Rašytoją, viename „Nemuno“ numeryje postringavusį apie mažąją literatūrą, galima kaltinti neišmanymu, bet greičiausiai tai – literatūros profesionalo pastangos žiūrėti į realybę iš viršaus, iš nuosavo genijaus bokšto su rašomuoju stalu, kur nuo tavęs palaimingai atsitraukia visa gyvenimo tikrovė. Deja, žvelgiant paprasto žmogaus akimis, tokie postringavimai pasirodo kaip paprasčiausios blevyzgos, migla, kurią mums į akis pučia aukštojo meno, aukštosios kultūros atstovai, pasiryžę mirti, kad tik būtų atskirta tai, kas „aukšta“ ir „žema“, „profesionalu“ ir „mėgėjiška“. Toks „moralus“ „meno“ ir „nemeno“ atskyrimas „profesionaliems“ autoriams reiškia smulkias profsąjungų privilegijas, dalyvavimą pasaulinėje meno rinkoje, neginčijamą vietą vietinės reikšmės meno parnasėliuose. Bet ir tokių privilegijėlių užtenka tam, kad profesionalai tyčiotųsi iš mėgėjų, konkuruotų tarpusavyje ir liptų vienas kitam per galvą dėl vietos po vėstančia juos išlaikančios valstybės ir kapitalizmo saule.
Dideliam profesionalų nusiminimui, mažoji literatūra tikrai nėra mėgėjų literatūra. Mėgėjų, kaip ir profesionalų, gali būti įvairių: originalų ir epigonų, amato meistrų ir nevykusių mėgdžiotojų, minios oratorių ir atsiskyrėlių meno asketų. Tačiau mažojoje literatūroje esama matmens, kurio taip ir neužčiuopė, nepastebėjo profesionalusis minėtojo teksto autorius. Jį pastebėjo du garsūs XX amžiaus teoretikai Gilles‘as Deleuze‘as ir Felixas Guattari. Jų teigimu, mažoji literatūra atspindi ne individualią, o kolektyvinę patirtį, atsirandančią kultūros paribiuose. Tai – literatūra, kurios autoriumi galima vadinti nebe vienišą romantinį genijų, savo mizantropijos įkalintą marmuriniame bokšte, bet ištisą bendriją, išsakančią savo socialinę patirtį vieno, atsitiktinai pasirinkto savo atstovo lūpomis. Mažoji literatūra – tai ne knygos viršelis knygyno vitrinoje, bet sudėtingas visuomenės atstumtų žmonių išsikalbėjimas, ne pamėgdžiotas, o tikras intensyvus išgyvenimas. Savo socialinėmis aspiracijomis tokia literatūra skiriasi nuo didžiosios literatūros, kurios autoriams svarbesnė jų išskirtinė padėtis visuomeninėse hierarchijose, priklausymas kokiai nors didžiajai tradicijai, susireikšminimas.
Ir todėl visai nekeista, kad vienu iš mažosios literatūros kūrėjų par excellence minėti prancūzų autoriai laiko Francą Kafką. Savo novelėse ir romanuose šis vokiškai rašęs žydų kilmės čekų autorius nusakė tai, kas rūpi mažajai literatūrai – pavaizduoti žmones, patekusius į spąstus ir bandančius išradingai iš jų ištrūkti. Tekste išsakoma pastanga ištrūkti iš biurokratinių, paprotinių, socialinių spąstų suteikia pasakojimui nepaprastai stiprios dinamikos ir intensyvumo. Galų gale, neužtenka pasakyti, kad Kafkos kūriniai – tai paties Kafkos gyvenimas ar netgi viso geto kultūrinė savastis. Nebylus šauksmas, kuriuo vibruoja šio rašytojo tekstai, sugeba įveikti tapatybes ir atskirtis, prasismelkti anapus uždarų sienų ir suburti ištisus socialinius judėjimus. Mažoji literatūra be jokios abejonės prisideda keičiant socialinę tikrovę.
XX amžiaus literatūroje apstu figūrų, kurios išsižadėjo privilegijuoto menininko statuso, siauro egoizmo ir tapo nuasmenintu ištisų judėjimų balsu. Prie tokių mažosios literatūros kūrėjų galima priskirti Jeaną Genet, Williamą Burroughsą, Alleną Ginsbergą. O ir mes, lietuviai, turime įspūdingą mažosios literatūros figūrą – Antaną Vilkutaitį – Keturakį, kurio komedija „Amerika pirtyje“ suvaidino nepaprastą vaidmenį XIX a. pabaigos – XX a. pradžios tautiniame sąjūdyje. Tuo tarpu pats autorius – absoliučiai kafkiško likimo figūra – carinės biurokratijos buvo nublokštas dirbti alinančio darbo į Kaukazą, ten suprojektavo daug kam siaubą ir baimę keliantį Kaukazo geležinkelį, ir mirė, išsekintas psichinės ligos.
Nei epigonizmas, nei madų vaikymasis nepadeda atskirti „gero“ ir „blogo“, „profesionalaus“ ir „mėgėjiško“ meno. Takeshi Kitano filmo „Achilas ir vėžlys“ herojaus – beviltiškai madų ir stiliaus besivaikančio menininko likimo gali susilaukti ir pripažintas profesionalas, belieka tik atiduoti savo likimą į ekspertų ir vartotojų rankas. Mažoji literatūra – tai literatūra ne dėl garbės ir pripažinimo, ji rašoma iš nevilties ir troškimo ištrūkti iš aplinkos sukurtų spąstų, ji atspindi ne vidines dramas, o socialinę dinamiką, ne pasyvią individo egzistenciją, o siekį iš esmės pakeisti tikrovę.
Bernardinai.lt
2009-10-02