tekstai.lt

Absoliuta Andželika Lukaitė. Lietuvių rašytojų „teisingos“ knygos paauglių neįtikina

BJ nuotrauka
BJ nuotrauka
       Paaugliai prisipažįsta, kad mokykloje pagal programą privalomą lietuvių literatūrą, su retomis išimtimis, skaito tik todėl, kad „reikia“. „Didesnioji dalis privalomos literatūros yra nuobodi. Nematau prasmės jos skaityti“, – aiškina vienas Vilniaus Senvagės vidurinės mokyklos dvyliktokas. Tuo metu paaugliams rašantys autoriai pastebi, kad jauniesiems skaitytojams dažnai maga skaityti suaugusiųjų literatūrą.

 

       Metų knygos rinkimų knygų paaugliams kategorijoje laimėti pretenduojantys rašytojai neneigia, kad su užsienio autorių kūryba konkuruoti jiems nelengva, tačiau sako, kad taip yra nebūtinai todėl, jog lietuviai rašytų prasčiau. Anot jų, dažniausiai tai nutinka dėl visai kitų priežasčių.

 

       Knygos „Blogos mergaitės dienoraštis“ autorė Kristina Gudonytė pastebi, kad dabar paauglių gyvenime tą vietą, kurią anksčiau užėmė knygos, užima internetas.

 

       Knygą „Viskas apie mano šeimą“ parašiusi Akvilina Cicėnaitė sako, kad paaugliai apskritai yra linkę peršokti jiems pagal amžiaus grupę priskiriamas knygas ir mieliau skaito skirtas suaugusiesiems. Jos teigimu, dažnai paauglius nuo tėvynainių parašytos literatūros atitolina ir nedeakvati jų tėvų nuomonė lietuvių literatūros atžvilgiu.

 

Stengiasi „neslysti per paviršių“

 

       Pasak A. Cicėnaitės, lietuviai, palyginti su užsienio autoriais, rašančiais paaugliams, per mažai dėmesio skiria savo kūrinių reklamai, o ir juos pačius parašo ne eidami lengviausiu keliu, „slystant per paviršių“, bet „bandydami užčiuopti esmę“.

 

       Rašytojas Kazys Saja, paaugliams parašęs „Septynis miegančius brolius“, sako, kad stengiasi „išsiversti be tų šlykštybių, kurių prikemša modernūs mūsų rašytojai“, tačiau prisipažįsta abejojantis, ar tai patinka jo skaitytojams.

 

       Knygą „Kirminas paukštis“ sukūręs Marius Jonutis mano, kad kiekvienai literatūrai poreikis, noras ją skaityti ateina natūraliai, savo laiku. Jis prisipažįsta, kad ir jam pačiam paauglystėje lietuvių literatūra didelio įspūdžio nedariusi, o štai dabar šiuolaikinių lietuvių autorių knygas mielai skaitantis.

 

       „Jaunystėje labiau norėjau ko nors užsienietiško, o dabar labiau norisi gimtojo žodžio. Aišku, tai nėra blogai. Galų gale, jaunas žmogus kaip tik turi pakeliauti po pasaulį prieš pradėdamas gyventi. O knygoje – irgi kažkoks gyvenimas. Aš Žemaitės ir dabar neskaityčiau, bet iš šiuolaikinių rašytojų neseniai nusipirkau Lauros Sintijos Černiauskaitės knygą, žadu skaityti, kažkaip norisi“, – pasakojo M. Jonutis.

 

Nuobodu ir neaktualu?

 

       Paaugliai prisipažįsta mokykloje pagal programą priklausančią literatūrą skaitantys tik dėl to, kad reikia, nes ji daugeliu atvejų jiems atrodo neįdomi, neaktuali, netikroviška. Vilniaus Senvagės vidurinės mokyklos dvyliktokas Ernestas sako nematantis prasmės skaityti tai, ką kai kurie rašytojai parašė prieš keliasdešimt ir daugiau metų. „Nuoširdžiai atsakysiu: kas mokykloje duodama, man nepatinka. Buvo kūrinių, kurie tikrai patraukė akį, bet šiaip skaitau savo pasirinktą literatūrą. Didesnioji dalis privalomos literatūros yra nuobodi. Nematau prasmės jos skaityti. Man labiausiai patinka filosofinė literatūra, kurią aš galiu pritaikyti gyvenime. Man ji yra tiesiog naudinga“, – kalbėjo Robino Sharmos knygų gerbėjas.

 

       Savo draugui antrino toje pačioje mokykloje besimokantis dvyliktokas Edgaras. „Man nepatiko daugiau negu pusės lietuvių rašytojų kūryba, kurią privalėjome perskaityti pagal programą, bet kai perėjome prie tarptautinės literatūros, Fiodoro Dostojevskio ir kitų – buvau sužavėtas“, – pasakojo Mikos Waltario ir Stepheno Kingo gerbėjas.

 

       O pasak Vilniaus Šeškinės vidurinės mokyklos aštuntokių Ievos ir Gabrielės, „užsienio autoriai rašo įdomesnes ir labiau tikroviškas knygas“. Melvino Burgesso knygų gerbėjos prisipažino, kad tėra vienetai lietuvių, kurių kūryba patinka – merginos išskyrė Vytauto Račicko ir Salomėjos Nėries darbus.

 

Paauglius ragina nebūti kategoriškus

 

       Metų knygos rinkimuose knygos paaugliams kategorijoje dėl geriausiojo vardo besivaržantys rašytojai sako suprantantys paauglių lūkesčius nuotykių literatūrai ar literatūrai, kurioje būtų aprašomi dalykai, apie kuriuos kasdien su jais nediskutuoja tėvai namuose ar mokytojai mokyklose, tačiau nemano, kad į visus jaunųjų skaitytojų norus rašytojui derėtų atsižvelgti.

 

       K. Sajos nuomone, literatūros paskirtis – padėti žmogui nenusivilti gyvenimu. „Bus lengviau nenusivilti, jeigu mes knygoje gyvenimo nelakuosime, jeigu parodysime, kad tam, jog išaugtum brandus žmogus, reikia visko – ir kalnų, ir vėjų, ir skausmo, ir ašarų. Aš rašau nemažai suaugusiesiems (ir pjesių, ir prozos esu rašęs) ir galbūt dar parašysiu, bet retkarčiais aš prisimenu savo vaikystę ir man norisi parašyti ne apie laimingą vaikystę. Aš žinau, kad laimingų vaikysčių būna nedaug arba iš tokių laimingų vaikų dažniausiai neišeina geri Dievulio instrumentai. Gyvenimas paprastai turi įtempti kažkokias skausmingas stygas, kad išaugtų žmogus“, – mano rašytojas.

 

       K. Gudonytė pastebi, kad paaugliai per knygas „nori patirti potyrius, kuriuos patiria suaugę“. „Paaugliai labai daug mėgdžioja, nori savo kailiu labai daug išbandyti ir labai dažnai nudega sparnus“, – sakė K. Gudonytė.

 

       A. Cicėnaitės nuomone, paaugliai knygose ieško „bendrumo ir supratimo“. „Jie ieško savo bendraamžių patirties, patvirtinimo, kad tai, ką jis išgyvena, yra normalu, kad jis nėra vienas“, – teigė rašytoja. Vis dėlto, anot A. Cicėnaitės, paauglių literatūra Lietuvoje atlieka podukros vaidmenį. „Tarkime, vaikų literatūrai yra skiriama pakankamai daug dėmesio, labai daug knygų leidžiama vaikams. Apie suaugusiesiems skirtą literatūrą aš jau nekalbu, o paaugliai tokie ir lieka nuskriausti. Kita vertus, klausimas, ar paaugliai jau taip tikrai noriai skaito literatūrą, kuri ir yra rekomenduojama jiems kaip paaugliams. Manau, jiems labiau norisi skaityti suaugusiųjų literatūrą“, – sakė pašnekovė.

 

Paaugliams rašo širdyje išlikę vaikais

 

       M. Jonutis pastebi, kad vietoje to, jog rašytum knygą kam nors specialiai, geriau parašyti laišką, nes, anot pašnekovo, knyga turi gimti natūraliai. „Kiekvienas turbūt rašo taip, kaip jam „rašosi“, o jau paskui pasidalina, kam labiau tinkama. Paauglystės laikas toks sudėtingas, kad niekas nebenori bristi atgal į tą drumstą upę“, – pastebi M. Jonutis.

 

       K. Gudonytė sako, kad rašant paaugliams sunkiausia sugrąžinti save į praeitį ir prisiminti viską, ką išgyvenai būdamas paauglys. „O tie išgyvenimai yra labai įdomūs, labai dvilypiai, nes tu esi jau nei suaugęs, nei vaikas – sieki būti suaugusiu, bet laisvės nori tokios, kokią turėjai būdamas vaikas. Ir tas vidinis prieštaravimas kartais išmuša iš vėžių ir verčia daryti visokius neprognozuojamus dalykus“, – pasakojo pašnekovė.

 

       A. Cicėnaitė mano, kad sunkiausia suaugusiam žmogui rašyti paaugliams yra dėl to, kad turi susilaikyti nemoralizavęs, neaiškinti, kas yra gerai, o kas yra negerai, neteisti tam tikrų paauglių poelgių.

 

Sudominti padės tinkama motyvacija

 

       Paklaustas, kokius argumentus rekomenduotų pasitelkti įkalbinėjant paauglį prisėsti prie lietuviškos literatūros, K. Saja patarė „jaunam žmogui pasiūlyti būti mąstančiu, nes tada jam pačiam bus įdomiau, jis galės didžiuotis, gyvenimas atrodys daug įdomesnis“. „Galima slinkti paviršiumi, būti raštingu diplomuotu beraščiu. Tokių mes turime visur: valdžioje, biurokratijoje ir t. t. Piktinamės, stebimės, iš kur jie atsirado. Galėčiau keletą paskaitų kalbėti, pasiremdamas Goethes posakiu, kad mąstančių žmonių visada, visur yra mažiau ir jokia mokykla, jokios knygos negali kai kurių jų paversti „raštingais“. Mes gimstame be galo netobuli, nebaigti, ir mūsų gyvenimo tikslas yra kiek tik galima save ištobulinti. Bet yra tokių žmonių, kurie visur linkę ieškoti malonumų – tokiam vaikui (tokiems tėvams) jokios knygos nebus įdomios“, – kalbėjo rašytojas.

 

       A. Cicėnaitė pastebėjo, kad paauglius perskaityti vieną ar kitą knygą skatina susitikimai su kūrinį parašiusi autoriumi.

Dėl geriausiojo vardo Metų knygos konkurse paaugliams skirtų knygų kategorijoje besivaržantys autoriai mano, lietuviškas knygas turint esminių dalykų, kurių negali pasiūti joks užsienio autoriaus kūrinys: atpažįstamą ir geriau suprantamą socialinę-kultūrinę aplinką, lietuvių kalbos žodyno turtinimą ir žinias iš savo gimtosios šalies istorijos.

 

       lrt.lt

       2009-10-11