suprato, kokį svarbų vaidmenį „Naujoji Romuva“ atliko prieškario Lietuvoje, ir, manau, turėjo kiek romantiškų iliuzijų, kad šis judėjimas nūdieną gali būti prikeltas savo pirmykščiu pavidalu, būti toks pats reikšmingas bei solidus. Tikriausiai būta ir tam tikros inercijos, permainų laikotarpio padiktuoto entuziazmo – atkurti, atstatyti, atnaujinti... Gal ir ambicijų, bet tai jau privatus pačių entuziastų reikalas. Realybė šį tą pakoregavo. Tokiais atvejais visad mielai cituoju V. Kavolį, kuris stebėjosi, kodėl pas mus manoma, jog dabar turi eiti tokie žurnalai, kokie ėjo 1939-aisiais. Atnaujinti, grįžti į pradžią, pamiršti tuos 50 metų – neįmanoma, gal net beprasmiška, bet idėja graži...

 

       Kaip pats įsitraukei ar buvai įtrauktas į „Naujosios Romuvos“ leidybos reikalus? Ar tai reiškia, kad V. Kavolio ištarmę reikėtų suvokti kaip nors kitaip?

 

       Į atgaivintąją „Naująją Romuvą“ – pirmąsyk ją pamačiau „Litteros“ knygyne 1994 m. vasarą – žiūrėjau kreivai. Atseit dar vienas atsinaujino... Ir kas iš to? Man, kaip mokslininkui, kuris tyrinėjo ir žavėjosi prieškariniu žurnalu, toks eksperimentas rodėsi truputį šventvagiškas. Betgi kitą dieną Gedimino prospekte sutikęs Arvydą Juozaitį, pastebėjau jo kišenėje tą patį pirmąjį „Naujosios Romuvos“ numerį. Tuomet grįžau į knygyną ir žurnalą patyrinėjau įdėmiau, nusipirkau. Bent jau tas numeris parodė, kad sumanymas gana įdomus ir, be to, visai neblogai realizuotas (redaktorius buvo amžinatilsį Vaidotas Daunys, jam talkino A. Juozaitis ir kt.). Taigi norom nenorom priėjau išvadą – iš tiesų ir šiais laikais galima prasmingai atnaujinti sena.

 

       Kad įklimpau į „Naująją Romuvą“, kaltas konkrečiai Arvydas (Juozaitis – red. past.). Jis buvo V. Daunio bičiulis ir mano kolega institute – neišvengiamai jį sutikdavau – ir taip pamažu prasidėjo mano bendradarbiavimas su „Naująja Romuva“. Vaidotui išėjus (jis redagavo pirmuosius šešis numerius), A. Juozaitis tapo žurnalo redaktoriumi. Pasikvietė į pagalbą mane motyvuodamas laiko stoka ir pats tuoj pat nusišalino, todėl teko perimti atsakomybę ant savo pečių. Taip pradėjau man kiek svetimą leidybos veiklą, ir... patiko.

 

       Ar yra kokių nors svarių priežasčių, galinčių patvirtinti, kad šiuolaikinė „Naujoji Romuva“ yra J. Keliuočio „Naujosios Romuvos“ tradicijos tęsėja?

 

       Tai – rimta problema. Juk dabar XXI amžius, visai kitos problemos. Anųjų įvardyti tikslai buvo vytis Vakarų kultūrą bei burti visų srovių tautiečius į bendrą kultūrinę veiklą. Šie dalykai tebėra savaip aktualūs, tačiau nūdieną jie skambėtų naivokai. Bet kai kurie klasikiniai elementai lieka. Galbūt iš pažiūros nereikšmingas, bet mums svarbus reliktas – nestandartinis žurnalo formatas. Nesiruošiame jo keisti, nors kai kurie prenumeratoriai skundžiasi, kad žurnalas netelpa į pašto dėžutę.

 

       Rimtesnis – turbūt rimčiausias – elementas yra atvirumas. Tai nėra nei politinis, nei specifiškai mokslinis, nei literatūros žurnalas. Labai tinka paties J. Keliuočio apibūdinimas: „Iliustruotas kultūros gyvenimo žurnalas.“ Stengiamės būti atviri visiems rašantiems, mąstantiems žmonėms. Gal didesnę pusę turėtų užimti moksliniai, apžvalginiai, analitiniai straipsniai, bet mes mielai spausdiname ir poetų, prozininkų kūrybą. Neretai išgirstame vertinimų – esą ta poezija yra silpna. Bet vertinimai taip pat ne visada objektyvūs. Stengiamės, kad ir to – neva silpnesniojo – balsas pasiektų skaitytoją, o šis jau pats galės įvertinti, ar kūrėjas iš tikrųjų silpnas, ar jo kūryba tiesiog neįtelpa į vadinamąsias elito kultūros „lentynėles“. Tas pats ir dėl apžvalgininkų, mokslininkų. Nenorime apsiriboti intelektualų būreliu, kuris savo straipsniais užpildo specialiuosius kultūros ar akademinius leidinius. Įdomu rasti kūrėjų, kurie gal dar negali „įlįsti“ į akademinę spaudą, kur reikia specifinio išsilavinimo ir stilistikos...

 

       Bet juk prieškaryje „Naujoji Romuva“ rėmėsi tuo metu pripažintais intelektualais, joje nebūta jokių marginalijų. Tai buvo greičiau stipri intelektualų opozicija tautininkų valdžiai...

 

       Be jokios abejonės, tai tiesa, nors aš nevartočiau žodžio „marginalijos“. Neturėtume išleisti iš akių fakto, kad prieškaryje su „Naująja Romuva“ bendradarbiavo labai skirtingų politinių pažiūrų intelektualai. Ją ignoravo tik dvasininkai radikalai ir komunistai. Taigi „Naujoji Romuva“ parodydavo labai platų nuomonių spektrą, todėl galime ją laikyti objektyvios žiniasklaidos etalonu. Panašaus atvirumo visoms nuomonėms, tegu jos kartais atrodo marginalios, siekia ir dabartinė „Naujoji Romuva“, ir regis, tai visai neblogai pavyksta. Būtent atvirumas geriausiai įkūnija Keliuočio dvasią ir leidžia mums laikyti save tradicijos tęsėjais.

 

       Kaip tokiu atveju veikia kriterijai (marginalų atveju)? Ar jie išvis egzistuoja? Ar turime teisę kultūroje vadovautis krikščioniškos atjautos doktrina?

 

       Sėkminga, mano galva, atvirumo idėjos realizacija yra „Naujosios Romuvos“ dėmesys ateinantiesiems kūrėjams. Jau bene prieš dešimtį metų mūsų žurnale atsirado rubrika „Mokyklos langai“. Neatmenu, kieno tai idėja, tačiau tame skyriuje buvo publikuojama moksleivių grožinė kūryba ir publicistika. Paskui sumanėme platesnę rubriką „Juvenes dum sumus“. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas vis dejavo, kad nėra jaunimui leidinio, reikia ką nors daryti. Atseit smagiai pakritikuojame paneles, kosmopolitanus, bet patys nieko nedarome. Vieną kartą pagalvojome – o kodėl nepabandžius? Taip „Naujoji Romuva“ įsitaisė sesutę – „Pašvaistę“. Čia darbuojasi būrelis jaunuolių, kurie patys kuria žurnalo koncepciją ir ją realizuoja, rašydami ir surasdami bendraamžių kūrybos. Tikimės juos išsiauginti iki nuolatinių žurnalo autorių, juolab kad kai kurie jų – jau studentai ir tuoj bus geri savo srities specialistai.

 

       Prieškaryje „Naujoji Romuva“ rengdavo intelektualų diskusijas. Tai būdavo labai svarbi veiklos sritis...

 

       Tęsiame ir šią tradiciją. Tiesa, tais laikais romuviečiai dažniausiai rinkdavosi Kaune, bet mūsų bičiulių susitikimai vyksta visoje Lietuvoje, jau nekalbant apie du „Keliuočio miestus“ – Kauną ir Rokiškį, kur vežame pristatyti ir aptarti kiekvieną numerį. Aplankyti Druskininkai, Molėtai, Ukmergė, Biržai, Pasvalys, Skuodas, Nida ir t. t. Bičiulių susitikimai yra vertingi ir įdomūs. Juose taip pat atrandame naujų autorių – ir jaunų, ir vyresnių.

 

       Anksčiau bandydavome dažniau diskutuoti – kaip tai buvo daroma prieškariu – kokia nors įdomia, visuomenei aktualia tema. Diskusijos vykdavo „Žinijos“ draugijos salėje. Paskui sumanėme linksmesnių dalykų, kurie galbūt labiau atitinka šiuolaikinės visuomenės poreikius. Sakykime, organizuojame meilės lyrikos skaitymus Valentino dienos proga arba Poezijos pavasarėlį, kuris nūn, Rašytojų klubui pasiūlius, įtraukiamas į Poezijos pavasario programą, ir mums tai labai patinka.

 

       Dar vienas būdas diskutuoti – jau šiuolaikiškesnis – tai meno parodos, kurias ėmėme organizuoti pernai: Vilniuje buvo surengtos ir aptartos kauniečių – Džiuljetos Čebatoraitės tapybos ir Eglės Vindašienės karpinių – parodos. Taip pat – knygų leidyba. Šioje srityje esame labai atviri ir autorių, ir žanro požiūriu: išleidome 11 knygų – poezijos, filosofijos, autobiografinės eseistikos; iki šių metų pabaigos turėtų pasirodyti dar šešios.

 

       Ar šiuolaikinei „Naujajai Romuvai“ pritaikytina tokia plati sąvoka kaip „judėjimas“?

 

       Ko gero, galėčiau taip pavadinti. Tai visi mūsų bičiuliai labai plačia prasme. Jie viską ir padaro. Jų dėka galime leisti žurnalą ir organizuoti pokalbius, meno parodas, skaitymus ir t. t. Tai yra tam tikra bendruomenė, kurią sudaro ir menininkai, ir mokslininkai, ir aktyvūs skaitytojai. Aktorius Valentinas Masalskis įdomiai etimologiškai traktuoja žodį „bendruomenė“ – kaip „bendras omuo“. Taigi ir mes visi gal sudarome tam tikrą bendrą omenį, vadinasi, galime ir norime būti kartu.

 

       Apskritai kiek nūdienos sąlygomis kultūrinis judėjimas gali būti veiksmingas?

 

       Vargu ar ką galima pakeisti objektyviojoje realybėje, nes į intelektualo, menininko balsą pas mus nelabai atsižvelgiama ir, reikia pasakyti, tai nėra intelektualų, menininkų uždavinys. Užtat dalyvaudamas bendruomenėje kiekvienas jų gali išplėsti savo galimybes kurti ir taip – savo kūryba, savo įžvalgomis – prisidėti prie visuomenės ugdymo. Toks mūsų tikslas: bendraukime ir kurkime – bičiuliškai.

 

       Kaip įsivaizduoji judėjimo ateitį?

 

       Norėčiau, kad atsirastų daugiau bendraminčių. Nebūtinai tokių, kurie vienodai mąsto, bet tokių, kurie skirtingai mąstydami sugeba surasti sąlyčio taškų ir drauge ką nors prasmingo nuveikti. Na, o leidinys turėtų atspindėti bendruomenės gyvenimą. Manau, yra galimybių pagausinti „Naujosios Romuvos“ bičiulių gretas, tik reikia jomis pasinaudoti. Kurkime bendruomenę, kuri gebėtų kurti.

 

       Galiausiai – truputį juokais – norėtųsi paklausti, kas bendra tarp J. Keliuočio ir A. Konickio, išskyrus tai, kad abiejų pavardės prasideda didžiąja K?

 

       Jeigu paklaustum J. Keliuočio, gal jis ir tiksliau, ir aiškiau atsakytų, o man būtų nekuklu. Visgi gal vienas bruožas būtų panašus, kaip aš įsivaizduoju – tai entuziazmas, atsidavimas kultūrai apskritai. Tai ne pareiga ar noras šnekėti apie kultūros svarbą, o tiesiog negalėjimas gyventi be jos.

 

       Vis dėlto pabrėžčiau vieną esminį skirtumą – jis turėjo daug energijos, o aš esu tinginys. Gerai, kad padeda bičiuliai: redakcijos komanda – Audronė, Viktorija, Rokas, Kęstutis, patyrę profesionalai – J. A. Krikštopaitis, A. Šliogeris, J. Balčius, R. Ozolas, jaunesni kūrėjai ir šiaip geranoriški talkininkai. Kartu kurdami „Naująją Romuvą“, patiriame ir nepakartojamą bendravimo malonumą.

 

       Nemunas / Bernardinai.lt

       2009-11-30