tekstai.lt

Angelė Jasevičienė. Mačernio būties mįslės (2009)

Vytautas Mačernis
Vytautas Mačernis
       Literatūrologė ir kritikė Viktorija Daujotytė pirmą savo knygos – Vytautui Mačerniui skirtos monografijos „Karalių gėlė iš Žemaitijos pelkių“ (2006) – skyrių pradeda klausimu: kodėl Mačernis? Šį klausimą galima laikyti užuomina, kokia kryptimi monografijoje bus žvelgiama į anksti iš gyvenimo pasitraukusio poeto kūrybą, klausimą suvokiant kaip nuorodą į filosofinę lyriką. Svarbiausias filosofinei lyrikai yra klausimas, suvokiamas kaip klausianti būsena; būsena, kurioje bent iš dalies glūdi atsakymas, neramios, nesustingstančios būties pateisinimas (Daujotytė, 2006, 57). Spėlionės pasitvirtina: klausimu pradedamoje V. Daujotytės monografijoje V. Mačernis pristatomas kaip filosofinės lyrikos autorius, savo domėjimusi filosofija gretinamas su Jurgiu Baltrušaičiu.

 

       Filosofinė lyrika nuo kitų lyrikos tipų skiriasi tuo, kad yra pagrįsta mintimis, idėjomis, vadinamosiomis „amžinosiomis temomis“, pasaulėžiūros problemomis, mąstymo, apmąstymo, įsimąstymo kalbinėmis procedūromis, siekiančiomis apibendrinimo (Daujotytė, 2001, 45). Šių filosofinei lyrikai būdingų bruožų kritikė ieško V. Mačernio poezijoje. Filosofiškumo aspektas išlieka centrinis, tačiau monografijos žanro ribos išlaikomos: knygoje aptariami V. Mačernio poezijos bruožai, įtraukiama poeto biografijos faktų, aprašomas gyvenamojo laiko kontekstas, pateikiama asmeninio archyvo nuotraukų.

 

       V. Mačernį autorė priskiria poetams, turintiems įgimtą polinkį domėtis filosofija, todėl V. Mačernio poezijoje atsiskleidžiančią filosofiją ji vadina egzistenciška, nes refleksijos būdu poezija ir gyvenimas persmelkia vienas kitą (Daujotytė, 2006, 11). Gyvenama ir kuriama filosofuojant, užduodant klausimus apie žmogaus ir pasaulio būtį, taip bandant pažinti pasaulį. Tai daroma ne mėgdžiojant kokią pasirinktą pozą, o natūraliai, organiškai, nes filosofinis žvilgsnis į aplinką slypi pačioje V. Mačernio asmenybės šerdyje.

 

       Kūryboje egzistencijos filosofija, kaip pasaulio suvokimo būdas, susisieja su asmenine kuriančiojo egzistencija. Akcentuojama savistaba, nuolatinis poeto atsigręžimas į save: V. Mačernis poezija pats sau aiškinasi pasaulio supratimą. Aiškinasi ir kuria (Daujotytė, 2006, 141). Vytautas Kubilius knygoje „Žmogaus apnuoginta širdis“ (1974) cituoja paties poeto žodžius iš jo rašyto straipsnio „Ateityje“, gana tiksliai atskleidžiančius V. Mačernio filosofiją: „Tu klausinėsi daiktų esmės, dėl visko abejosi, nesužinosi nieko tikro ir absoliutaus, bet jau pats klausinėjimas ir abejojimas bus prasmė“ (Mačernis, 1970, 13). Būties klausimai, į kuriuos neįmanoma rasti galutinių atsakymų, dominuoja visoje poeto lyrikoje: „Kodėl kas nors yra? Kodėl aš pats esu / Didžiausia paslaptis visatos slėpinių?“ (Mačernis, 1970, 65). Poeto kūryba gimsta iš nerimo, bandymo įveikti savo nežinojimą, peržengti materialaus pasaulio ribas, taip priartėdama prie metafizinės lyrikos. Kaip ir visa filosofinė lyrika, V. Mačernio poezija stebisi pasauliu, geidžia jį pažinti, reflektuoja savo patirtį ir lygina ją su ankstesniais potyriais.

 

       V. Mačernio poezijoje ieškodama filosofiškumo apraiškų kritikė ne tik jų randa, bet ir bando atskleisti, iš kur jauno, valstiečių šeimoje užaugusio vaikino galvoje kilo toks nuoširdus, egzistenciškas gilinimasis į filosofiją. Taip nejučia pereinama per visą poeto biografiją, stabtelint ties, autorės nuomone, esminiais dalykais.

 

       V. Daujotytė itin svarbiu poeto formavimosi veiksniu laiko šiaurietišką Žemaitijos kraštovaizdį, lėmusį asketišką V. Mačernio būdą: šiaurietiško kraštovaizdžio asketika skatina mąstymą (Daujotytė, 2006, 51). Akcentuojamas nenutrūkstamas poeto ir gamtos ryšys, itin daug dėmesio skiriama jo gyvenamosios aplinkos aprašymui. Tėvų sodyba monografijoje – vos ne ritualinė, sakralinė vieta, gaubiama mistikos: namų gamta jauki, globianti, nejuntamai pereinanti į kosmoso alsavimą (Daujotytė, 2006, 86). Žemaitijos kraštovaizdis, pašaliečiui atsiskleidžiantis kaip šiaurietiškas ir šaltas, jame išaugusiam žmogui tampa neišsenkančiu įkvėpimo šaltiniu: Mačerniui pelkėse yra šviesu. Pelkės kvepia (Daujotytė, 2006, 157). Asketiškas kraštovaizdis jame gyvenantį žmogų skatina pasinerti į askezę, susilieti su gamta, įsiklausyti į aplinką ir save, todėl askezė tampa būtina kūrybos sąlyga. Tyla ir vienatvė nugramzdina žmogų į meditaciją, kurios metu randami atsakymai į būties ir visatos paslaptis. Nugrimzdusi į tokią būseną, sąmonė peržengia materialaus pasaulio ribas, pasineria į sapnus, svajones, vizijas. Vizija V. Mačerniui – ne tik poezijos žanras, bet ir pasaulio matymo būdas.

 

       Egzistencijos filosofija apima ne tik poeto kūrybą, bet ir gyvenimą. Norint sukurti tobulą kūrinį, pirmiausia reikia sukurti save. Kūrėjas suvokiamas ne tik kaip žodžio valdymo meistras, bet ir kaip morališkai tobulas asmuo: rašytojas turi būti aukščiausio laipsnio moralinė asmenybė, poezija turi būti kelianti, pasirenkanti amžinybę (Daujotytė, 2006, 117). Sielos grožis, žmogiškas gerumas laikomi siektinomis vertybėmis. Gyventi taip, kaip rašai, vadovaujantis vidinėmis moralės nuostatomis, formuoti save tarsi kūrybos instrumentą – toks buvo V. Mačernio tikslas. Ar jam pavyko? V. Daujotytė savo monografijoje nutyli. Randamos kelios užuominos apie tai, kad visgi studijų metais, pripažintas kaip poetas, tapęs žinomas ir jausdamasis įvertintas, V. Mačernis ėmė tolti nuo savo idealų. Miesto erdvė, kontrastinga gimtajai kaimo erdvei, savitai kreipė tolesnę poeto biografiją.

 

       Studijų metai Vilniuje, buvimas kultūrinėje, akademinėje aplinkoje subrandino V. Mačernį kaip rašytoją. Pasak V. Daujotytės, Vilniuje V. Mačernis įgijo transcendentinį žvilgsnį: tėviškė, vizijų erdvė, buvo ten, kur reikėjo sugrįžti tarsi peržengiant ribą, bet neperžengiant savo naujos patirties. Nauja patirtis realizuota produktyvia kūrybine veikla, intensyviu poezijos rašymu, ji nepražuvo stalčiuose, o buvo skaityta viešai, literatūros vakarų metu. Kūryba girdima, svarstoma ir vertinama. Svarbiausias vertinimas – Vinco Mykolaičio-Putino, po kurio pripažintas V. Mačernio, kaip poeto, talentas. Įsikūrus Vilniuje vienatvė pamažu pasitraukė iš poeto gyvenimo: jį supo bendraminčiai, kurie, priešingai nei šeimos nariai, toleravo atsiskyrėlišką, svajingą jo charakterį: būdamas su draugais, jautėsi jų palaikomas, suvokė ėjimo kartu grožį (Daujotytė, 2006, 133). Vilniuje įsiplieskė vaikino meilė Bronei Vildžiūnaitei, vėliau tapusiai jo sužadėtine. Iki tol liūdnoje, linkusioje į savistabą ir nerimą poeto kūryboje suskambėjo vitališkos gaidos, raginančios džiaugtis gyvenimu, semtis iš jo galių ir optimizmo.

 

       Tačiau karo šešėlis privertė perdėlioti tikrovės akcentus. V. Mačernis pasitraukė iš Vilniaus ir grįžo į gimtąją Šarnelę, kurioje jo vitališkumas blėso, poetas vėl nugrimzdo į askezę. Rašymas tapo savotiška autoterapija, bandymu nutolinti karo siaubą. V. Mačernis liko ištikimas filosofinei lyrikai, klaidžiojo būties paribiais, ieškojo atsakymų į būties klausimus. Karas jo eilėraščiuose nėra minimas, kaip savo laiške draugui rašė poetas, reikia neįsileisti karo į poeziją. Nepasiduoti karo prievartai, išsisaugoti, išlikti. Karas praeis, baigsis, gyvenimas tęsis (Daujotytė, 2006, 44). Neįvardijamas, paslėptas tarp eilučių karo siaubas neišvengiamai turi įtakos V. Mačernio poezijai: iš eilėraščių išbraukiamas lengvabūdiškas jaunystės entuziazmas, optimizmas, romantinės vizijos. Šiurpiame karo ekrane kiekviena tiesa virto skausminga abejone, o tikėjimas – netikėjimu. Nėra jokių iliuzijų. Šito paklaikusio pasaulio neįmanoma pataisyti (Mačernis, 1970, 12). Globojanti namų erdvė nebeapsaugo. Tokiame pasaulyje viskas neprasminga, netvirta. Laiškuose V. Mačernis prisipažįsta draugams laukiantis, kol pasibaigs karas, nes tik tada jis vėl galės kurti.

 

       Išryškinant esminius motyvus, aptariamas visas poeto gyvenimas. V. Daujotytė nesitenkina sausu ir akademišku biografijos pristatymu, o atskleidžia, iš kur kyla autoriaus polinkis į filosofiją ir kodėl jis kyla. Literatūrologei svarbu pajusti pradžios kibirkštį, dvasinę būseną, iš kurios kūrinys prasidėjo (Baliutytė, 2002, 242). To padaryti neįmanoma empatiškai neįsijautus į kūrinį, jo neprisijaukinus.

 

       Monografijoje V. Daujotytė vartoja daug citatų iš poeto laiškų. Nemaža jų dalis – iš susirašinėjimo su Inken – poeto sužadėtine B. Vildžiūnaite. Iš laiškų ištraukų skleidžiasi kita V. Mačernio asmenybės pusė, jo kaip mylimojo ir mylinčiojo paveikslas. Meilė keičia poeto vertybių sistemą, požiūrį ne tik į save, bet ir į kūrybą. Askezė, anksčiau suvokta kaip būtina kūrybos sąlyga, užleidžia vietą jausmams: askezė nepriartina nei prie Dievo, nei prie paslapčių. Kūnas, kūno patiriama ekstazė, meilė yra paslapties vieta (Daujotytė, 2006, 59). Į neramią, klausimus apie žmogaus ir visatos būtį keliančią poeziją įsiterpia kūniškumo, meilės moteriai motyvai, tačiau autorė plačiau jų neišplėtoja.

 

       Monografijoje išlaikoma knygos pradžioje užsibrėžta autorės pozicija: bendriausia prasme – tai Mačernio skaitymai. Dar sykį, iš naujo; lyrikos analizės kalba persakant tai, kas perskaitoma daugkartinio grįžimo būdu (Daujotytė, 2006, 20). Skaitymas, kaip kūrinio suvokimo būdas, dominuoja visuose V. Daujotytės tekstuose. Skaitant atsisakoma išankstinės intencijos į kūrinį, siekiama patirti malonumą. Monografija pačios autorės pristatoma kaip nuoseklumo nei išsamumo nesiekiantis literatūrinis pasakojimas apie poetą, kilusį iš Žemaitijos (Daujotytė, 2006, 20). Šių nuostatų ir laikomasi: nuoseklumas knygoje netampa dominuojančiu bruožu. Nežinančiajam poeto biografijos monografiją tikriausiai tektų skaityti kelis kartus, nes autorė dėmesį koncentruoja į idėjinę V. Mačernio poezijos plotmę, bandydama pagrįsti savo nuomonę, kad šis poetas – filosofinės lyrikos lietuvių poezijoje atstovas. Savo įžvalgas ji grindžia pasakojimais iš poeto biografijos, bet chronologijos nėra laikomasi. Akcentuojami esminiai skaitymų metu autorės „atrasti“ V. Mačernio poezijos idėjiniai atraminiai taškai: jutiminis tankis, intonacinis šiaurumas, pelkynų gėlės, egzistencinis takas ir kt.

 

       Nenuoseklumas tampa ne monografijos trūkumu, o skiriamuoju bruožu. Vien pasirinkta skaitymo kryptis – filosofinės lyrikos paieškos – „atleidžia“ autorę nuo standartinėms monografijoms būdingo nuoseklaus biografijos aprašinėjimo. V. Daujotytei svarbiau ne aprašyti, dokumentiškai konstatuoti poeto biografijos detales, o atskleisti rašančiojo intencijas, įžvelgti giluminius poeto lyrikos klodus, įminti individualios būties mįsles, rasti ryšį tarp filosofijos ir poezijos. Kaip sako autorė, filosofija ir poezija yra susijusios per rūpestį dėl būties. Jos turi surasti specifinį kontaktą su būtimi, pokalbio, dialogo situaciją. Ir poetas, ir filosofas gali prabilti tik tada, kai yra būties prakalbinami. Šia monografija V. Daujotytė profesionaliai atskleidžia, kaip atsakymų į būties klausimus ieško V. Mačernis.

 

       Rašymo stiliumi autorė išsiskiria iš kitų literatūros kritikų, jai pavyksta atrasti „savo nišą“, kalbėjimo būdą, kuris laikui bėgant darosi vis tobulesnis. Kaip ir kitos V. Daujotytės knygos, ši monografija išsiskiria originaliu, nešablonišku požiūriu į pasirinkto rašytojo (šiuo atveju – V. Mačernio) biografiją bei kūrybą.

 

       Daugelį savo knygų ir straipsnių, ne išimtis ir aptariama monografija, V. Daujotytė vadina skaitymais. Šiuo apibrėžimu autorė praneša skaitytojui, kad šioje knygoje ji atsisako akademiško, nuoseklaus poeto biografijos aprašinėjimo, nes skaitant yra mėgaujamasi teksto teikiamu malonumu, nebandant jo įsprausti į išankstinius rėmus.

 

       Teksto skaitymo malonumą autorė ne tik pati patiria, bet suteikia jo ir skaitytojams – monografija nėra perkrauta datų, literatūrologė akcentuoja vien labiausiai jai įstrigusius poeto gyvenimo momentus. Jau monografijos pradžioje V. Mačernį ji pristato kaip filosofinės lyrikos autorių, todėl tolesnis pasakojimas skamba kaip išsamus šios minties plėtojimas. Bandoma ne tik rasti filosofiškumo apraiškų autoriaus poezijoje, bet ir atskleisti, iš kur ir kodėl jos kilo.

 

       Literatūra:

       1. Viktorija Daujotytė, „Karalių gėlė iš Žemaitijos pelkių“. Vilnius, 2006 m.
       2. Vytautas Mačernis, „Žmogaus apnuoginta širdis“. Vilnius, 1970 m.
       3. Viktorija Daujotytė, „Literatūros filosofija“. Vilnius, 2001 m.
       4. Elena Baliutytė, „Laiko įkaitė ir partnerė: lietuvių literatūros kritika 1945-2000 m.“. Vilnius, 2002 m.

 

       Nemunas

       2009-10-21