tekstai.lt

Neringa Abrutytė. Estafetės lazdelė ar beisbolo lazda (Gintaras Bleizgys. „Estafetė“, 2009)

Gintaras Bleizgys ESTAFETĖ
Gintaras Bleizgys ESTAFETĖ
       Bleizgys G. ESTAFETĖ. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.

 

Alkoholis vaikams

 

       Sėdžiu virtuvėje paruošusi šiokius tokius pietus. Žiūriu, kaip geria sriubą mano vaikas, prilaikydamas šaukštelį –­ dar, ko gero, ne estafetės lazdelę... Jo dar niekam nesirengia perduot, laiko, tik dar... Noriu dar... sako... Sriubos... Paskui nori šokolado. Vėliau gal ir alkoholio užsimanys. Alkoholio vaikams. Tuo metu...

 

       Skaitau ir „Estafetę“. Knygą, kuri, pasak autoriaus, lyg ir ne knyga, o estafetės lazdelė.

 

       Ir taip kas dieną žiūriu į savo vaiką. Be galo, nesulaukdama ramybės. Todėl susitaikau ir prisiverčiu atpažinti kuo tikresnę, kaip čia pasakius, būties akimirką, įsikūrusią TARP visokiausių reiškinių, būsenų, nuotaikų, išmėtytų daiktų, pradėtų, įpusėtų skaityti knygų, darbų vejančių kitus darbus. Tokia akimirka ir ši knyga. Jos tikrovę aš suprantu.

 

       Neapdorotos informacijos srautas, jos perteklius dažnai sunaikina gyvenimo džiaugsmą, bet būna, kad beprotiškos pastangos išsikepurnėti, kartu siekiant uždirbti ir milijoną, ypač jei dar turi šiokį tokį talentą regėti ir jausti autentiškai, nors išraiškos formos visada ateina iš jau esamų, sukurtų, gal iš Biblijos, gal iš kitos poezijos, prozos, bet kokiu atveju, bent asmeniniame plane ką nors laimi.

 

       Nenuilstamai ardamas sutemusį lauką, savo praeitį, įklimpęs joje, spausdamas iš sapnų mistišką gyvastį. Geria šampaną su viskiu ir viskuo.

 

Literatūrinis antsvoris

 

       Miręs žmogus daugiau nieko ir neveikia, tik keliauja nuo vienos dangaus spingsulės į kitą. Šimtą, tūkstantį metų. Mirusio vienišumas ir baimė išsprogsta gyvųjų nuojautomis (p. 8).

 

       Iš pirmo žvilgsnio lyg ir neoromantizmo tęsiniai ir atplaišos, bet būtų pernelyg paprasta Gintaro Bleizgio tekstams prilipinti tokią etiketę. Neoromantiko. RETROMANTIJA APSIGAUBĘS RETROROMANTIKAS? Šventasis? Tikėjimo klausimų negvildensiu. Pasiskaitykite p. 138

 

O čia kas kita...

 

       Net pačiomis juodžiausiomis valandomis norėjau gyventi. Depresija – tai ne liūdesys, ne naktis, ne romantika. Atrodydavo, kad viduriai pripilti karšto švino, kad visas pasaulis kaip stingstantis švinas ir nėra kur dėtis. .........

 

       Bet, žiūrėk, žmogus ima ir prisikelia. Tarsi koks trolis............... Su pelkių eilėraščiais, kemsynais, kelmais. Su didele pelėdų, kirmėlių ir gyvačių galia, visas pripiltas švino, laukinis ir kvailas, pilnas evoliucijos, karmų, dangaus ir pragarų, naguotas, raguotas, sparnuotas ir šventas, Dievo atsilikėlis, avelė, dauniukas (p. 54, 55).

 

Neteisingas moralas

 

       Autorius bent jau nusipelnė šlovingos žmogiškos pagarbos. Už heroizmą, rašant knygą ne itin apie verslą ir tuo pačiu sukantis verslo pragare. Įdomu juk būtų skaityti apie patį verslą. Viską: kaip jį pradėjo, kaip susipažino su verslo pagrindais, rinkos ekonomika ir taip toliau. Gal tokiu būdu ištrauktų daugelį poetų ir menininkų iš skurdo, iš bado, alkoholizmo. Populiariai, menininkams (nors nesakau, kad visi menininkai nevykėliai) suprantama kalba parašyta tokia knyga įgytų bent jau vario vertę. Neištrauktų. Valstybė turi ištraukti duobėn puolusį menininką. Ir, aišku, palaidoti – atgal į duobę. Knyga ne valstybė, ji tokia, kokia yra. Parašyta ne verslininko, o Kūrėjo.

 

       Netyčia pamąstau apie kitus verslininkus, skaitančius kolegos knygą. Ar užtektų jiems visiems drąsos vėliau pas jį konsultuotis? Manau, kad taip, ir dar kaip. Juk visi lietuviais gimę. Kita kalba, jeigu knyga būtų išversta, pavyzdžiui, į vokiečių kalbą... Užsienietis investuotojas gal ir netektų žado. Nebent irgi būtų poetas, o dar geriau –­ pokariu emigravęs užsienio lietuvis.

 

Musių takas prasmių galaktikoj

 

       Jokie šiurpūs samprotavimai nenuties „Estafetei“ tikrosios trajektorijos literatūros galaktikoje.

 

       Ar būtina? Gyvename žmonių planetoje, nieko nauja, kad suteikiame vietą po saule ir po Markso planeta vieni kitiems, pažįstame, pripažįstame, nors taktiškai prisipažįstame, kad ne mūsų skonio tai, nors... pripažįstame tam tikrą vietą arba ne, pažinodami asmenį ar jo nepažinodami, kliedime pasąmonine infliacija bei postmodernia dekonstrukcija. G. Bleizgys savaip paaiškina savo rašymo esmę. A la siužetą siūlau nušauti, musę užmušti.

 

       Kažin ar reikia prasmės. Jeigu dabar imčiau ieškoti prasmės tame, ką parašiau. Jeigu imčiau aiškintis, kodėl parašiau, kam. Prieš ką turėčiau aiškintis? Rašymas be fabulos. Gyvenimas be fabulos. Gyvenimas iš daugybės smulkmenų, blyksnių, debesų, žiburių nakties danguje, nakties lauke, nesibaigiantis verpetas, gaivalas, kuris suka, traiško, prasmės... daugybė mažyčių pras­mių. Prasmės, kurios – kaip musės. Zvimbiančios prasmės. Limpančios prie musgaudžio (p. 100).

 

       Reikalinga tam tikra strategija, kertant musės gyvybę. Be to, pasak J. Kortasaro (knygoje „Žaidžiame klases“), mirusios musės priverčia dvokti nuostabiausius kvepalus. Ar tai tiesa, ar tik metafora? Prasmės kaip musės.Gal ir aš, jei pradėčiau ieškoti prasmių šioje knygoje, paleisčiau dvokti visą tekstą.

 

       G. Bleizgio knygoje knibždėte knibžda metaforų, kurios netikėtai išžiebia vaizdus.

 

       Jausmas toks, lyg autorius pasišviečia metafora tamsoje, kad apgraibom ištrauktų iš kažkokios praeities ar sapno kokį vaizdingą monologą.

Sutemęs laukas

 

       Girtas žmogus kaip sutemęs laukas, rašo G. Bleizgys. Bet gerti, kaip žmogiškai prisipažįsta vienoje esė, jam neleidžia žmona. Skelia antausį, kai poetas pats vienas dar užsimano išgerti viskio. Ta scena man ypač patiko. Pamaniau, kad labai teisingai elgiasi.

 

       Itin keistai rašytojo vaizduotėje daiktai ir subjektai tampa vertingi patys sau, tik vos panašūs į jo atmintį. Jo atmintis iš nutekėjusių daiktų ir praeities sapnų, kuria laiką, kuriame nėra dabarties.

 

       Lyg prarasto laiko beieškant, bet ne tai. Ne taip elegantiškai neriant į vaikystės prisiminimų tamsą. Dažnai bandoma mitologizuoti, medituoti TARP kuriamų gana gyvų vaizdų ir personažų, kaip ir pats autorius, įklimpusių Veisiejuos.

 

       Kaip man būti dabar? Vos tik tariu „dabar“, iš karto tas „dabar“ dūžta į šipulius, iš karto „dabar“ nebelieka, vos tik mėginu būti, iškart dūžtu į šipulius... (p. 61)

 

       Skamba itin literatūriškai, lyg išgirstum V. Mačernio poezijos aidą. Išmokime gyventi ir dūžtančiose formose.

 

Mirksinti lempa

 

       Ten, kur G. Bleizgys aprašo konkretų įvykį, išeidamas iš sutemusio minčių išmindyto lauko, man yra gražiausia. Sakykim, aprašo J. Vaičiūnaitę, atėjusią į „Metų“ redakciją. Kai ima mirksėti lempa.

 

       Mirksėjo mirksėjo, kol J. V. pradėjo juoktis. (p. 61)

 

       Ji pasijutusi lyg savo laikų diskotekoje. Ir ima pasakoti. Tokiu būdu kuriamas gyvas ir ne tik literatūros istorijai svarbus paveikslas. Iš tikrųjų čia kalba poetas, galintis taip jausti, kalbėti, įtikinti esąs labiau poe­tas nei... kitas. Ligonis, šeimos žmogus...

 

       Kas?

 

       Nebijantis gyventi? Bijo, bet daro tai, ko bijo. Būti verslininku... Sunkus susidvejinimas. Jeigu verslas jam atnešė pinigų, rašymas atlieka terapinį darbą. Išsamiai aprašo savo krizes, jautriai įveda gausybę personažų iš savo kaimo, scenas su šunimi, kelionę į Vokietiją. Sunku vertinti, ar lietuvių literatūros studijos G. Bleizgiui pakenkė. Jis toks, iš veido matosi. Rašantis ir jaučiantis lietuviškai. Žodžiu, lokalus europietis, su literatūrine appellation controllee etikete, kryžminantis žinomas veisles, skiepijantis į savo greit sužaliuosiančią lazdelę, kad perduotų savo vaikams: turi tokią viltį, nors gal jiems bus ir nusispjaut. Gal svarbesnė jiems bus prestižinė beisbolo lazda.

 

Patvirtinimas

 

       G. Bleizgys, SIKC – Struktūrinių investicijų konsultavimo centro – direktorius, per dešimt metų parašė knygą apie savo gyvenimą, jo paties žodžiais tariant, kvailą, juokingą, bet vienintelį. Knyga rašyta lygiai dešimt metų. Kaip trumpai, sako. Skaitant kai kuriuos gabalus, kyla įspūdis, kad čia poetas verčia savo poezijos kalbą į prozos. Šia prasme, sėkmingai, turint omeny jo eiles. Mat tokiu būdu jo eilėraštynas, sukryžmintas su eseistika, išveda naują Literatūros Veislę – Knygą, kuri, pasak giliai besišypsančio autoriaus ant Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistos knygos galinio viršelio, jau yra estafetės lazdelė vaikams. O ateinančiai rašytojų kartai?

 

Drugelis tarp draugų

 

       Paklauskime Knygos. Ji vėjo balsu atsakys...

      

       ...švilpdama pro kiaurus amžiną poetinį Druskininkų rudenį priglaudusio namo langus tokius vardus.

 

       Čia buvo Tomas Venclova, mostaguojantis rankomis ir aiškinantis, kad iš Yale’io universiteto profesorių jo niekas negalėtų išmesti net ir tada, jeigu jis miesto centre vidury dienos išprievartautų paties Amerikos prezidento dukrą. Čia buvo Sigitas Geda, jaunąjį Mindaugą Kvietkauską mokantis poetinio pasiutimo ir šventojo poetinio nuopuolio. Buvo Bronys Savukynas, Sigitas Parulskis, Aidas Marčėnas, ilgaplaukis „Literatūros ir meno“ vyriausiasis redaktorius Alvydas Šlepikas, buvo „Svetimi“ ir Druskininkuos patys saviausi Bložė, Kornelijus Platelis... Ir aš toks menkas – kaip drugelis. Tamsiom tamsiom akim įsistebeilijęs į savo namą, savo praeitį... (p. 11)

 

       Literatūra ir menas

       2009-10-30