Marija Jurgelevičienė (Mari Poisson) gimė 1948 m. rugsėjo 22 dieną Dirgėluose, Šilalės rajone. Prozininkė, poetė, eseistė, fotografė.
1972 m. baigė lituanistikos studijas Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos muzikos fakultete. Nuo 1973 m. dirbo keliose Šiaulių mokyklose literatūros mokytoja. Nuo 1980 m. – Šiaulių Povilo Višinskio viešosios bibliotekos vyr. bibliotekininke. 1991–1999 m. buvo Šiaulių pedagoginio instituto, nuo 1996 metų – Šiaulių universiteto Lietuvių literatūros katedros asistentė. Šiuo metu – laisva menininkė. 1999 m. įkūrė studiją „Plėviasparniai“. 2001 m. surengta pirmoji fotografijų paroda „Skiriu draugams“ Maironio muziejuje Kaune. 1987 m. pasirodė pirmoji poezijos knyga „Dvišalis eismas“, už kurią skirta Zigmo Gėlės literatūrinė premija. 1998 m. išėjo poezijos knyga „Plėviasparnis“, o 2004 m. – novelių knyga „Tikra mergaitė“.
Rašytoja Marija Jurgelevičienė, pasirinkusi slapyvardį Mari Poisson, prieš pusketvirtų metų paliko namus Šiauliuose ir išvyko į Londoną, nes reikėjo darbo, pinigų po sunkios traumos atsigavusiam vyrui gydyti.
Aplankiau Mari ir jos vyrą Jungtinėje Karalystėje, King Street, centrinėje Londono dalyje. Sėdėjome, kalbėjomės. Vaišinomės australišku alumi, Čilės vynu. „Pagaliau sulaukėme svečių iš Lietuvos. Šiame bute esi pirmasis svečias“, – džiaugėsi svetingi šeimininkai.
Kiek laiko nebuvote Lietuvoje? Kodėl pasirinkote emigrantės dalią?
Iš Lietuvos išvykau 2006 metų kovo 28 dieną. Po kurio laiko, tvarkydama dokumentus, pamačiau, kad sutapo mano vestuvių ir išvykimo į Angliją diena.
Kodėl būtent Londonas? Ir kodėl pasirinktas emigracijos kelias?
Pasirinkau ne emigrantės kelią, bet emigrantės gyvenimą. Man nepatinka keliauti. Mėgstu sėdėti užsidariusi, jaukiai įsitaisiusi. Man patinka turėti nedidelę studiją Londone. Kodėl būtent Londone? Todėl, kad galėčiau save laikyti frankomane, gyvenančia Londone. Rimtai. Nė kiek nejuokauju. Taip pat ir dėl to, kad man patinka gyventi karalystėje. Iš prigimties esu monarchistė. Nežinau, gal taip negalima kalbėti ir, juo labiau, rašyti, juk gali kam ir nepatikti, bet tikrai žinau, kad galima nieko apie tai nesakyti, nieko apie tai nerašyti – tiesiog būti monarchiste. Taigi, esu monarchistė.
Žinoma, pasaulyje yra daugybė kitų vietų emigruoti, geresnių už Londoną, bet man Londonas yra viskas – pasaulio bamba, jei atvirai. Niekada nenorėjau gyventi niekur kitur. Tik čia, Londone. Laikau save musele, kurią pritraukė Londono žvakė. Man ta paslaptingoji Londono trauka egzistuoja.
Sutikite, kad ne kiekvienas sutiktų taip keisti gyvenimą. Net jaunuoliai ilgai svarsto: važiuoti ar nevažiuoti. O Mari išdrįso. Iš kur ta drąsa?
Drąsos man kaip tik ir suteikė tai, kad, visų pirma, man nepatinka vargti. Antra, aš jau užtektinai buvau „pavargusi“ prieš emigruodama, kad suvokčiau, kad tam vargui nebus galo. Tiksliau, kad tas galas sutaps su mano pačios galu. Man nepatinka ilgai svarstyti ir skausmingai apmąstinėti. Tai ne man. Ne mano stilius. Man patinka greitai ir lengvai apsispręsti. Žinoma, kam nors gali pasirodyti, kad elgiausi lengvabūdiškai, nes labai rizikavau, keisdama visą savo gyvenimą iš pagrindų, ar ne? Nesąmonė. Niekuo nerizikavau. Galiu grįžti nors ir šiandien ir sėkmingai vargti toliau. Kas draudžia?
Ar Londonas svetingai Jus priėmė?
Londonas niekaip manęs nesutiko. Manau, jis net nepastebėjo, kad čia atsiradau. Jis nepastebės ir to, kad aš jame mirsiu vieną gražią dieną, panašiai kaip nepastebi, kad jame gyvenu savo gyvenimą. Taip ir reikia. Taip ir turi būti. Esu Londone, bet kas pasikeistų, jei manęs Londone nebūtų? Kas pasikeitė Lietuvoj, man išvykus? Ničniekas. Rimti perversmai įvyko vien tik mano asmeniniame gyvenime. Todėl noriu garsiai prie liudininkų padėkoti Londonui už laimę gyventi ir rašyti, nes būtent jis man davė tai, ko niekas visame pasaulyje negalėjo (ir negali) man duoti – malonumą nedirbti dėl duonos kąsnio, laimę vien tik gyventi ir rašyti. O tai man reiškia visų didžiųjų svajonių išsipildymą, kitais žodžiais tariant – laisvę.
Ar pasikeitė Mari, tapusi londoniete?
Nežinau. Iš šalies geriau matyti. Tačiau spėju, kad dabar Mari – kita moteris. Emigracija daug ką jai davė ir daug ko ją išmokė. Visų pirma, nesitikėti, kad kas nors užjaus, padės ar bent išklausys. Išmokė susitvarkyti su gyvenimu, išmokė džiaugtis menkniekiais, kiekviena mažyte, beveik plika akimi nematoma, sėkme ar pergale. Nenusivilti, nenusiminti. Teko pradėti nuo nulio, panašiai kaip vaikui, kuris per kelerius metus privalo išmokti kalbėti ir vaikščioti. Taigi Mari Anglijoje yra kita. Manau, kad laimingesnė. Kodėl? Ji jaučiasi morališkai palaikoma ir savo vietoje. Tai jai teikia savotišką taikos jausmą. Nerasdama taiklesnio žodelio, pavadinsiu jį ramybe. Šis nuostabus ramybės periodas gali būti labai trumpas, bet gali ir tęstis visą man dar likusį gyvenimą šioje žemėje.
Mažeikiuose gyvena Jūsų sesuo, kuri taip pat pasirinko slapyvardį ir tapo Sara Poisson. Žinau, kad susirašinėjate elektroniniais laiškais ir taip rašote knygą. Apie ką bus naujasis kūrinys?
Apie Šabą. Tiksliau – apie dykinėjimo malonumą, kurį Sara leidžia sau vieną kartą per savaitę (per Šabą), o aš – kasdien. Apie skaitymo, rašymo, savišvietos, saviugdos, savityros malonumą, artimų žmonių ratelį, o svarbiausia – apie Tėvą ir Olę. Tai tarsi du pradai ar du archetipai: vyriškasis ir moteriškasis. Vienas visada mąsto, o kitas visada jaučia, o mudvi su Sara abu šiuos pradus turime savyje. Abu iš karto. Esam sykiu ir vyras ir moteris, ir emigrantės, ir ne.
Kodėl rašome? Rašome tam, kad susilietume į vieną, bet sykiu – kad atsiskirtume, suteikdamos viena kitai daug daugiau erdvės. Dvi Poisson mažytėje literatūroje yra per tiršta. Gerai būtų vieną kurią nugalabyti... Bet, jei atvirai, man patinka šis beprotiškas žaidimas su pretenzija į aristokratišką epistoliarinį romaną apie aristokratišką gyvenimą. Jį pavadinome „ŠabaŠ“. Kodėl? Dėl to, kad šis kvailas žodis skaitomas vienodai iš abiejų galų, turi ryškiai apibrėžtą pradžią ir pabaigą, bet sykiu, o tai mums svarbiausia, turi sveiko pabaigos virsmo nauja pradžia aspektą. Nors, gal ir neturi... Ko gero, neturi, jei pasikliausime žodynu... Tačiau mūsų romane įmanoma mirti, o kitame vijos rate – pastoti...
Ar Jungtinės Karalystės oras ir literatūra veikia Jūsų kūrybą?
Taip. Juk skaitau tik angliškai. Bibliotekose ir knygynuose randu begalę puikių angliškų knygų, kokių niekada net nesitikėjau esant. Kartais neištveriu ir ką nors pacituoju angliškai, rašydama Sarai. Sara moka anglų kalbą. Ji verčia eilėraščius... Kartais man atsiunčia nuostabių gerai išverstų eilėraščių – tokių, kokius mudvi norėtume parašyti pačios. Tačiau aš neverčiu. Nemėgstu. Esu prisiekusi sau, kad versiu tik tada, kai mano vaikai badaus. O skaityti mėgstu. Gerai išverstus eilėraščius skaitau kasdien ir ne po vieną kartą. Dieve, galvoju, kaip gražu ir kaip teisinga... Manau, jei gyvenčiau dar vieną gyvenimą, tapčiau anglų rašytoja. Nežinau, kodėl. Įtariu, kad iš tuštybės.
Be to, kantriai dirbu prie savo daktaro disertacijos, kurią dabar tenka rašyti angliškai, – neturiu kitos išeities. Ginama ji irgi bus angliškai. Taigi, noriu ar nenoriu, o truputį „anglėju“.
Ar jau aplankėte garsiausius muziejus, koncertų sales? Kokį susidarėte įspūdį?
Mažai kur lankausi. Esu namisėda. Be to, daug rašau, studijuoju Vakarų Londono koledže anglų kalbą, lankau City Lit lotynų kalbos kursus... Visada labai įsitraukiu į tai, ką noriu išmokti. Tačiau visada visur einu, jei esu kviečiama. Niekada neatsisakau, – viską metu ir einu. Kartais mane kas nors nusiveda į operą ar koncertą. Kartais į teatrą. Pati viena mėgstu šiaip sau slampinėti po Londoną, jei retkarčiais užeina toks noras, dažniausiai pakeliui namo iš Britų bibliotekos... Keletą kartų esu buvusi Britų muziejuje ir šiek tiek pasižvalgiau po pirmąjį aukštą. Baisiai pavargau. Dieve, jis be proto didelis...
Kai apakau viena akimi, išsigandau ir tekina nubėgau į keletą galerijų... Kad spėčiau bent ką nors pamatyti, kol dar laikas. Dievas, atmenu, man net padovanojo ta proga dovanėlę – Anglų nacionalinėje galerijoje mačiau italų ekspresionistų parodą „Radikali šviesa“. Nepagailėjau pinigų ir nusipirkau tos parodos katalogą. Ir dabar nuolat jį pavartau. Mane užbūrė ne tiek paveikslai, kurie yra puikūs, kiek tie du žodžiai „Radikali šviesa“. Manau, kad tai filosofija. Ji – iš dangaus...
Dažnai užsienyje tautiečiai bendrauja su tautiečiais. Nors sakoma, kad norint padaryti karjerą, nereikėtų daug laiko praleisti su savo krašto žmonėmis. O Jūs bendraujate su lietuvaičiais? Gal jau turite draugų?
Ne. Ten, kur gyvenu, tai yra Vakarų Londone, lietuvių nesimato. Tiesa, turiu vieną draugę, su kuria susipažinau tokiomis keistomis aplinkybėmis, kad net pasakoti nesinori. Todėl apsimetu, kad tai įvyko lėktuve. Tai ne draugė – tai lobis! Vien dėl jos įsivedžiau namų telefoną. Ji man retsykiais paskambina, kad paplepėtume. Plepame valandų valandas... Kartais kur nors nueinam pasėdėti (ir paplepėti). Kai atsidūriau svetimkalbėje aplinkoje, lietuviškai paplepėti su kita moterimi man yra dangiškas malonumas. Ji yra pakvaišusi dėl skaitymo. Vien tik jos dėka dabar žinau begalę pigių ir net labai pigių knygynų ir knygynėlių, esu buvusi visose įmanomose itališkose kavinėse ir picerijose, nebekalbant apie Karališkosios literatūros sąjungos susirinkimus, didžiųjų knygynų naujų knygų pristatymus, kuriuos ji mane išmokė lankyti...
Kartą, neseniai, kaip tikros emigrantės valgėme sumuštinius ant suoliuko skvere prie Vaterlo stoties. Buvo gera. Šilta saulėta pavakarė... Įsileidome į šnekas. Jos paklausiau, kas, jos manymu, yra laisvė. (Dėl Dievo, nemanykite, kad giriuosi. Tikrai, taip ir buvo.) Ji nemirktelėjusi atsakė: „Pinigai.“ Tada, pasakiau aš, noriu paklausti dar vieno dalyko: „Kas, tavo manymu, yra gyvenimas?“ Ji atsakė, kad gyvenimas yra mirties antipodas, ir tiek. „Gerai tau, – pasakiau, valgydama ir gerdama tai, ką ji buvo atnešusi už savo pinigus, – nes tavo gyvenimas ir tavo darbas sutampa. O man, ne. Nesutampa. Todėl man pinigai nėra laisvė. Juos reikia uždirbti, ar ne? O darbas man nė iš tolo nesutampa su gyvenimu...“
Antroji mano draugė yra jauna lenkė. Su ja man teko mėnesį ar du gyventi viename bute. Ji šauni, išsilavinusi, moka keletą kalbų, Vokietijoje apsigynusi daktaro disertaciją iš airių literatūros, dirba universitete, visada man gauna kvietimų į operą ar spektaklius, bet su ja nepaplepėsi moteriškomis temomis. Nepaplepėsi taip, kaip gali paplepėti su lietuve. Dėl kalbos barjero, dėl amžiaus skirtumo ir dėl gyvenimo būdo... Man patinka, kad ji mane visur kviečia, bet tas amžinas kompanijų ieškojimas, draugų, draugių ir giminaičių vizitai... Pati irgi amžinai keliauja... Aš taip negalėčiau. Neturėčiau tiek energijos. Aš tyliu, nieko jai nesakau, bet vis tiek kartais pagalvoju, kad vieną gražią dieną ji pavargs taip intensyviai su visais draugauti... Ji pavargs ir nurims. Bet, ko gero, pasikeis taip, kad aš net neįsivaizduoju kaip... Ir gal ne į gera.
Taigi turiu dvi drauges Londone. Visur mane iš visų pusių supa ištisa emigrantų iš kitų šalių jūra. Net nežinau, iš kokios šalies nesu dar nė vieno žmogaus sutikusi. Gal jau iš visų visokiausių... Tikri anglai nelabai mus mėgsta. Londonas yra išimtis. Čia žmonės maišosi, tad ir vietiniai gyventojai mus toleruoja labiau nei kituose miestuose ar nedideliuose provincijos miesteliuose.
Mano gyvenimas tarp kitų ir su kitais čia, Londone, neišpasakytai įvairus. Visada gyvenau ir mokiausi su įvairiausiais emigrantais – brazilais, kolumbiečiais, prancūzais, italais, afrikiečiais, indais... Patyriau, kokie yra žmonės, kaip skiriasi nacionaliniai charakteriai.
Dabar, persikrausčiusi į naująjį butą, – gyvenu uždariau (nėra bendros virtuvės). Netikėtai pasijutau daug saugesnė. Bet... pasaulis yra mažas... Beveik kiekvieną sykį, kur nors eidama iš namų, ėmiau lifte nuolat atsitiktinai sutikti kaimynę. Mistika, daugiau nieko. (Paskui paaiškėjo, kad jos butas 66, o mano – 77). Ar gali taip būti? Iš pradžių pradėjome sveikintis, paskui pagyriau jos paprastus, bet subtilius auskarus. Ji atsakė, kad su jais miega... Kai po poros dienų ją vėl sutikau, ėjau pas dantų gydytoją. Ji pažvelgė į mane su užuojauta. Tačiau kai ją (vėl lifte) sutikau dar po poros dienų, jau važiavom kartu autobusu iki Hamersmito metro stoties. Sužinojau, kad ji vardu Anny, škotė, iki pensijos dirbo antikvare, o aš jai pasisakiau, kad esu rašytoja. Iš kur? Iš Lietuvos. Ji nežinojo, kur ta Lietuva. Paaiškinau, kad Lietuva yra šiaurinėje Europos dalyje, priešais Švediją. Priešais Švediją? Jai patinka Švedija. „Žinai, mūsų name gyvena rašytojas švedas. Jis rašo kažkokiam švedų laikraščiui ar žurnalui. Tu jį gali lengvai pastebėti, – sako. – Jis maždaug penkiasdešimties, šviesiaplaukis, elegantiškai rengiasi. Man teko kartą pas jį būti, – sako. – Visas jo butas apstatytas puikiais švediškais baldais...“
Tai buvo moteris, kuri manęs paklausė esminių dalykų. Visų pirma, kodėl emigravau. Atsakiau, kad mano vaikai užaugo, ir aš nusprendžiau suteikti sau ir jiems laisvę. Tada ji paklausė, ar ketinu kada nors grįžti. Sąžiningai atsakiau, kad ne. Norint pakeisti gyvenimą, reikia daug energijos. Antram kartui neužtekčiau, pasakiau. Ji pritariamai linktelėjo... Abi atsidusome. „Škotija kitokia nei Anglija, – pasakė liūdnai ir pridūrė: – labai graži šalis Škotija“...
Nuo savęs dar pridėsiu, kad minėtoji mano kaimynė škotė Anny buvo metro traukinyje tuo metu, kai (maždaug prieš dešimtmetį) Londone buvo įvykdytas teroro aktas. Ji savo akimis regėjo, kaip jaunutei mergaitei nukirto abi kojas. Nuo to laiko ji niekada nebevažinėja metro.
Viena Jūsų knyga verčiama į anglų kalbą...
Ji bus išleista Kalėdoms, tikiuosi...
Sakėte, kad esate namisėda. Kokia namisėdos londonietės diena Jungtinės Karalystės sostinėje?
Kiekviena mano diena Londone yra trumpa, miela ir rami. Keliuos anksti, bet ne visada. Kartais vėlai guluosi – vakaroju. Kartais išlipu naktį iš lovos, įsijungiu kompiuterį ir kažką rašinėju užsimetusi ant naktinių didelę juodą skarą... Vyras man sako, kad aš jau suvaikėjau, nes sumaišiau dieną su naktimi... Ko gero, tiesa. Naktinėjimas – didysis mano malonumas. Galiu tai sau leisti, juk niekas man netrukdo pamiegoti dieną. Ar ne? Be to, stengiuosi kasdien bent tris valandas rašyti ranka angliškai. Nekuriu naujo teksto. Tiesiog perrašinėju. Imu man patikusią knygą ir tris valandas perrašinėju tekstą ranka. Nežinau, kodėl taip darau. Gal kas gali man pasakyti, kodėl? Jaučiuosi taip, tarsi mokyčiausi groti muzikos instrumentu.
Ką dar veikiu? Vakarais verdu... Man patinka gaminti maistą. Baiginėju dvi savo svajonių knygas: „Karališkoji medžioklė“ ir „Dienoraštis apie Oskarą“. Gal kada nors jas užbaigsiu...
Ko labiausiai trūksta? Va, tų dviejų nebaigtų mano knygų man ir trūksta. Ne tik Londone. Visur. Pasauly... Bet, ko gero, jų trūksta vien tik man. Kiti žmonės puikiausiai apsieina ir be jų, žinoma. Tačiau, kas man? Sako, pasaulyje daug knygų, gal net per daug... Ko gero, taip ir yra. Tačiau manęs tai nejaudina. Tai man net nerūpi, turiu prisipažinti.
Esu pirmasis Jūsų svečias iš Lietuvos, kai atvykote į Jungtinę Karalystę. Ar išliko kiti bičiuliai, draugai?
Kur ten išliks... Niekas nestovi vietoje. Viskas keičiasi. Seni draugai susiranda naujų draugų, pasikeičia jų pažiūros, atsiranda savų naujų rūpesčių. Yra juk ir kitas puikus posakis: iš akių – ir iš atminties. Kartais man parašo Ramutė Saulė, kartais – mano vaikai, kurie jaučia pareigą man parašyti. Man patinka, kad mano vaikai yra pareigingi. Nesitikėjau, kad jie bus tokie pareigingi, bet yra. Tai mane džiugina, ramina ir teikia vilčių. Mano vaikai yra tikri ir patikimi mano draugai. Ir žinoma, Sara... Bent jau kol kas... Kol baigsime bendrą knygą. Tačiau Saros darbštumas ir pareigingumas yra įspūdingi. Tai mane įkvepia. Nes juk turiu blogos patirties – kai kurių, rodos, puikių draugų netekau vien dėl to, kad jie buvo prasti kompanionai.
Užsiminėte, kad galbūt Londone ir mirsite, bet gal turite planų grįžti į Lietuvą?
Ne. Su laiku imi nieko nebeplanuoti. Nors... Jei Dievas panorės, ką gali žinoti. Kita vertus, Lietuvoje gyvenau ilgai. Buvau įsišaknijusi. Sunkiai ir skausmingai save per jėgą išroviau. Maniau, kad mirsiu, kad niekur nebepritapsiu. Tačiau dabar apsiraminau. Juk yra vietų, kur niekada dar negyvenau, bet norėčiau. Norėčiau keletą metelių pagyventi Čikagoje, keletą – Niujorke. Mano svajonių miestas, kuriame niekada nebuvau, bet kuriame norėčiau numirti, yra Vankuveris. Jei mėgčiau keliauti, viskas būtų paprasta. Tačiau man būtinai reikia kur nors apsigyventi ir gana ilgai gyventi. Tik tada galiu ne tik pajusti vietos dvasią, bet ir būti tos dvasios įkvėpta ar persmelkta. Nevertinu blic pažinčių ir nepripažįstu trumpalaikių meilių. Sena mano meilė yra Kaunas. Gal kada nors, jei Dievas panorės, nusipirksiu Kauno centre nedidelį šviesų butuką...
Londonas, 2009 spalio 20 d.
Literatūra ir menas
2009-11-06