tekstai.lt

Audronė Meškauskaitė. Ko verta literatūros šiandiena? (2009)

Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Benedikto Januševičiaus nuotrauka
       Maironio lietuvių literatūros muziejuje jau nuo 1990 m. renkamasi į mokslines konferencijas aptarti svarbiausių ir aktualiausių literatūros klausimų. Pradžioje užteko apsvarstyti praeities literatūrinį palikimą, skirtingų žanrų savitumus, o dabar jau tenka spręsti problemas. Šių metų spalio 22 d. mokslininkai rinkosi padiskutuoti tema „Šiuolaikinė lietuvių literatūra: muziejinė vertybė ar sezono mada?“ Konferenciją kuravo Raminta Antanaitienė, kartu su Aldona Ruseckaite moderavusi diskusiją.

 

       Toks konferencijos temos formulavimas atrodo gana keistai kalbant apie pačius rengėjus. Lyg literatūros muziejaus darbuotojai stovėtų priblokšti šiandieninės literatūros akivaizdoje nežinodami, ar dar jiems laukti naujų eksponatų iš chaotiškos šiandienos, ar pasitenkinti tuo, kas iki šiol surinkta. Tarsi laukiama konkrečių receptų, kaip būtų galima atskirti pelus nuo grūdų jau dabar, nelaukiant laiko ir istorijos teismo. Truputį gaila, kad organizatorių pozicija temos požiūriu šį kartą buvo labai lengvai nuspėjama. Programos pradžioje cituojami trys autoriai, taip pat šiuolaikinę literatūrą labai aiškiai įvardijantys kaip visiškai ligotą ar bent paliegusią. Tik keista, kad Alfonso Nykos-Niliūno citata, kurioje jis „šiandieninę“ lietuvių poeziją ir prozą įvardija kaip neturinčią išliekamosios vertės, paimta dar iš 1978 m. rašytų tekstų. Šalia šios – 2009 m. Marcelijaus Martinaičio dejonės dėl komercinės „produkcijos“ antplūdžio. Tai kas tada toji „šiuolaikinė“ literatūra? Žiūrint į tokias citatas ir jų datas, galvoje jau ne pirmą kartą šmėkšteli mintis, jog kiekviena karta bijo ateinančių naujovių ir visada jas linkusi lyginti su praeitimi. Nieko naujo po saule. Ši konferencija tik dar kartą įrodė, kad šiuolaikinė lietuvių literatūra yra tokia pat įvairialypė kaip ir visa kita anksčiau buvusi literatūra, tačiau ji turi savų bruožų ir intensyviai ieško, kur link jai keisti kryptį. Galų gale tai visai nesunku pastebėti imantis objektyvių mokslinių pasvarstymų ir bent trumpam paliekant nuošalyje emocijas. Tiesa, viena konferencijos pranešėjų, Solveiga Daugirdaitė, kalbėdama apie Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto kasmet teikiamas premijas Lietuvos rašytojams savo pranešime „Kūrybiškumas kaip vertinimo kriterijus“ teigė, jog kartais valdomas ir normuojamas subjektyvumas akademikams tik į naudą. Pasirodo, jog moterys, kurių komisijoje visada būna dauguma, bijo kaltinimų ir „persistengia su objektyvumu“. Labiausiai S. Daugirdaitė apgailestavo dėl varganos poezijos vietos tarp visų kitų žanrų. Garsieji Metų knygų penketukai poezijos nereitinguota, todėl ji net neturi galimybių prasibrauti iki skaitytojų. Tam ir bando oponuoti instituto renkami nominantų dvyliktukai.

 

       Jei jau taip, darosi neaišku, kam vis dar leidžiamos poezijos knygos. Dainius Vaitiekūnas, kalbėdamas apie tai, pateikė nepaneigiamų faktų ir skaičių, aptarė poezijos debiutantus pranešime „Naujausi poezijos debiutai ir jų kontekstai“. Pasirodo, debiutų pas mus vis dar apstu. Tarp jų – daugybės profesijų atstovų, kurie, tiesą sakant, bendram vaizdui dažnai tik pakenkia. D. Vaitiekūnas teigė, jog šiandienos poezija taip sparčiai kinta norėdama pasivyti virtualiąją erdvę (jau aiškiai lygiateisę realiajai), todėl ją ir vertinti reikėtų ne literatūros klasikos, o platesniame neliteratūriniame kontekste. Nors ir tokiu būdu apžvelgdamas, jis šiuolaikinėje poezijoje įžiūrėjo labai daug lyrikos, lakoniškumo, klasikos atgarsių. Visai kitaip nei Elena Baliutytė, mėginusi atsakyti į klausimą: „Ar lyrikų tautoje išmirs lyrika?“ Žinoma, kad ir ji nelinkusi lyrikos išbraukti iš šiandieninės poezijos, tik šiam terminui jau priskiria visiškai kitą turinį. Kitaip sakant, E. Baliutytė teigia, jog „lyrika niekur nedingo, ji perėjo į išvirkščiąją kūrinio pusę“. Šiandienos lyrika pilna ironijos, kūniškumo, net fiziologiškumo ir kasdienybės realijų. Ji vis dažniau turi apibrėžti savo žanrą, nes artėja prie prozos. Tampa sociali ir komunikabili, nes kitaip nepajėgia konkuruoti su vizualiaisiais menais. Atrodo, kad šiandien jau nebe poezija diktuoja taisykles, o kad ji labiau taikosi prie aplinkybių.

 

       Tačiau Indrė Žakevičienė pranešime „D. Kajoko vertybių mada: poezijos provokacija“ atskleidė net praktinių poezijos panaudojimo galimybių. Tiesa, toji praktika vis tiek turėtų išlikti dvasinė. Aptarusi pagrindinius ekopsichologijos principus, pranešėja apžvelgė dviejų autorių kūrybą, kuri galėtų padėti šiandienos žmogui užsiauginti savyje „ekologiškąjį aš“, surasti prarastą vienovę su pasauliu ir iš naujo įprasminti harmonijos siekius. I. Žakevičienė sulygino ekopsichologijos praktiko Terry Giffordo ir nieko apie tai nenutuokiančio Donaldo Kajoko eilėraščius-amuletus, beje, mūsiškio poeto naudai. D. Kajokui, klausiusiam pranešimo, teliko pasidžiaugti dar viena, itin metodologiška, jo poezijos traktuote.

 

       Gana akademišką, bet nenuobodų pranešimą „Atvira/uždara slinktys šiuolaikinėje lietuvių prozoje“ skaitė ir Jūratė Sprindytė, šiuos terminus interpretavusi pačiais įvairiausiais būdais. Pavyzdžiui, kūrinio atvirumas, jos manymu, gali būti siejamas ir su plačia jo geografija (turistiniai romanai), ir su jo vertės, kokybės klausimais. Lygiai taip pat ir uždarumas. Jų abiejų pakanka šiuolaikinėje prozoje. Svarbiausia, teigė pranešėja, kad tarp atvirumo bei uždarumo ir kūrinio, ir bendros literatūros situacijos prasme išliktų sveika ir stimuliuojanti įtampa. O kaip pedagogė pranešėja pridūrė, kad jaunimui sunku skaityti klasikos kūrinius, nes su jais savęs identifikuoti tiesiog jau nebegali. Todėl po Jonučių vidurinės mokyklos mokytojos ekspertės Zigritos Petraitienės pranešimo „Šiuolaikinės literatūros situacija mokykloje: ar naujoves nagrinėti, ar pamatus kloti?“ liko visiškai neaišku, kokiu literatūriniu išsilavinimu gyvi dabartiniai mokiniai. Klasikos kūriniai jiems jau gyvenimiškai neprieinami, o šiandien rašomų kūrinių dėstyti niekas nesuspėja, nes į programas jie paprasčiausiai netelpa. Vadinasi, klasiką skaito visi, o šiuolaikinius kūrinius – tik tie, kurie literatūrą pasirenka kaip užklasinę, papildomą veiklą. Apskritai mokyklos programa primena olimpines bėgimo rungtis: kiekybė jau seniai įveikė kokybę. Regimantas Tamošaitis, replikavęs pranešėjai, piktinosi mokyklose įsigalėjusiu formalizmu, taisyklių ir įstatymų diktatu, kuris niekaip negali išugdyti jautrių ir mąstančių asmenybių. Tiesa, jis išsakė teigiamą poziciją klasikos atžvilgiu, o mokytojai tai priėmė lyg ženklą ramiai „kloti pagrindus“ ir nesiversti per galvas – naujuosius kūrinius užtenka tik kai kur tarp klasikos įterpti. Apie literatūros, ypač klasikos, skaitymo malonumus R. Tamošaitis kalbėjo ir savo pranešime „Literatūra kaip gyvybės instinktas“ – viename įdomiausių šių metų konferencijoje. Jis pabrėžė natūralią, instinktyvią skaitymo prigimtį, kuri gali būti ne mažiau svarbi ir maloni už visas kitas. R. Tamošaičio nuomone, raštas yra paveikiausias būdas žmogaus sąmonei, jo mąstymui sujudinti.

 

       Apie meilę literatūrai, jos stoką ir, sprendžiant iš kylančių polemikų, gresiantį literatūros nuosmukį kitaip, neakademiškai ir gyvai, kalbėjo Marijus Šidlauskas. Pranešimo tema „Dėl vertybių – literatūrinių ir kitokių“ iš karto nunešė link vadinamųjų „nacionalinių vertybių“ – Nacionalinių premijų laureatų. Jais docentas buvo linkęs suabejoti. (Apskritai konferencijoje dažnai buvo minimi skirtingi apdovanojimai, kuriais, kaip ir dera akademiškiems žmonėms, remiamasi (kad ir oponuojant) dažniau nei savais vertinimo kriterijais.) Vis dėlto M. Šidlauskas, nors ir mėgindamas neišsiduoti, paskelbė vertybių badą. Jo manymu, įtampa tarp rašytojo, teksto ir skaitytojo vis didėja dėl tos pačios priežasties. Ankstesnės vertybės neigiamos, o naujųjų niekas net nesiruošia įvardyti. Savo mintims iliustruoti pranešėjas pasirinko itin ryškius Herkaus Kunčiaus bei Kastoro ir Polukso pavyzdžius. Tai, kad M. Šidlauskas juos pasirengęs iškviesti į dvikovą, mums rodo, jog savo vertybes jis yra aiškiai apibrėžęs.

 

       Nors konferencijoje būta naujų ėjimų ir netikėtumų, vis dėlto labai dažnai neišvengta išankstinių nuostatų, klišių ir nusistovėjusių štampų. Ko gero, daugiausia – Dalios Kuizinienės pranešime „Tarp populiarumo ir išlikimo: dilema rašytojui“. Pranešėja apgailestavo dėl populiariosios literatūros įsigalėjimo rinkoje, tačiau taip ir neiškėlė jokios problemos. Juk ta pati populiarioji literatūra, beje, taip pat turinti teisę egzistuoti, gali tapti puikiu studijų objektu. Jei jau skelbiame karą, reikėtų pažinti priešininką, o ne vien kardais mojuoti. Jei apsisprendėme dėl populiariosios (ar kokios kitos mums nepriimtinos) literatūros žalos tautai, gal reikėtų išsiaiškinti jos veikimo principus, šiandienos žmogaus psichologiją ir gyvenimo sąlygas, kurios padeda jai taip intensyviai plisti. Juk trenkti savo dramblio kaulo bokšto durimis visus paskelbus avinų banda būtų lengviausia, bet ne geriausia išeitis. Galų gale – kas nutiktų, jei vieną dieną būtų išspręstas M. Šidlausko klausimas: „ką daryti, kad bent vieną sezoną lietuvių literatūra taptų ryškiausia mada?“ ir jei vadinamoji „aukštoji“ literatūra imtųsi aiškios gyvenimo diktatūros, monopolizuotų rinką. Argi mes ta diktatūra, kitus į priespaudą varančia pergale nesidžiaugtume ir nesididžiuotume? Gal ir gerai, kad tai tik utopija...

 

       Tai, kad literatūros bėdos surandamos ir mėginamos spręsti, žinoma, yra gerai; kad mėginama identifikuoti mūsų dabarties lokaciją nelaukiant ateities nuosprendžio, irgi nesmerktina. Tačiau labiausiai džiugina pozityvūs ir objektyvūs šiuolaikinės literatūros vertinimai, nepasiduodantys bendram spaudimui. Ramus žvilgsnis iš toliau visada atskleidžia dėsningumus, ir apokaliptinės mintys nurimsta. Šiaip net mokslinėse konferencijose labiausiai žavi į akademinius rėmus netelpantys, visai kitokias žvilgsnio galimybes atskleidžiantys, ryškią asmeninę poziciją ir nuomonę išsakantys pranešimai. Jie gal ir neišsprendžia problemų, tačiau laužo mąstymo kanonus. O jie toliau veikia reikiama kryptimi. Tokių pranešimų ar bent minčių šių metų konferencijoje buvo, ir tai tikroji jos pergalė.

 

       Nemunas / Bernardinai.lt

       2009-11-02