2008 metų gale Alma littera leidykla išleido vienos žinomiausių ir produktyviausių šių laikų Lietuvos rašytojų Renatos Šerelytės naują romaną „Mėlynbarzdžio vaikai“, kuriame nauju būdu pavaizduojami sovietų sistemos nužmoginantys padariniai.
Pasaka. Mėlynbarzdžio pasaka yra labai sena. Ji turi ne vieną variantą. Jos branduolys yra toks. Buvo toks turtingas vyras su keista mėlyna barzda. Jis gyveno pilyje. Jis vedė kelias moteris – vieną po kitos. Dingus vienai, vesdavo kitą. Parsivedė dar vieną. Kartą išvykdamas jai davė visus pilies raktus, tik liepė vieno kambario neatrakinti. Bet ši, kaip ir kitos, neiškentė. Atrakino ir nustebusi pamatė visų ankstesnių žmonų sudžiovintas galvas (kitame pasakos variante – lavonus). Tad ji suprato, kas jos laukia. Mėlynbarzdis grįžo. Kai ruošėsi ir šią žmoną nubausti, netikėtai atvykę jos broliai išgelbėjo ją nuo mirties.
Romanas. Renatos Šerelytės romanas nėra paprastas tos pasakos pritaikymas šiems laikams. Ji panaudoja Mėlynbarzdį kaip simbolį žiaurios sovietinės sistemos, kuri dar taip neseniai buvo įgyvendinta Sovietų Sąjungoje, o taip pat ir jos okupuotose šalyse, tarp jų – ir Lietuvoje. Toje sistemoje buvo aiškiai nubrėžta, kaip galvoti, ką daryti, ko nedaryti ir kas laukia tų, kurie daro, kas draudžiama. Prasižengusiųjų laukė žiauri bausmė, net likvidavimas.
Romane autorė vaizdavo ne tuos, kurie veikdami prieš sistemą buvo nubausti, bet kas ištiko tuos, kurie gyvendami sovietų sistemoje, vienaip ar kitaip buvo jos paveikti. Taigi, Mėlynbarzdis atstovauja šią sistemą, o romanas parodo, kas ištinka į jo nagus patekusiai moteriai bei vaikams.
Visi jie tampa jo aukomis.
Mėlynbarzdis
Kas konkrečiai romane yra Mėlynbarzdis? Lietuvio Anastazo lietuvė žmona sakosi: „Aš esu Mėlynbarzdžio žmona lygintuvo nudegintu veidu“ (p. 12). Būdama neištikima savo vyrui, ji susilaukė „mažylio“ su rusu Anatoliju Kruglovu. Šis rusas „lydėjo“ ją kelionėje, o taip pat kurį laiką gyveno su ja ir vaikais. Lengvai supykdintas jis lygintuvu apdegino jos veidą. Sadistas – ne tik užpykęs, bet ir kitko geidžiąs lovoje. Bastūnas. Nežinia, kuo užsiėmė, bet buvo savo naudai saugiai įsitaisęs sovietų sistemoje.
Kuo romano Mėlynbarzdis panašus į sovietų sistemą, ar sovietų sistemos valdžią? Jam, kaip ir valdžiai, visi turi paklusti. Valdžia, kaip ir jis, naudoja jėgą, smurtą, terorą. Nepaklusę jo yra nubaudžiami. Sistemoj visi suvaromi į bandą – jei ne dėl ideologijos, tai bent iš baimės. Bandos vadovai – profesionalai veidmainiai: skelbia, kad siekia visų rojaus, bet iš tikro siekia tik sau naudos. Veidmainingi vadai ir prisitaikėliai. Visur fasadas. Žmonės nuasmeninami, nužmoginami. Jie tampa sistemos aukomis.
Romano autorė daug kur juokiasi iš sovietų sistemos, bet ne iš Mėlynbarzdžio, nes jis skleidžia vien ledinį šiurpą.
Romano intriga
Romanas susideda iš trijų Mėlynbarzdžio žiaurumo pasekmes patyrusiųjų asmenų sąmonės srauto: minčių, išgyvenimų, necenzūruotų pastabų sau, prisiminimų, sapnų, tikrų ir fantazijos sukurtų vaizdų. Asmenų „pasakojimai“ keičiasi vienas po kito; pirma gan planingai, paskui iškrenta mirusieji. Gale įsijungia dar vienas pusiau tai šeimai priklausęs – tai „mažylis“. Romane nesuminimi jų vardai. Kiekvienam asmeniui duotas pastovus numeris: save pavadinusi „Mėlynbarzdžio žmona“ trijų vaikų motina (1), jos sūnus (2), jos duktė (3) ir „mažylis“ (4). Pirmųjų dviejų vaikų tėvas yra lietuvis Anastazas, o trečiojo („mažylio“) – rusas Anatolijus (Tolis) Kruglovas, motinos ir dukters vadinamas „Mėlynbarzdžiu“.
Motina (lietuvė, bet tuo metu gyvenanti Čiornomaiske, Rusijoje) pasakoja savo išgyvenimą, kaip ji, įbridusi į upę, ėmė skęsti... skęsdama prisiminė, kaip supykęs Mėlynbarzdis lygintuvu jai nudegino veidą... nuskendusi buvo iš vandens ištraukta ir pašarvota laidotuvėms komunistų kultūrnamio salėje. Nuskendimas vyko jos dviejų vaikų, berniukų, akivaizdoje. Vyresnysis perspėjo, kad upėje yra duobių, bet ji brido toliau... Vėliau pasakojimuose paaiškėja, kad tai buvo savižudybė... bet tą išvadą turi padaryti pats skaitytojas. Nei ji pati, nei niekas kitas to aiškiai nepasako. Ir pats skaitytojas turi nuspręsti ar pajusti, kaip jai buvo sunku ir net nebepakeliama gyventi.
Jos sūnus (2) irgi pasakoja. Jis buvo vos kelių metų, kai mama nusiskandino ir kai ją laidojo. Jo prisiminimai atskleidžia, kokia buvo mama: karste ji keistai šypsojosi, gyvenime ji niekad nesišypsojo, bet gerdavo „degtinę lyg Egipto karalienė nuodus“, buvo „partinė“, susirinkimuose nuolat kalbėjo apie „šviesų rytojų“, o „vakarais pasakodavo klaikybes apie nukirstas galvas ir makaules“ (p. 15). Prisiminė rusą Tolį, gyvenusį su jais Čiornomaiske, kuris mamai kalbant su vaikais lietuviškai, pykdavo ar „įtardavo, jog rezgame prieš jį sąmokslą“. Prisimena, kad Tolis šnekėdavo su ufonautais (vaiko fantazija ar Tolio nutolimas nuo realybės?). (Arba – delirium tremens, „baltoji karštinė“, alkoholikų liga – red. past.).
Jos duktė (3) yra trečioji pasakotoja, Ji liko Lietuvoje. Mama jos nepasiėmė tada, kai iš Lietuvos išvyko į Rusiją, nei nepasiėmė tėvas, kai su savo sena motina vyko Rusijon į nuskendusios žmonos laidotuves. Duktė dalinosi savo išgyvenimais. Ji menkai paveikta motinos mirties (nes nuo jos „nutolusi“), bet aiškiai prisimena Mėlynbarzdį, kai jis gyveno su jais. Ji įtardavo jį užrakintame ir labai saugomame lagamine slepiant moterų sudžiovintas galvas. Mėlynbarzdis buvo jai pagrąsinęs: „Suneš nos, ubju“ („kyštelėsi nosį, užmušiu“).
Mėlynbarzdžio aukos
Moteris–žmona–motina. Bevardė moteris... taip ir sovietų sistemoje. Įstrigusi į nepasisekusią santuoką. Vyras – alkoholikas, pasyvus, niekuo nesidomi. Moteris seniai nutarusi, kad jam nerūpi ne tik šeimos nariai (nei žmona, nei vaikai), bet nei jis pats sau. Tarp jų nėra nieko bendro. Jis tik skandina save alkoholyje. O yra priimtas į komunistų partiją, kaip paklusnus sistemai (jis pats tos sistemos auka). Moteris – nebeišsitenka savame krašte. Ji irgi komunistė, bet nebemato perspektyvų Lietuvoje (vyro ir moters lygybę skelbiančioj sistemoj jos karjerai kliudo šie faktai: ji – ištekėjusi ir turi du vaikus). Ji atsiskiria nuo vyro ir išvyksta su mažu sūnumi į Rusiją, į Čiornomaiską. Nors aktyvi komunistė, vis bando prasimušti ir už vyrų – komunistų viršininkų dėmesį „užmoka“ seksu, bet „neprasimuša“. Iš Mėlynbarzdžio tik susilaukia vaiko ir jo paties žiaurios letenos pėdsakų. Viso to nebepakeldama, ji tiesiog pasyviai pasiduoda tekančiai Juodajai upei... Mėlynbarzdžio ir sovietinės sistemos auka...
Sūnus. Lietuvio Anastazo ir jo žmonos lietuvės sūnus. Motina jį pasiima su savim į Rusiją. Be tėvo dėmesio, be jo paramos, be vyriško pavyzdžio, nepasitikįs savimi, nesaugus, nes ir motinos dėmesys visai kur kitur. Motinai uliavojant komunistų kultūrnamyje ir užsidarius kambary su kažkokiu vyru, jis verkdamas pabėga iš salės į lauką ir jam vaidenasi virš kultūrnamio spindinti raudona žvaigždė, kaip visagalė... ir viską lemianti.
Jis nebeatsigauna, nebeišsilaisvina iš tos baimės. Ji persekioja jį ir sekioja. Vis daugiau baimės apimtas. Nerodo iniciatyvos. Nieko nenori. Nesidomi gyvenimu. Nesugeba bendrauti su kitais. Neturi draugų. Vis menkėjantis ryšys su seserimi. Vienišas. Bastosi naktimis laukais, gainiojamas baimės ir vaizdinių. Turi eiti pas gydytoją. Patalpinamas psichiatrinėje. Išleidžiamas. Negerėja. Pasikaria.
Patėvio Mėlynbarzdžio auka, nuo kurio slėpdavosi po lova.
Duktė. Duktė pasirenka kitą kelią. Ji veikli. Aktyvistė, pionierė – iš idėjos. Veikia mokykloje, vaidina saviveiklos teatre. Pasijunta sugebanti rašyti. Pasiseka įstoti į universitetą. Iš tėviškės persikelia į Vilnių. Baigia universitetą. Pirma knyga kritikų sutinkama gan palankiai. Paklaidžiojusi su kitais, susiranda gyvenimo draugą. Susilaukia dviejų vaikų. Vyras nuperka nedidelį namą šeimai. Ateitis šviesėja.
Galėtų, rodos, būti laiminga. Bet štai atsiskleidžia namų kasdienybė. Ją nervina vaikai. Vyras – šaltas, jokio artimo ryšio.
Aplinka – pilka ir purvina. Ima gerti. Geria ir vyras. Broliui pasišalinus iš gyvenimo, ji surado jam siųstus „mažylio“ laiškus. Tie laiškai jai priminė Mėlynbarzdį. Atnaujina žaizdas...
Ir netikėtai, nepramatytai, ji atsiranda ligoninėje. Pro ligoninės langą lyg mato laimingus savo vaikus ir vyrą – nors ir be jos... Ji – už ligoninės grotų. Nelaisva. Atsiveria realybė. Dingsta iliuzija. Krenta į depresiją....
Patėvio Mėlynbarzdžio auka, nuo kurio ne tik slėpėsi po lova, bet ir buvo jo, pasigėrusio, laikoma už plaukų lovoje šalia per visą naktį.
Mėlynbarzdžio tikras vaikas. Mažylis yra alkoholikui vyrui Anastazui neištikimos žmonos ir Mėlynbarzdžio (ruso Kruglovo) vaikas. Mažas, nesusigaudantis dar, kas aplink darėsi tuo metu, kai mama nuskendo ir buvo laidojama. Tik instinktyviai šliejosi prie jos karsto. Lietuvis vyras jo, kaip nesavo, nenorėjo; tad jis tiesiog nuo motinos karsto buvo paimtas į vaikų namus.
„Mažylis“ (4) tik romano pabaigoje pasakoja apie savo išgyvenimus, mintis ir patirtį. Sovietų vaikų namuose – griežtas, tiesiog žiaurus, mėlynbarzdiškas auklėjimas ir režimas su pažeminimais ir visiško paklusnumo reikalavimu. Užaugęs, išleistas išmoko sienų tinkavimo amato, gavo darbą, susitiko popą Sergiejų, kuris jį pamokė paviršutiniškos religijos. Tapo religingas. Sužinojęs, kad turi „brolį“ ir „seserį“, bandė susirašinėti. Bet „brolis“ tik pasakojo apie savo košmarus, o „sesuo“ nelabai buvo linkusi su juo susirašinėti, ypač kad laiškuose „mažylis“ vis rašė apie savo religiją. Mažylis sužinojo, kad jo mama nuskendo ir kad turi „stiprų“ tėvą, tad jį idealizavo, nors tėvas niekada juo pačiu nepasidomėjo, neaplankė nei nepasiteiravo, ar nereikėtų jo globos ir pagalbos. Mažyliui laišką parašė buvęs Čiornomaisko komunistų sekretorius Bibikovas ir pakvietė jį atsilankyti „tėviškėje“. Šis atsilankė. Bibikovas jį patraukė prie savęs, pažadėjo geresnį atlyginimą, kalbėjo apie „tautą“ ir „tėvynę“. Matėsi, kad šis buvo jam reikalingas kažkuriam tikslui. Buvęs mažylis pamažėle ėmė pasiduoti jo įtakai... ir įsipainioti į kažkokią naują Mėlynbarzdžio sistemą.
* * *
Šis romanas mane stipriai paveikė. Buvau 10 metų, kai Lietuvą 1940 m. pirmą kartą okupavo Raudonoji armija. Savo akimis mačiau, kaip 1941 m. sovietų kariai su šautuvais ir durtuvais saugojo gimines, tarp jų ir mano žaidimų draugą pusbrolį, sunkvežimyje, paruoštame juos išvežti prie geležinkelio, pakeliui į Sibirą... Tuoj pasišalinome iš namų ir iš Kauno. Slėpėmės tol, kol Raudonoji armija pasitraukė iš Lietuvos. Antros sovietų okupacijos nebelaukėme. Pasitraukėme į Vakarus. Ir Mama daug kartų kartojo: kaip gerai, kad pasitraukėme, nes koks būtų buvęs mūsų likimas: Sibiras ar... Jutau, kad šis romanas papildė tą nežinomąjį „ar...“ – ar Mėlynbarzdžio aukos.
* * *
Kai žmonės skęsta, kai visuomeninė sistema žmones žlugdo, spontaniškai gyvybingu išlikimo noru ieškau, kaip įmanoma tokios sistemos kenksmingą įtaką pergalėti. Nepakanka ir mums, išeiviams (pasivadinusiems tremtiniais), sakyti, kad nuo jos pabėgome į Vakarus.
Autorė Renata Šerelytė romane vaizduoja tiek Rusijoje (p. 209), tiek Lietuvoje (p. 201–204) kažkaip išlikusią, kažkuo panašią sistemą visuomenėje. Sumaterialėjusiuose Vakaruose irgi galima pastebėti nuasmeninančių ir nužmoginančių Mėlynbarzdžio malūnų. Jo teroras lieka. Jis gal tik keičia barzdos spalvą.
Tai sistemai drąsiai pasipriešinusieji net nežmoniškiausiose sąlygose rado būdą – gyvenimo kryptį: Viktoras Franklis nacių mirties stovykloje – įgyvendinant surastą gyvenimo prasmę; Adelė Dirsytė sovietų Sibiro mirties stovyklose – Jėzaus kryžiaus ir meilės kelią.
Mėlynbarzdis dar tebėra su mumis. Bet yra kelias, kaip, pasipriešinant jam, tapti asmeniu ir žmogumi.
„Draugo“ šeštadieninis priedas „Kultūra“
2009-11-07