Liunė Sutema. Jono Kuprio nuotrauka       Išeivių poetei Liūnei Sutemai (tikroji pavardė – Zinaida Nagytė-Katiliškienė), gimusiai Mažeikiuose, 1944 m. teko palikti Lietuvą vos sulaukus septyniolikos... Liūnė Sutema, gyvenanti Lemonte, iki šiol saugo atmintyje Lietuvos vaizdą su Žemaitijos kalvomis, akmenimis ir vandenimis, paukščiais, žemuogių smilgomis ir linų mėlynumu, ilgesingomis dainomis bei pasakomis. Ne viename eilėraštyje kūrėja prarastą kraštą vadina „pasaka”. Net slapyvardį atsivežusi iš mokyklinių metų: taip buvo pasivadinęs jos matematikos mokytojas (Algis Vaškevičius, „Poetė Liūnė Sutema: ‘Apie save viską pasakiau savo eilėse’”, in: „Amerikos lietuvis”, 2008-07-28). Ištikimybę Tėvynei poetė patvirtina ne tik vertinga kūryba, bet ir išdidžia laikysena: Liūnė Sutema nepriėmė Amerikos pilietybės, nes gimė Lietuvoje ir jaučiasi jos piliete.

 

       Paklausta, ar norinti grįžti į Lietuvą, poetė yra sakiusi: „Labai norėčiau, bet, kita vertus, žinau, kad neberasčiau nieko, ką palikau. Palikom ten ir gerus, ir blogus laikus. Liko ten ir siaubas, ir šviesa... Bet aš niekuomet nenorėjau grįžti Lietuvon kaip turistė. Bijau, kad nebesusikalbėčiau su žmonėmis. Ir ką aš ten daryčiau? Naktimis sapnuoju tą Buknaičių kaimą, savo tėvo tėviškę, ir žinau, kad ten nieko nebėra...” (autobiografija knygoje „Egzodo rašytojai. Autobiografijos”, parengėjai A. T. Antanaitis, A. Mickienė, Vilnius, 1994, p. 695). Nuo pirmojo, 1955 m. rinkinio „Tebūnie tarytum pasakoj”, iki naujausių eilėraščių, pavadintų „Po ‘Tebūnie’” Liūnei Sutemai svarbi Lietuvos tema. Pačios poetės sudarytoje rinktinėje „Sugrįžau”, kurią šiais metais išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, tarp naujausių kūrinių – pirmas, skirtas Lietuvai „Neišsižadėjau ir neužmiršau...”

 

       Liūnė Sutema į tėvynę sugrįžo su ypatingu visų metų kraičiu – meniškiausia poezija. Į rinkinį autorė sudėjo (pavydėtinas reiklumas sau!) tobuliausius eilėraščius iš visų septynių rinkinių: minėtas „Tebūnie tarytum pasakoj”, „Nebėra nieko svetimo” (1962), „Bevardė šalis” (1966), „Badmetis” (1972), „Vendeta” (1981), „Graffiti” (1993), „Tebūnie” (2006). Poetė yra pelniusi ne vieną reikšmingą premiją: Amerikoje Vinco Krėvės literatūros premija buvo paskirta už poezijos knygą „Badmetis”, už „Vendetą” – Lietuvių rašytojų draugijos premija.

 

       Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantiems lietuviams Liūnės Sutemos poetinį kelią buvo lengviau sekti, nes visos jos knygos išleistos Chicagoje, kai tuo tarpu į Lietuvą autorės kūryba pradėjo grįžti 1992 m., kai poetė sudarė „Poezijos rinktinę” (išleista leidykloje „Vaga”), o 2006 m. Rašytojų sąjungos leidykla publikavo knygą „Tebūnie”. Naujoji poetės, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės (2007 m. ši premija paskirta už dvasinės saugos poeziją rinkinyje „Tebūnie”), sudaryta knyga – visos Liūnės Sutemos moderniosios kūrybos sugrįžimas. Vėl simboliškas sugrįžimas – septyniolikai metų praėjus po pirmosios rinktinės Lietuvoje.

 

       Skaitant Liūnės Sutemos knygą „Sugrįžau”, ryškus talentingos poetės augimas, poetinio jausmo ir vaizdo gludinimas, didėjanti atsakomybė už kiekvieną parašytą žodį. Trumpėjanti forma atitinka esminius žodžius – bylojančius nugludintą gyvenimo tiesą ir prasmę. Autorė yra sakiusi: „Aš nesu poetė ‘iš Dievo malonės’, kaip Henrikas ar Kazys Bradūnas... Aš galiu ir nerašyt, jeigu man gyvenime viskas gerai...” (autobiografija knygoje „Egzodo rašytojai. Autobiografijos”, parengėjai A. T. Antanaitis, A. Mickienė, Vilnius, 1994, p. 694). Liūnės Sutemos poezija gelianti, nes iš patirtos kančios. Kalba, kūryba poetei – būtinybė išgyventi, ištverti, išbūti po daugybės skaudžių artimųjų netekčių, gyvenimo nesėkmių. Liūnę Sutemą rašyti paskatino vyresnis brolis poetas Henrikas Nagys, raginęs: „Tik tu rašyk!” Pirmuosius eilėraščius

poetė sukūrė 1941 m., dar gyvendama Lietuvoje. Pirmąkart Liūnės Sutemos kūriniai buvo išspausdinti Vokietijoje. Henrikas Nagys labai džiaugęsis pirmais sesers eilėraščiais!

 

       Išeivių poetei nuo pirmųjų rinkinių svarbūs vandens, ugnies, saulės, paukščių motyvai išliko, tik neliko išplėtotų, prieš skaitytojo akis besišakojančių įvaizdžių. Naujausiuose eilėraščiuose – daugiau asketiško, subtilaus jausmo ir konkretaus vaizdo su žiemos, šalčio, ledo motyvais. Fantazija blėsta, nors kaskart blyksteli vitališkas „aš”, leidžiantis vėl augti saulėgrąžai ir paukščiams ulbėti.

 

       Susidaro pirmas įspūdis, kad Liūnės Sutemos eilėraščiai aiškūs ir paprasti, tačiau tai apgaulinga: būtina skverbtis į juos. Naujausiuose kūriniuose lyrinis herojus byloja tarytum asketo vienuolio ištartus žodžius, gimusius tyloje ir vienatvėje. Meditacija, susikaupimas, susitaikymas su „Vienintelio” valia ir rimtis padeda lyriniam „aš” būti stoiškam ir sutikti lemtį ramiai. Metafizinės sąvokos: „būtis”, „nebūtis”, „amžinybė”, „mirtis”, „tikėjimas” ir kt. tampa svarbiais poetiniais apmąstymais. Liūnė Sutema anksti pajuto, kad savo kūryba išsiskiria iš kitų poetų tarpo: „Kai išėjo pirmasis rinkinys, man pasidarė labai liūdna, kad atsiskyriau nuo visų savo draugų – poetų, kad pasimečiau... ir man buvo baisu” (autobiografija knygoje „Egzodo rašytojai. Autobiografijos”, parengėjai A. T. Antanaitis, A. Mickienė, Vilnius, 1994, p. 694). Savito balso kūrėja sugebėjo būti į nieką nepanaši, atsispirti kūrybinėms įtakoms, nors ir žavėjosi daugybe poetų, pradedant Jonu Aisčiu, Salomėja Nėrimi, Marcelijumi Martinaičiu, Algimantu Mackumi, Raineriu Marija Rilke ir baigiant daugybe kitų. „Bežemės” Liūnės Sutemos poezijai apibūdinti tiktų poetės žodžiai „nei liūdnai, nei giedrai <...>” (eil. „Nelygiom pirmapradėm raidėm...”, rink. „Graffiti”). Būtų lengviau kitų poetų kūryboje atrasti liūniškų intonacijų nei pačios Liūnės

Sutemos poezijoje – svetimų įtakų.

 

       „Draugo“ šeštadieninis priedas „Kultūra“

       2009-09-26