karolis baublys       Apžvalgą pradėsiu nuo Valentino Sventicko straipsnio „Bet neduoda“ („Metai“, 2009, Nr. 10), intriguojančio lyg koks vykusiai sukonstruotas detektyvas, nors vietomis ir mažumėlę banaloko: kad ir kaip liūdna, kiekviena kova už tiesą šiais laikais mažai ką įtikina. Straipsnis pradedamas nuo problemos įvardijimo: „Turiu papasakoti, kaip klostosi šiemet valstybės piniginė talka knygų leidybai.“ Tolesnis sakinys – žingsnis detektyvo link: „Tiesą sakant, tikrai reikia papasakoti, nes visuomenei ir autoriams ne visa žinoma, net ir klaidinimo yra.“ Kaip teigia V. Sventickas, autoriai ir visuomenė mato vieną ministro įsakymą, paskui – kitą, dar vėliau – Vyriausybės nutarimą, visi užganėdinti, nuraminti patenkinti. Bet pinigai neateina. Įtariu, Šerloko Holmso žvilgsniu pervėręs minėtus dokumentus, literatūros kritikas spėja, kad visuomenę ir rašytojus, matyt, norima paklaidinti. Visiems verkšlentojams straipsnio autorius užduoda retorinį klausimą: „O ką tu darei, kad būtų geriau?“ Straipsnio atomazgoje V. Sventickas nurodo vienintelę likusią galimybę – laukti. Bematant kyla asociacijos su S. Becketto „Belaukiant Godo“... Viena vertus, V. Sventicko straipsnis parodo, kad nekomercinė lietuvių spauda gyvena apokalipsės nuotaikomis – pinigų nėra, kita vertus, atskleidžia paprastą tiesą – vien idealizmu sotus nebūsi. Ar panašias idėjas bei nuotaikas skleidžia kultūrinėje spaudoje šmėkštelintys poezijos ir prozos pluoštai?

 

       „Tik raidžių skeveldros sulipdo vakar ir šiandien“, –­­ teigiama pirmajame Tomo Venclovos ciklo „Trys netaisyklingi sonetai“ eilėraštyje „Piazza Mattei“ („Metai“, Nr. 10). Nors man atrodo vertingesni ankstesnieji T. Venclovos tekstai, patyręs poezijos metras neleidžia nusivilti: netikėti prasminiai ryšiai, gausus ir motyvuotas intertekstualumas, turinio ir formos darna įrodo tekstų meniškumą.

 

       Gintauto Iešmanto poezijos publikacija („Metai“, Nr. 10) erzina perdėm tiesmukomis opozicijomis (pavyzdžiui, aukso grūdų priešpriešinimu akmenims), piktnaudžiavimu seniai atgyvenusiais daugtaškiais, o dar lyg grybai po lietaus ima dygti XX amžiaus pirmosios pusės poeziją (kad ir V. Mykolaitį-Putiną) menantys įvaizdžiai: sapnas, durys, „Baltas žydintis sodas“. Eilėraščiai neįtikina, ir problema, matyt, ta, kad (post)modernus šių laikų verlibras suplakamas su banalokais tradiciniais įvaizdžiais.

 

       Amžino provokatoriaus Tomo Arūno Rudoko gerbėjai spalį galėjo džiūgauti – jo tekstai pasirodė ir „Metuose“, ir „Šiaurės Atėnuose“. „Metuose“ išspausdinti eilėraščiai kelia nemažai prieštaringų minčių: viena vertus, suprantu dorybingas tradicinio kirpimo filologes, kurios nuo panašaus tipo poezijos (ar „poezijos“?) susiimtų už galvų, manydamos, kad artėja poezijos apokalipsė, kita vertus, smagu, kad lietuvių literatūroje ne visi poetai skrajoja padebesiais, kad yra kūrėjų, mėginančių plėsti poezijos erdves iki profaniškų lygmenų. T. A. Rudokas ypač mėgsta tekstais įkūnyti profaniškąjį kalbos lygmenį: „Nemaišyk medaus su šūdu – / Gerbk bites, bet ne muses! / Ir nebūk kaip šiknius Judas – / Neišduok, prašau, manęs! // Aš miške rašau šį laišką, / Kad nešiktume miške, / Kur dievai po pievas vaikšto, / Nes dangus yra ir čia!“ („Nimfai nuo satyro“). Ką čia ir bepasakysi... Kaip ištarė Hamletas prieš savo mirtį, toliau – tyla... Tačiau tylos iš T. A. Rudoko nesitikėk, vietoj jos „Šiaurės Atėnų“ skaitytojams poetas siūlo nemažą dozę lyrizmo (žr. spalio 16 d. numerį), kuris po „Metuose“ pateiktų tekstų atrodo ypač netikėtas. Sentimentalūs jau vien eilėraščių pavadinimai: „Tik tu“, „Debesis kaip banginis“, „Tokia yra širdis“. Labiausiai vykęs (ir išties stebinantis) „Eilėraštis nesugrįžusiam draugui“, kupinas nesumeluoto gyvenimo tragizmo. T. A. Rudokas turi parako, bet susidaro įspūdis, kad ne visuomet žino, ką ir kaip su juo daryti.

 

       Pradedančiųjų – Manto Balakausko, Tado Zaronskio, Miniaus Aguonos – poezija („Šaurės Atėnai“, spalio 23 d.) mane nuvylė: pasigedau tiek formos, tiek turinio savitumo, dažna kiek įdomesnė frazė, trumpas palyginimas, bet visuma palieka kiek abejotiną įspūdį. Kiek brandesnė pasirodė T. Zaronskio kūryba, fiksuojanti žmogaus pasimetimą, vilties troškimą, pasižyminti subtiliu juslingumu.

 

       Gvido Latako poezijos publikacijos, pavadintos „Nekalendoriniai“ („Nemunas“, spalio 15–21 d.), negaliu vertinti vienareikšmiškai. Pirmasis eilėraštis „Sandoris“ gana stiprus, jis duoda pagrindinius motyvus (egzistencinio pasirinkimo, asmenybės prieštaringumo, dialogo...), tačiau ilgainiui, eilėraštis po eilėraščio, šių temų varijavimas pabosta. Skaitytoją erzina gana dažni šaukiamieji ir klausiamieji sakiniai. Pavyzdžiui, pirmosios eilėraščio „Draugams“ eilutės: „Ar dar liko parako parakinėje? / Mekas, metęs vyną ir dešrą į šalį, / pasileidžia graikiškai šokti. / Draugams. O, mano draugai, sako, / visi mano draugai, kurie dar / gyvi! / Draugai, kurie neišgyvenote šio šimtmečio!“ Tekstuose esama nereikalingo patoso, dirbtinio emocionalumo. Pirmoji mintis, šovusi į galvą perskaičius publikaciją: „Būna ir geriau...“

 

       Neabejotinai viena vertingiausių poezijos publikacijų –­ Aido Marčėno eilėraščiai „Iš dievų taupyklės“ („Nemunas“, spalio 29–lapkričio 4 d.). Marčėnas sugeba vienodai stipriai ir prajuokinti, ir pravirkdyti, ir sudominti, ir priversti susimąstyti. Nepatikėsiu, jei bus nors vienas skaitytojas, bent mintyse nešyptelėjęs nuo šių eilučių:


                                   Vasarą visur žiauru, pilnos akys ežerų
                                   – suskambo važiuojant pro Veisiejus –

                                   kur žiūri žiūrėki dairos
                                   ežerynų akys žvairos

                                   ir jau pats žvairai dairais
                                   akimis kaip ežerais

 

       Aido Marčėno tekstais gali pasigirti ne tik „Nemunas“, bet ir „Literatūra ir menas“ (žr. spalio 30 d. numerį): pirmajame puslapyje šalia rudeniškos nuotraukos skaitytojas gali rasti ir melancholišką eilėraštį, skirtą tėvui. Kadaise profesorė Viktorija Daujotytė seminare kartu su studentais išsitarė, kad, jos manymu, Aidas Marčėnas – poetas iš didžiosios raidės. Kuo toliau, tuo labiau tuo įsitikinu.

 

       „Literatūra ir menas“ nepailsdamas spausdina prozą rubrikoje „Apsakymo konkursas“. Gitanos Gugevičiūtės „Keletas jos aš“ (spalio 23 d.) kelia susidomėjimą: pasakojimas ekspresyvus, originalios detalės, skausmingas egzistencijos jutimas. Tačiau visumos tarytum nėra: apsakymas palieka suskaidyto, iki pabaigos neapmąstyto teksto įspūdį. Tame pačiame numeryje spausdinama Anės Brydės „Žuvėdra“ pasižymi kur kas mažiau suvaldytu stiliumi: vietomis šmėkšteli perspaustas jausmingumas ar banalokas palyginimas. Feministiniai šūkiai apskritai varo į neviltį...

 

       Teigiamai vertinčiau Inezos Juzefos Janonės apsakymą „Laiko lygtys“ („Literatūra ir menas“, spalio 30 d.), nors kai kur jis pavojingai priartėja prie elementarios melodramos. I. J. Janonė visai neblogai valdo plunksną: sakinys tikslus, motyvuotas, atskleidžiantis dvasinę pasakotojos įtampą. Tad teksto mikrolygmuo daugiau mažiau pavykęs. Derėtų kiek rimčiau padirbėti su teksto struktūra (makrolygmeniu): ar būtent tokia linkme turėtų plėtotis veiksmas? Kokios galėtų būti kitos siužeto galimybės?

 

       Dviem spalio mėnesio prozos publikacijomis galėtų pasigirti Henrikas Algis Čigriejus. Neabejotinas pasakotojo talentas atsiskleidžia ir „Pabėgėliuose“ („Metai“, Nr. 10), ir „Su perkūnija, giesme ir daina“ („Literatūra ir menas“, spalio 9 d.). Niuansuotos detalės, įtikinantys dialogai, sodri kalba – to iš H. A. Čigriejaus neatimsi.

 

       Kokybiškai išverstų tekstų gretas papildė Gedimino Puloko versta Woody Alleno „Smulkioji proza“ („Metai“, Nr. 10), įrodanti, kad ekscentriškasis amerikiečių kino režisierius gali būti ir puikus prozininkas. Jo plunksnai būdinga žaidybiška (postmoderni) filosofija, neatsiejama nuo intertekstinių aliuzijų į pasaulinio lygio pripažinimą pelniusias figūras: S. Kierkegaard’ą, J. P. Sartre’ą, F. Kafką... Jei W. Alleno gerbėjai aptiks šią publikaciją, gaus gerą porciją jiems puikiai pažįstamos savitos pasaulėvokos, išreikštos tiksliais žodžiais.

 

       Užsimindamas apie literatūros kritikos tendencijas, negaliu nutylėti Maironio lietuvių literatūros muziejuje surengtos konferencijos „Šiuolaikinė lietuvių literatūra: muziejinė vertybė ar sezono mada?“, kurią detaliai aprašė Audronė Meškauskaitė straipsnyje „Ko verta literatūros šiandiena?“ („Nemunas“, spalio 29–lapkričio 4 d.). Lenkiu galvą prieš Audronę Meškauskaitę už tai, kad taip taikliai demaskavo konservatyvų diskusijos rengėjų požiūrį: „Kiekviena karta bijo ateinančių naujovių ir visada jas linkusi lyginti su praeitimi. Nieko naujo po saule. Ši konferencija tik dar kartą įrodė, kad šiuolaikinė lietuvių literatūra yra tokia pat įvairialypė, kaip ir visa kita anksčiau buvusi literatūra, tačiau ji turi savų bruožų ir intensyviai ieško, kur link jai keisti kryptį.“ Apibūdinusi kiekvieno iš konferencijos dalyvių suformuluotą problemą ir požiūrį, straipsnio autorė prieina prie išmintingų išvadų: „Tačiau labiausiai džiugina pozityvūs ir objektyvūs šiuolaikinės literatūros vertinimai, nepasiduodantys bendram spaudimui. Ramus žvilgsnis iš toliau visada atskleidžia dėsningumus, ir apokaliptinės mintys nurimsta.“

 

       Mano galva, kol kas apokalipsė negresia nei lietuvių literatūrai, nei kuriai nors puoselėjamai vertybių sistemai. Natūralu – pasaulis keičiasi, o kartu su juo keičiasi ir literatūra bei jos vieta kitų menų, kitų visuomenės reiškinių kontekste. Išmintingas dialogas tarp vakar ir šiandien, sava ir svetima, aš ir Kito padeda neprarasti pagarbos kitaip mąstančiam ir tuo unikaliam individui. Nors tai – utopija, šio prasmingo dialogo ir linkėčiau skirtingų kartų, skirtingų vertybinių sistemų atstovams.

 

       Literatūra ir menas

       2009-11-27