Jaunoji jotvingė Giedrė Kazlauskaitė. BJ foto       Laureatę pristatyti būtina, bet ir nereikia; pakaktų priminti, kad, jei kas nematė Giedrės per televiziją, tie girdėjo per radiją. Tie, kurie nebežino, kas yra laikraščiai, skaitė Giedrę internete. Jei kas savo gyvenime atkakliai ir sėkmingai vengė eilėraščių, prie tų Giedrės poezija prisėlino eseistiniais aplinkraščiais.

 

       Įsivaizduokit situaciją: susirenka būrys išmintingų jotvingių, kad nuspręstų, ar priimti Giedrę į savo abstrakčią gentį. Niekam nekyla tokių minčių, kad ji būtų neverta. Visiems savaime suprantama, kodėl Giedrė, už ką Giedrė ir kodėl šiemet. Tačiau, kai reikia sukonkretinti, išsiaiškinti, kas kiekvienam savaime suprantama – prasideda tyli sumaištis.

 

       Jaunojo jotvingio titulas už „Heterų dainas“? Taip, bet ne tik. Už poeziją ir eseistiką? Taip, bet ne vien. Už tai, kad viešumoje sąžiningai bando atskirti knygų rinkos grūdus nuo pelų? Taip, ir už tai.

 

       Ir kiek skaičiuotum Giedrės nuopelnus – vis atrodys, kad kas nors praleista. Jei ką sąmoningai praleisi – vis tiek atrodys užtektinai daug. Nuo tokios matematikos ir prasideda poezija. Giedrės atveju – ir nesibaigia. Ji ir dabar sulėtintai mato visą šį vėlų šeštadieninį vyksmą kaip poetinį performansą, kuris baigsis taip, kaip ji panorės.

 

       Sunkiausia rasti deramų pagyros žodžių tokiai personai, kuri verta kur kas daugiau nei cecho kolegų pripažinimas. Kuriai iškilmingi superliatyvai, pagyrimai ir palyginimai vargu bau sukels ką nors daugiau nei atlaidžią šypseną. Nes kas geriau už pačią Giedrę išmano apie šlovės netvarumą, tuštybės spąstus ir puikybės liūnus? Į kur taip lengva pakliūti, apsalus grynuoju poezijos cukrumi, kurio beprotiški kiekiai ištirpdyti bet kuriame žemės gėrime. O ypač tyrame vandenyje, nuo kurio saldybės apsvaigsta tie, kurie turi skonį. Dėl Giedrės skonio klausimų nekyla.

 

       Šįvakar susirinkome pasveikinti jaunosios jotvingės. Skeptikai tarstelės – realiai nebėra tokios genties, o visa tai, kas čia, Druskininkuose, prieš porą dešimtmečių pradėta, yra nerimta ir egzistuoja tik popieriuje bei vaizduotėje. Kai pagalvoji – o juk popierius ir vaizduotė yra pačios tikriausios duotybės poetams. Kol netrūksta nei to, nei ano – tol ir žemė po kojomis nėra būtina.

 

       Ir vis dėlto mes privalome sužaisti tikrovę: bent sekundę užsimerkti ir įsivaizduoti, – visi kartu su laureate, – kad visa tai vyksta iš rimtųjų ir kad amžinybėje yra tokia kasmet dviem poetais pasipildanti gentis; kad yra pati amžinybė, kurioje kaip tik šiuo metu sumišęs trypčioja Vytautas Mačernis, sukdamas galvą, kaip reikės pasiaiškinti, kai vieną gražią dieną jotvingė Giedrė Kazlauskaitė prirems jį prie debesies ir paklaus, ką anas turėjo omenyje, kai rašė, kad mergaitės yra neprotingi padarėliai?

 

       Visi nuo seno žino, kokie jotvingiai stiprūs, ypač dvasia. Giedrei papildžius jotvingių gretas, gentis dar labiau sustiprės.

 

       P. S. Sveikinam Giedrę. Kadangi ji yra išskirtinė, išimties tvarka leisime nekeisti savo tikėjimo (-ų). Priimam be papildomų sąlygų.

 

       Literatūra ir menas

       2009-10-09