Prieš 200 metų gimė iškilus lenkų romantikas Julius Slovackis (J. Slowacki) Lietuviškoje Wikipedia versijoje jam nėra skirta nė vieno sakinio, vokiškoje ne ką geriau – vos trys veik nieko nesakantys sakiniai, kurių vienas teigia, jog J. Slovackis esąs lenkų nacionalinis poetas – greta Adomo Mickevičiaus. Tokia šykšti – ir sykiu iškalbinga – informacija didžiausioje interneto enciklopedijoje paskatino didžiausią šveicarų dienraštį prisiminti šią gerokai primirštą lenkų romantizmo figūrą.
Už Lenkijos ribų J. Slovackio vardas liko mažai kam žinomas, dar būdamas gyvas jis jau buvo atsidūręs gerais dešimčia metų vyresnio A. Mickevičiaus šešėlyje.
Ši asimetriška dviejų didžiųjų lenkų romantikų konkurencija yra tapusi legenda. Šlovės skonį anksti pajutęs A. Mickevičius po lenkų sukilimo prieš Rusiją 1830–1831 metais netruko įsijausti į lenkiškosios idėjos dvasinio vedlio ir gynėjo vaidmenį. Jis dominavo salonuose ir ambicingam jaunam J. Slovackiui nepaliko jokių vilčių pelnyti pripažinimą. Nesėkmė siekiant taip trokštamo įvertinimo teikė jam daug dvasinių kančių, tačiau jo maištingai poetinei kūrybai tai išėjo tik į naudą.
Žavėjimosi laikas
J. Slovackis gimė 1809 metų rugsėjo 4 dieną Kremenece, Podolėje. Jo tėvas, filologas ir retorikos žinovas, mokytojavo vietinėje gimnazijoje ir vėliau buvo pakviestas dėstyti į Vilniaus universitetą. Jis mirė nuo tuberkuliozės, kai Juliui tebuvo penkeri. Vėliau jo motina ištekėjo už medicinos profesoriaus Augusto Becu ir atidarė saloną, kuriame rinkdavosi Vilniaus inteligentija. Jaunasis J. Slovackis baigė teisės studijas ir išvyko į Varšuvą, kur netrukus prasidėjo sukilimas. Įkvėptas to meto dvasios, jis susižavi poetais romantikais, V. Šekspyru (W. Shakespeare’u), V. Skotu (W. Scottu), F. Šileriu (F. Schilleriu), tačiau sykiu jį masina revoliucija bei Lenkijos reikalai. Laikmečio dvasią atliepiančiais eilėraščiais jaunasis J. Slovackis užsitikrino pirmąją šlovę ir išvyko į Londoną su diplomatine užduotimi. Šio žingsnio jis gailėjosi visą savo gyvenimą, kadangi tai sukliudė jam dalyvauti sukilime. Vėliau emigracijoje Paryžiuje J. Slovackis kėlė įtarimą savo neretai kritiška laikysena aristokratijos ir Bažnyčios atžvilgiu, be to, A. Mickevičius pareiškė, jog J. Slovackio eilėraščiai esantys kaip gražiai pastatyta bažnyčia – tačiau be Dievo.
Nusivylęs J. Slovackis pabėgo į Ženevą. Kelionę per Šveicarijos Alpes jis aprašė poemoje „Šveicarijoje“. Kalnuose patirtos gamtos įvaizdžiais čia perteikiamas kerintis – tiek laimingas, tiek tragiškas meilės atėjimas: „Nuo tada mes plaukėm džiugiai per žydrynę / Šveicarijos ežerų. Tik ar išties mus visad plukdė / Tas ištikimas ir nebylus laivelis? / Ar tai nebuvo dvasių paruošta mums valtis, / Lydėjusi mane iš ežero į ežerą?“
Produktyvios poetinės kūrybos požiūriu buvo ir Bairono (Byrono) dvasios įkvėptos kelionės į Rytus. Jis aplankė Egiptą, Palestiną, Siriją, Libaną, kurių egzotiškame kitoniškume ieškojo – kad ir bergždžiai – išeities iš maladie du siècle. Visa, kas inspiravo jį apmąstyti Lenkijos likimą: „Piramidės, gal jūs turit, / Paskutinį troškų karstą / Pašarvoti mano dvasią, / Tam, kad prisikeltų Lenkija?“ J. Slovackio poetinės kūrybos, kurios didžiąją dalį sudaro eiliuotos dramos, meistriškumas užgniaužia kvapą. Kaip ir kiti, tapę poetais, kai romantika jau buvo perkopusi savo aukščiausią pakilimo viršūnę, jis radikalizuoja joje visa, kas yra prieštaringa. Jis atkakliai laikosi fantazija grįsto poezijos principo, didelės poezijos tikroviškumo pretenzijos, tačiau sykiu neužmiršta šio požiūrio trapumo, kas kartais prasiveržia ironija, kartais begaliniu pesimizmu. Gal tai tikėjimas, kad poezija turinti išgelbėti pasaulį, gal kolizija tarp sudėtingos, atviros formos ir pretenzijos kalbėti su „tauta“, tačiau J. Slovackis sąmoningai vysto dramose lūžius ir įtampas iki sprogimo.
Pakeliamybės riba
Būti poetu J. Slovackiui reiškė gyventi balansuojant ant pakeliamybės ribos. Istorija buvo pirmasis jo įkvėpimo šaltinis, jis niekada nesistengė pagražinti tamsiųjų jos pusių, taip pat ir tų, kurios lietė Lenkiją: „Bet kai gimtinėj savo rausiu pelenus / Ir mano rankos siekia arfos, / Regiu sapnų būtybes, kur iš kapų pakyla. / [...] Ir traukia iš manęs, ko tik panori: / Dainą, odę, tragediją, legendą.“
Liudininkų teigimu, J. Slovackis buvo ne itin malonus amžininkas: nervingas, irzlus, permainingas – ir dar vienišius. Jeigu nebūtų išlikę milžiniško ryšulio laiškų, kuriuos jis rašė savo motinai, nedaug apie jį žinotume. Nuo 1838 metų J. Slovackis – vėl Paryžiuje. Čia jis remia siekius sukelti Lenkijoje dar vieną revoliuciją; trumpą laiką netgi priklauso Andžėjaus Tovianskio (Andrzejaus Towianskio) vadovaujamam ezoteriniam būreliui, turėjusiam nemažai įtakos lenkų emigrantams. Ir netgi vėlesnė J. Slovackio kūryba, kai jis jau buvo nutraukęs ryšius su A. Tovianskiu, pagrįstai vadinama „mistine“ ir yra užgimusi ieškant asmens ir kenčiančios Lenkijos vaidmens tamsiame pasaulio istorijos koridoriuje. Jis vylėsi pats įkūnysiąs viršum istorijos plevenančią dvasią: „Tačiau yra jėga, nereikalinga man, nes ji tik kaktą puošia, / Palieku žemėj ją, likimo jėgą baisią: / Man mirus ji jus slėgs, juodiesiems kapinynams ošiant, / Kol jus, prastus mitruolius, padarys šventaisiais.“
1848 metais, kai Tautų pavasario viltys apėmė ir Lenkiją, tuberkuliozės kamuojamas J. Slovackis dar sykį aplankė gimtąjį kraštą ir savo motiną. Mirtinai sirgdamas ir nusivylęs jis grįžo į Paryžių, kur 1849-ųjų balandžio 3 dieną mirė. Tik nedidelė saujelė žmonių dalyvavo jo laidotuvėse Monmartro kapinėse. Apie didelę dalį jo kūrybos sužinota tik praėjus keliems dešimtmečiams po jo mirties, ir modernizmo poetai suteikė jam išsvajotą vietą lenkų savivokoje. Tai išnaudojo ir politika: 1927-iaisiais jo palaikai buvo atgabenti į Lenkiją. Šiuo metu jis yra palaidotas Vavelio rūsyje, Krokuvoje – greta Mickevičiaus. Čia jiedu ilsisi vienas greta kito, abu „savo saulėse susitinkantys dievai“.
Parengta pagal Thomaso Grobo straipsnį 2009 m. rugsėjo 4 d. „Neue Zürcher Zeitung“. Iš vokiečių kalbos vertė Dangė Vitkienė
Bernardinai.lt
2009-10-06