Sigitas Parulskis. BJ nuotrauka       Visi keturi antraštėje minimi subjektai susitiko per temą „Erotikos matmuo Sigito Parulskio knygoje „Mirusiųjų“. Ši tema, tiesa, kai ką glumino: bobulė Ona aukštai danguje negalėjo suprasti, kam tokia išvis reikalinga, dėstytoja Vanda žemai žemėje grūmojo, kam tokia nerimta. Vyrai bendradarbiai, apie ją sužinoję, labai susidomėjo, tik ne S. Parulskio poezija, žinoma. „Aš“ galėjo pasiteisinti nebent tuo, kad istorijos apie amžinu miegu užmigusias karalaites dar vaikystėje nepaliko jokių abejonių, kas pasaulyje reikalingiausia. Ir „aš“ slapta nuo visų ganėtinai anksti pradėjo mokslinį kaupiamąjį darbą – kolekcionuoti bučinių metaforas, t. y. frazes ar net ištisus eilėraščius, kur būtų žodžio bučiuoti šaknis (nes ne visada galėdavo atskirti, kuriose eilutėse bučinys prasideda, o kuriose baigiasi), kaip antai: „Duok tavo lūpų nenuvytusiąją grožę, / burnų rave / Per Kauno dulkes žiburiuotą rožę / Aš įbučiuosiu į tave; / Ir kaip žuvis, ištroškusi kasdienio vandens, / Aš, kąsnis kaulų ir mėsų tikrų, /Prašau tik tavo raumenų gaisrų, / Kurie gaivinamai mane apsems“ (S. Šemerys). Be galo ryžtingai nusiteikę ir geidulingi poetai gyveno anksčiau, tai „aš“ suprato labai aiškiai, bet kai suaugo, vaikystėje prasidėjusiai temai pasirinko S. Parulskį, o ne anuos, net ne dėl to, kad madingas buvo, o kad parašė eilutes „die Welt is Traum // pasaulis yra trauma“. Taigi, taip lengvabūdiškai prasidėję bučiniais, radosi visi „aš“ kentėjimai dėl mirties baimės ir kitų (ne)susijusių dalykų.

 

       Pirmiausia suprasti, kad, priešingai nei skaityti, perrašinėti ar kolekcionuoti, rašyti savo mintis yra sekinantis ir laisvę ribojantis veiksmas. Rašyti – tai dėti taškus, nors iš tiesų nieko dar nepabaigei, tai gaudyti mintis ir sakinius ir juos pančioti vienus su kitais, kol jie ims vienas nuo kito priklausyti ir galų gale primes valią tau pačiam. Žodžiu, luošintis, kentėti ir šlubuoti labiau nei Anderseno undinėlei einant žeme – štai ką reiškia rašyti: S. Parulskio poezijos knygoje „Mirusiųjų“ eilėraščių leitmotyvas yra mirtis ir jis kuriamas nepadoriai atvirai. Seksualumas ir mirtingumas – subjekto fizinio kūno „nuosavybė“, taigi ir t. t. ir pan. siaubingai.

 

       Kita kančia – galvoti apie kūną. Neįtikėtinai daug apie jį galvoti. Nors, kita vertus, be tos šiurpios knygos „aš“ nebūtų susivokęs, kad pasaulis iš tikrųjų yra labai kūniškas, juk išsiauklėjo tai taip nematerialistiškai. Net ir dabar jūrą „aš“ mato tokią, kokia sukurta S. Parulskio, – didelė vemianti burna: „seilėjos jūros burna, skrandžio sultimis / vėmė, akmenukus su skylutėmis.“ O žiemą, kai sninga, mintyse pasako: „Aha, ir vėl „pleiskanos iš viešpaties galvos“.“ Kai lyja šąlant rudenį, taip ir skiemenuoja be galo: „žemė virto į kaulą / žvangėjo atbukęs lietus, lapai virto į mėsą / virto į drumzliną akį / ką laikė ežerų saujos“, nes ruduo kaip tik tą ir daro... O tada pasaulio kūnas tam vargšui „aš“ rodėsi visur ir visada. Jis rodėsi kaip „nuogos medžių šlaunys, nuogos krūtys“; „ežero pūslė“; „dangaus viduriai“; „potvynio kraujas“; „balti miško kaulai“; „sniego juodi riebalai“; „kriauklelių kaukolės“; „miesto nagai“ ir t. t. ir pan. kūniškai.

 

       Nieko keista, kad pakitus pasaulio suvokimui (arba, tiksliau, atsiradus sąmoningesniam) ima darytis ne visai geri dalykai. Ir jie ėmėsi. S. Parulskio poezija kankino vargšelį „aš“ ir visur rodė mirties ženklus. Kadangi reikėjo rašyti apie erotikos (kuri daugeliui siejasi su laime ir malonumais) matmenį, „aš“ rašė, esą S. Parulskis mirtį vaizduoja visai nebaisią, kad jo sukurtame poetiniame pasaulyje per ją (mirtį) ir „žemuosius įvykius“ kūnai santykiauja vieni su kitais, kad susilieja vieni su kitais pasaulyje, kuris yra toks pat kūniškas kaip ir žmogus ir kuriame nėra tikrosios mirties, nes gyvybės ciklas niekada nesibaigia. Kūniškumas toks visuotinis, kad rodosi, jog ne mirusiųjų daug, o gyvybės. Aplink daugybė besikuriančio kūno.


       Nėra pabaigos, mirtis sutampa su gimimu, vienas kūnas atiduoda savo mirtį, kitas gimimą. Jie susilieja viename dvikūniame pavidale: „iš gerklės man – žilvičių plaukai“; „iš tarpupirščių stiebias savo vardą pamiršus mirtis“; „Ištvirkavau, kai numiriau – tarp kojų / erškėtis auga, varnos jį kapoja“; „akmuo prasibrovė į karstą ir suleido šaknis burnoj“, „ir mano kaulai sukeros kaip kera krūmai“...

 

       Bet papasakokit tai bobulei, o ne tam „aš“, kuris įsigyveno į poeziją ir kuriam visas rašymas apie erotiką mirtyje išvirto į mirties baimę gyvenime. Tai jau tikras kentėjimas. Ir tas „iš gerklės man – žilvičių plaukai“, ir tas „ir mano kaulai sukeros kaip kera krūmai“ nedavė ramybės. Atsigula „aš“ miegoti tarsi į tamsų kapą. Kai guli ant nugaros, nors tu ką, guli kaip karste – tuoj sukeros. Bobulė, ta, kuri danguje, likus metams iki mirties naktimis miegodavo tik sėdėdama tarp trijų pagalvių („aš“ buvo tikras, kad iš mirties baimės, kuri kažkaip susijusi su lavono poza ir tamsa) ir, tik dienai prašvitus, atsiguldavo. Bet paskutinėmis dienomis gulėjo ir šypsojosi net naktimis... O „aš“ naktimis gulėdavo ir nesišypsodavo, nes sapnuodavo arba S. Parulskio poeziją, arba kad yra mažas vaikas ir žaidžia didžiuliame rudeniškame parke, kuriame tylu kaip kapinėse, kad prisikasa žaislinį kibiriuką žemių ir užsiverčia ant galvos ir kad ramiai sau sėdi, kol juodi riebūs grumstai krenta žemyn, o paskui vėl prisikasa ir vėl užsiverčia. Ir aiškiai žino, kodėl taip daro: kad priprastų prie mirties – prie buvimo po žeme.

 

       „Išverstos žemės akys“ S. Parulskio eilėraštyje tampa laidojimo duobės metafora.


       Laisvu nuo sapnų, S. Parulskio, paskaitų, darbo ir dar šio to laiku „aš“ žiūrėdavo televizorių ir vis pataikydavo įsijungti kartojimą apie Luksore laidojimo „apartamentus“ faraonams rengusius žmones. Jie, laidoje kažkodėl vadinami amatininkais, grįžę iš darbo faraonų kapavietėse, rengdavo kapus sau: apie 50 metų tapydavo ir puošdavo sienas. Vadinasi, visus tuos 50 metų galvodavo tik apie savo mirtį ir savo kūną, kuriam rengdavo buveinę. Jiems tai buvo svarbiau nei, tarkim, paprasčiausiai gyventi žmogišką / kūnišką gyvenimą po darbo. Ir „aš“ net nebegalvodavo, kaip galutinai pasikeitė pasaulis per tiek metų, ir persijungdavo kitą kanalą.

 

       Kadangi viskas kinta, po kentėjimų laiko gali ateiti ramesnis. Ir atėjo. „Aš“ atitrūko nuo literatūros studijų ir pradėjo dirbti pas kriminalistus, tuos, kurie tiria kūnus ar jų pėdsakus. Kriminalistų darbas, o ne poezija atskleidė tam kenčiančiam „aš“, kad kūnas vis dėlto yra tobula materijos apraiška. Ir tai buvo paradoksas. „Aš“ pastebėjo, kad tas kūno tobulumas kažkoks slaptas, kaip ir poezijos. Paprastai jo nepaaiškinsi, kasdienybėje nepajusi. Kas nors nepaprasta – nusikaltimas, mirtis, meilė – turi nutikti, kad jis pasirodytų. Nusikaltimo vietoje ar laboratorijoje tiriami kūno pėdsakai, dalelės, atplaišos, išskyros, nuokarpos... Ir „aš“ suvokė, kad kūnas yra baisus išdavikas, ir dar susigalvojo, kad pirmiau miršta kažkas kita, tik ne pats kūnas. Bet tai gal net ne paradoksas. Kad ir kvapas. Jo nepamatysi, nepaliesi, į lentyną nepasidėsi, o, žiūrėk, kriminalistai, atskleisdami nusikaltimus, pasinaudos tuo, kad nukirpti nagai ar išslinkę plaukai išlaiko individualų kvapą dešimtis metų, asmeniniai daiktai, dėvėti rūbai – nuo kelių dienų iki kelių mėnesių, ir rinks tuos kvapus (ir čia visai ne metafora), juos konservuos ir dės į lentynas (ir čia ne metafora taip pat). Per kvapų mokslą „aš“ suprato, kad poetai ne veltui žmones lygina su gėlėmis: pradėjęs irti žmogaus kūnas nebetenka savito iš visų kitų kūnų išskiriančio kvapo, jo kvapas tampa toks kaip ir visų mirusiųjų, kurių kūnai pradėjo irti ir pūti. Visos gėlės, per ilgai pabuvusios vazoje, ima dvokti vienodai. Mirtis visus sulygina. Ir poetai tą jaučia labiausiai. Bet nuostabiausia ne tai, galvojo „aš“, kad tu miršti ir imi „kvepėti“ taip kaip visi, bet tai, kad tu numiršti, tave palaidoja, o tavo kur nors ant pagalvės nuslinkę plaukai dar kelias savaites kvepia tik tavimi. Štai kodėl „aš“ ėmė tikėti, kad pirmiau miršta kažkas kita, o ne kūnas, kuris palieka slaptus ženklus.

 

       Kadangi viskas kinta, bet viskas lieka taip pat, ateina laikas teigti, kad kūno tobulumo pajutimas tėra apgailėtinas kūno romantizavimas, bet ne paguoda, kokią galėtų suteikti jo tikrasis nemirtingumas. Nes „aš“, nutaisęs rimtą išraišką, vis dar galėjo kartoti „pasaulis yra trauma...“ Vis dėlto atėjo diena, kai rašto darbe padėjo paskutinį tašką.

 

       Deja, temos pabaiga su paskutiniu tašku nesutapo. Ji vis kasdienybėje nei iš šio, nei iš to pasirodydavo. Pavyzdžiui, kino teatre žiūrint Darreno Aronofsky filmą „Versmė“. Tarsi burtažodžiai jo žodžiai „Mirtis – tai kelias į baimingą džiugesį“, graži tarsi „aš“ bobulės mirtis, kai sunkiai sirgusi ir stingdančią mirties baimę įveikusi Izzi palaimingai šypsojosi, tarsi S. Parulskio „žilvičiai iš gerklės“ Tomui, paragavusiam gyvybės medžio syvų, gėlės iš pilvo ir vietoj jo kūno likusi gėlėta pieva. „Aš“ apie pastarąjį palyginimą prasitarė draugams kinomanams, o jiems tas epizodas buvo tik baisiai banalus. Ir „aš“ stebėjosi, kaip vis dėlto vyrai kartais neturi jautrumo, nors, žiūrėk, S. Parulskis turėjo... Arba, pavyzdžiui, visuose Graikijos muziejuose visi eksponatai, kad ir prie kokių „aš“ prieidavo arčiau pasmalsauti, būdavo išskirtinai stelos, paminkliniai akmenys, kapinių skulptūros: berniukai su gėlėmis ir šunimis, puotaujantys žmonės... Paskui net užrašų nebeskaitydavo, žinodavo, kur stelos. Graikijoje liko tik antikos griuvėsiai (žemai kaip griuvėsiai bolavo Atėnai – „aš“ absoliučiai pritarė Alfonsui Andriuškevičiui), rūmų pamatai ir stelos. Kur tie antikinių graikų kaulai? Gal dėl to nuostabaus išnykimo po pietiečių saule mirtis atrodo kažkokia šviesesnė, ir sėdėdamas po kiparisais „aš“ ėmė džiaugsmingai nujausti, o galgi šita tema, prasidėjusi dėl S. Parulskio, raidos krizės ar dar kažko, jau išseko... Bet praėjo dar kiek laiko ir galutinai suprato, kad pabaigos vis dėlto nėra, kad ir kieno ji turėtų būti... ir kad niekas čia, Žemėje, taip paprastai gaivinamai neapsems... bet kai jau apsems, tai...

 

       Šiaurės Atėnai

       2009-10-16