giedre_kazlauskaite_BJfoto       Jeigu knygų penketuką būtų rinkusi tauta, jis atrodytų taip: 1) J. Varanauskienės „Pinigų medis“; 2) E. Umbrasaitės „Vienos krūties istorija“; 3) J. Baltrukonytės „Džordana Butkutė. Prarastas rojus“; 4) K. Zeiter „Radži. Likimas nepajėgė manęs nuskriausti“; 5) „Nuo ančiuko ligi gulbės“ (jungtinis autorių kolektyvas). Liaudies balsas labiausiai justi ir paauglių knygų rinkimų kategorijoje, kurios komisijoje, teko girdėti, dalyvauja pačios paauglės. Intencija gal ir graži, tik siaubingai nekenčiu tos falšyvos realijos – „paauglių literatūra“. Vadovaujantis jos logika išeitų, kad Dostojevskis irgi paauglių rašytojas, juk jį perskaitėm paauglystėj ir grįšim prie tos pačios lektūros ar tik ne senelių namuose, nes tiek daug gero naujo ir neperskaityto. (Kodėl „Alma littera“ jo neišleidžia „Hario Poterio“ formatu?) Normalus paauglys, mano galva, gali geisti skaityti tik suaugusiųjų knygas; jeigu jį dar domina kokie nors eragonai ir kitos komercinių leidyklų proteguojamų trilogijų pabaisos, tai jis veikiausiai infantilas.

       Bet štai viename „Lrt.lt“ straipsnyje ši realija ginama, motyvuojant tuo, kad mokykloje nusiviliama programine literatūra, todėl būtina masinti šią amžiaus grupę „patraukliais“ lietuvių autoriais. Minėtame straipsnyje esama įstabių abiturientiško pragmatizmo perlų, pvz.: „Man labiausiai patinka filosofinė literatūra, kurią aš galiu pritaikyti gyvenime. Man ji yra tiesiog naudinga“, – kalbėjo Robino Sharmos knygų gerbėjas.“ Bet grįžkime prie skaitymo skatinimo akcijos: visos paauglių išrinktosios ne kažin kas, tačiau ir A. Ptakauskės „Ne(saugus) žaidimas“, ir naujoji pernykštės laimėtojos E. Milaševičiūtės knyga „Sūrūs įspūdžiai“ akivaizdžiai geresnės už A. Cicėnaitės „Viskas apie mano šeimą“. Tiek to, estetiniai paauglių kriterijai dar nebūna susiformavę, tačiau šiemetinis ketvertukas ragina juos dalyvauti vien apmaudaus grožio rinkimuose. Savą paauglystę prisiminus – vos spėdavom perskaityti tai, kas nurodyta programose, o visokio šlamšto, ačiū Dievui, dar nebuvo prileista. Neapeikime ir bibliotekininkių, provincijoje neretai atliekančių itin svarbų lektūros pasiūlos vaidmenį, problemos; neseniai mačiau jų statistiškai sudarytą „skaitomiausių mokslinių knygų“ dešimtuką. Na, pirmoj vietoj V. Daujotytė, dar kažkas, neįsidėmėjau, bet aštuntoj – F. Taunytė su viena iš savo monografijų („9/10 laimės“?). Mokslininkė.

       Kai pasisakiau, kad buvau nuėjusi į naujos A. Šliogerio knygos pristatymą, net mama nustebo: „Tau patinka Šliogeris?“ Keistas tasai visuotinis nusistatymas neiti ten, kur „nepatinka“, kur išreiškiamos priešingos vertybės: nesidomėti „priešo“ teritorija, motyvacija, mąstymo struktūrom. Gyventi tarsi urve, tunelyje, nesusisiekiančiame su kitais urviniais padarais. Nemenka publikos dalis nemėgsta Šliogerio, ir ne vien dėl jo mizoginiškų išpuolių, atmestinio šnekamosios kalbos slengo, radikalumo, bet ir dėl nuoširdumo. Juk intelektualai negali būti nuoširdūs. Ar kuris iš jų drįsta viešojoj erdvėj prabilti apie savo jausmus, išsikalbėti? Su natūraliu pykčiu, kurį lyg ir įprasta slopinti, kompensuojant tą priverstinį slopinimą anoniminiais komentarais internete. Tuo pasireiškia daugelio iš mūsų pykčio baimė: nekritikuokime vieni kitų, jei tai gali pakenkti draugystei, vieningai nekęskime odiozinių figūrų, neturėkime prieštaringų nuomonių. (Negana to, girdėjau, kaip į radiją paskambinęs žmogus skundėsi, kad dvasininkai ragina slopinti savyje mirties baimę – ar gali būti labiau iškreipta, destruktyvesnė disciplina?) Knygos pristatyme Šliogeris irgi buvo nuoširdus, prisiimdamas poziciją „Aš esu runkelis“ (reta laikysena; pas mus labiau įprasta didžiuotis savo kilme, nors ji nėra joks tavo paties nuopelnas ir joks pranašumas). Grįžusi namo net peržiūrėjau DVD „Klasikinės ir šiuolaikinės filosofijos problemos“: ten filosofas sau meškerioja upėtakius, varto rankose fotoaparatą, kažką vis šnekteldamas apie būtį, gamtą, laiką. Atrodo mažumėlę arogantiškas, bet ramus, nemeluojantis. Kaip tik tą jo savybę ir gerbiu. Ir jo knygoje („Melancholijos archipelagai“, leidykla „Apostrofa“) vis dėlto esama teksto, o ne norėjimo „patraukti“; gal dėl to tos sintetiškai prišlietos peizažų fotografijos mane mažiausiai jaudina. Jos iliustruoja ne knygą, o autoriaus gebėjimą terapintis. Beje, knygą mieste mačiau ant reklaminių stulpų (nors Šliogeris ir reklama apskritai yra oksimoronas arba dar viena paradoksali terapijos forma); pažiūrėsim, kas iš to išeis.

 

       O per televizorių Vėlinių dieną rodė dokumentinį R. Lileikio filmą „Dangaus šešėlis“, kuris buvo anonsuojamas taip: „Apie išprotėjusį genijų“ (nors M. K. Čiurlionio beprotybę prieš kamerą paneigė visi filmo veikėjai). Regis, LTV greitai pasieks LNK ir TV3 lygmenį, tik naują šaukinį tegu susikuria: „Mes, televizijos beprotybė.“ Lileikio „Requiem“ mėgstu ir gerbiu, tačiau viena dinamiška L. Pociūnienės laida turbūt vertingesnė už tą „išsuptą“ dviejų dalių doką. Fone kažkodėl visąlaik skambėjo armėnų muzika. Montažas – pats nuobodžiausias, koks tik begali būt. Paveikslų „koliažo“ atrankos kriterijų visiškai nesupratau, nors sekiau įdėmiai – vaizdinių sąryšio logikos neradau. Kai kurie piešiniai, jei neprisisapnavo, net buvo uždėti vienas ant kito (taupant vietą?), maždaug kaip afišos ant skelbimų stulpo. Na, norėta išryškinti giminės aspektą, bet taip jau romantizuotai. Gerai tik tai, kad parodyti kai kurie retesni piešiniai. Ir vėl žindantis kūdikis filmo pradžioj. Koks siaubas. Lyg demografinė politika įpareigotų režisierius tuo žymėti kiekvieną prologą; greitai madona taps lietuviško kino simboliu, panašiai kaip ta kovingų proletarų porelė – „Mosfilmo“. Filmas puikiai dera populiarių prisiminimų knygų kontekste: šiuo metu tautoje „ant bangos“ visokie pletkai ir nepatikrintos versijos, tad kas ištvėrė, turbūt pajuto malonų nuovargį ir pasitenkinimą – lyg perskaitęs žurnalą „Žmonės“.

 

       Teksto jausmas, kurį turi arba ne. Visos kitos ideologijos čia bejėgės. Tik juo kliaujantis geros knygos atskiriamos nuo blogų, vertybė nuo vidutinybės.

 

       Šiaurės Atėnai

       2009-11-13