Praėjusią savaitę „Pegaso“ knygyne sutikta knyga „Pokalbiai su Sigitu Parulskiu“, kurią išleido leidykla „Alma littera“.

       Pakalbinti poetą, dramaturgą, eseistą, vertėją ir kultiniu rašytoju tituluojamą S.Parulskį pasiūlė menotyrininkas Alfonsas Andriuškevičius. O į ilgas, dvasiškai ir net fiziškai skaudžias šnekas su juo leidosi eseistas Laimantas Jonušys. Iš šių pokalbių atsiradusi knyga – tai tarsi mėginimas aprėpti penktą dešimtį įpusėjusio kūrėjo patirtis, susivokti, kas jis esąs. Į šį klausimą iki šiol neatsakyta. Citata: „Nenoriu būti pačiu savimi, nes nežinau, ką tai reiškia.“ Tad iš knygos, kurioje rašytojas kalba apie savo vaikystę, studijas, draugus, kūrybą, apie tai, kas suprasta, atrasta ir prarasta, skaitytojui turėtų paaiškėti, ką reiškia būti S.Parulskiu.

       Vidinė forma

       „Tai eilinė jūsų stabo knyga, – romantinę miglą per susitikimą iškart išsklaidė A.Andriuškevičius. – Tikriausiai manote joje rasią gilių minčių, kurios jums padės geriau pažinti S.Parulskį. Kai kurios galbūt nėra pačios giliausios. Tačiau knyga itin autentiška: tai, ką autorius kalba, tiesiogiai ar ne, siejasi su juo pačiu, „vidine jo forma“. Kalbėta tiesa ar meluota, pretenduota į gilumą ar atsidurta seklumoje – sakomi dalykai gerai atskleisdavo patį S.Parulskį.“ Netrukus A.Andriuškevičiui išsprūdo palyginimas apie vištą ir kiaušinį ir ši literatūrinė forma dar ne kartą tą vakarą papuošdavo kalbėtojų ištaras. „Geras kūrinys pasirašo pats, – tvirtino menotyrininkas. – Juk višta nepadeda kiaušinio. Jei pats neužsimegztų, ji niekaip jo nepadėtų, kad ir kiek tūpčiotų. Lygiai taip ir su rašytojais: jei juose nebūtų būsimų kūrinių gemalų, nebūtų ir pačių kūrinių. Tad geras kūrinys, kaip ir kiaušinis, pasirašo pats“, – teigė menotyrininkas ir palinkėjo Sigitui auksinio.

       Tiltas anapus ribos

       L.Jonušio pašnekesys su S.Parulskiu prasidėjo aną lapkritį ir truko iki kovo. Kvotėjo simpatijas kėlė savita, įdomi, drąsiai ribas peržengianti rašytojo asmenybė. „Tačiau drąsos nepakanka. Reikia ir vaizduotės, kaip tilto, tiesiamo iki ribos ir anapus jos. Ji peržengiama ne mąstant strategiškai, o kliaujantis intuicija. Kaip sakė Alfonsas, kiaušinis pasideda pats“, – prisiminė palyginimą L.Jonušys.

       „Pats save padėjau“, – replikavo S.Parulskis. Jis pasiguodė, kad Laimantas ėmęs jį šnekinti pačiu šlykščiausiu metų laiku. „Tai depresija. Mes, būdavo, nusigeriame, mušamės, spardome vienas kitą, kandžiojamės. Ir nieko negaliu pasakyti, tik inkščiu po stalu. Šlykštu kalbėti apie save“, – pripažino pokalbininkas. Jis mėgino atsisakyti šio užsiėmimo, nekart sakė: „Baikim tai.“ Tačiau nugalėjo savimeiliška drąsa. „Maniau, jei atsisakysiu, parodysiu, kad bijau akistatos su savimi. Priėmiau iššūkį“, – sakė rašytojas. Iš knygos jis tikėjęsis šio to daugiau. „Neatsivėrė tokie dalykai, kurie galėjo atsiverti“, – rimta mina užbaigė rašytojas.

       Noras būti suprastam

       S.Parulskiui labai dažnai tenka kalbėti apie kūrybą, keiksmažodžius, negražius dalykus. O iš klausančiųjų apie save vėliau išgirsti visokių kvailysčių, gandų ir legendų. Prisiminęs vieno bičiulio teoriją, kūrėjas teigė, kad žmogus visą gyvenimą kam nors rašo pasiaiškinimą: viršininkui, Dievui. Visas gyvenimas ir kūryba yra tam tikras pasiaiškinimas. „Tad supraskite šią knygą kaip norą būti šiek tiek suprastam“, – beveik aforistiškai kreipėsi jis į susitikimo dalyvius. Viena moteriškė kaip tik ir paklausė, kodėl rašytojo kūriniuose taip keikiamasi, tuštinamasi ir kitaip dauginamasi. Šis atsakė, kad yra gimęs ir augęs tokioje sunkiai įvardijamoje vietovėje, kur visi necenzūriniais žodžiais tekalbėję: keikėsi kreipdamiesi ir į žmogų, ir į gyvulį.

       S.Parulskis seniau buvo garsiai pareiškęs, kad poezijos neberašo. Tačiau visą laiką, regis, elgėsi priešingai. „Knygelė yra jau... na, višta jau prasižergusi“, – prajuokino rašytojas. Eilių rinkinys „Pagyvenusio vyro pagundos“ yra parengtas ir netrukus pasirodys knygynuose.

       Apie mus pačius

       Į knygos „Pokalbiai su Sigitu Parulskiu“ pradžią sugulė rašytojo prisiminimai iš ūkanotos, keistų pavidalų, nepažinių vaizdų, jausmų kupinos vaikystės namų. Ne vienas skaitytojas, bėgdamas pirmaisiais knygos sakiniais, nejučiomis prisimins savo praeitį. Tai bene pats paveikiausias knygos skyrius. Toliau skaitytojai susipažins su S.Parulskio Vilniumi: universitetu, Gorkyne (dabar – Pilies gatvė), bičiuliais literatais, bohema. Viduriniai knygos puslapiai lengviau versis su rašytojo kūryba susipažinusiems skaitytojams. Kalbama apie rašytojui įtaką dariusius poetus, užsukama į teatrą ir baigiama istoriniu romanu „Murmanti siena“. Likusieji knygos skyriai turėtų sudominti rašytojo mintimis apie tikėjimo problemą, moteris – malonumais grindžiamus santykius ir vienatvę.

       Galbūt, kaip leido suprasti pats atsakymų autorius, ši knyga yra mėginimas apžvelgti keturių dešimtmečių fizinę, dvasinę ir kūrybinę patirtį. Galbūt, kaip pabrėžė A.Andriuškevičius, tai galimybė geriau susipažinti su mėgstamu rašytoju, „stabu“, šįkart kalbančiu ne pačia kūryba, kūriniais, o apie ją ir juos. Tačiau labiausiai, regis, ši knyga yra apie mus pačius. Ji provokuoja dialogui, pokalbiui. Ji verčia pasiaiškinti.

       Lietuvos žinios

       2009-11-23