tekstai.lt

Karolis Baublys. Kultūrinės spaudos diagnozė: vasariškas tingumas (Liepos ir rugpjūčio mėnesių kultūrinės spaudos literatūrinių publikacijų apžvalga, 2009)

Karolis Baublys
Karolis Baublys
       Nepaisant to, kad vasarą kultūrinė spauda buvo linkusi atostogauti (knygų skaitymą pakeitė deginimasis Maljorkos paplūdimy), per liepą ir rugpjūtį pasirodė įdomių publikacijų, vertų kritiko plunksnos. Žinoma, išties meniškų tekstų vos keli, bet ir tai verčia išspausti bent mažytę šypseną. Šią praėjusios vasaros malonumus menančią apžvalgą pradėsiu nuo Regimanto Tamošaičio esė „Juodasis jazminas“ („Metai“, Nr. 8–9), savaip apibendrinančios atostogų ritmu gyvenančio žmogaus pasaulio suvokimą. Išties tik per atostogas gali pajusti, kad išmintis aplanko tik sapnuose, o nuo visokių filosofinių mintijimų „tiesiog pykina“. Nors tekste esama daug (pernelyg?) abstrakčių filosofinių svarstymų, esė struktūra formuojama per sąvokų apibrėžimus. Pavyzdžiui, literatūros: „Literatūra – šviesių sapnų ir teisingos sąžinės ilgesio laukas.“ Vertinu R. Tamošaičio gebėjimą mąstyti sentencijomis: „Tikroji kūryba tyra tarsi žydintis laukas – gali jame tiesiog išprotėti.“ Kuriuos vasarą publikuotus tekstus būtų įmanoma priskirti prie tos tikrosios kūrybos?

 

       Imanto Zieduonio tekstai („Santara“, 2009 m. vasara) patraukia subtiliomis būties trapumo, atminties, neišvengiamos laiko tėkmės refleksijomis. Tekstuose atsigręžiama į patį save, suvokiant praeinamybę kaip esminį egzistencijos – kuriančios ir lemiančios žmogiškąjį likimą –­ principą. Melancholiją netikėtai keičia žaisminga paradokso poetika, netikėtais aspektais atverdama, atrodytų, tokią įkyrią kasdienybės banalybę: „Tarnaite mano, gretimame kambary auga gėlės, vonioj vanduo dainuoja, morkos kasosi į peilį, lietus plakasi į langą, lygintuvas it perekšlė višta skleidžia šilumą; telefonas skamba ir kalba apie kringelius, japoniškus lietsargius ir bilietus rytdienai; šlepetės čiuožia tyliai kaip mirtis, blizgina batus juodai, aksomą lygina; nupjauna svogūnui viršūnę ir pamerkia prieš sodinant į dirvą, mirko žirnius sriubai ir liežuvį vynu suvilgo.“ Už taiklius Imanto Zieduonio tekstų vertimus iš latvių kalbos vertėtų tarti pagyros žodį Arvydui Valioniui.

 

       Viktorą Rudžianską ypač gerbiau už poezijos knygą „Miesteliai.lt“, tačiau naujausi eilėraščiai „Metuose“ (Nr. 8–9) primena veikiau ankstyvesnįjį („ikimiesteliškąjį“) V. Rudžianską, nevengiantį banalokų įvaizdžių – vėjas, paukščio skrydis, miražas, dangus... Žinoma, poetas bando tradicinius įvaizdžius perprasminti, bet ar sėkmingai? Eilėraščiuose mėginama megzti netradicinį dialogą su Absoliutu, nors jau pati idėja atrodo pernelyg „išrašyta“ („perrašyta“). Pavyzdžiui: „Ir vėl raudoni laivai / plaukia į ugnį / o aš jaučiu tavo lūpdažio kvapą / Dievas mano kad kraustaus iš proto / o aš jam sakau –­ // klystate“. Juntama akivaizdi Donaldo Kajoko poetikos įtaka –­ eilėraščiai primena Rytų tapyboje paplitusias miniatiūras. Įdomiai plėtojamas grifo vaizdinys: „vėjas uždega / prieš jį / skrendantį grifą // tu ant smėlio bangos / pirštu pieši Karalių – / paukštis užgęsta // tai kur dabar / pasislėpsim nuo vėjo“; „pietuose // po skylėtu apsiaustu / grifų griaučiai –­­ / pavadinti žmonių vardais“. Kaip matyti, naujausiame V. Rudžiansko eilėraščių pluošte esama visko ir visaip, bet įvairovė nėra negatyvus požymis, veikiau priešingai –­ įvairi stilistika, nevienoda meninė vertė intriguoja, suteikia vilties.

 

       Vytauto Vilimo Skripkos „Du kabalistiniai eilėraščiai“ („Šiaurės Atėnai“, liepos 17 d.) primena pakyrėjusį eksperimentalizmą ar tiesiog marazmą: didžiųjų ir mažujų raidžių kaita, žaidimas tarpais tarp žodžių seniai tapo ne itin vykusiais praėjusios kartos kūrybinių žaidimų liudininkais, mažai bendra turinčiais su aukštąja literatūra. Tik retas poetas geba tokius, iš pirmo žvilgsnio elementarius, net kiek juokingus žaidimus, kilstelėti į kūrybines aukštumas. Vytautui Vilimui Skripkai tas, deja, nepavyksta.

 

       Gaila, tačiau tame pačiame „Šiaurės Atėnų“ numeryje išspausdinti Beatričės Rastenytės tekstai netoli tenuklysta nuo studentiškos stilistikos. Viena vertus, autorei neblogai sekasi plėtoti moterišką mitologiją, primenančią (vietomis pernelyg akivaizdžiai) Birutės Pūkelevičiūtės „Metūges“, kita vertus, nesu tikras, ar akivaizdus moteriškas braižas suteikia tekstams didesnio meniškumo. Dažniausiai tekstai, kuriuos galima priskirti vadinamajai „moterų literatūrai“, užstringa pasikartojančių ir net įkyrių reikšmių rate, iš kurio išeiti autorėms taip ir nepavyksta. Netikėta išimtis – kur kas labiau vykę Ievos Salatkaitės eilėraščiai, moteriškajai mitologijai suteikiantys ir ironijos, ir originalumo („Šiaurės Atėnai“, liepos 24 d.):


                                                 Ne

                                                 pradžioje
                                                 buvo
                                                 Moteris

                                                 Žodis
                                                 buvo
                                                 po to

                                                 ir ne
                                                 vienas

                                                                  „Apie moteris“

 

       Jei jau ėmiau kalbėti apie moteriškąją plejadą, teks tęsti. Ir neteks gailėtis – Ind­rės Jurkevičiūtės eilėraščiai („Šiaurės Atėnai“, liepos 24 d.) stebina netikėtomis, originaliomis detalėmis, taikliomis pabaigomis. Poetiškos eilutės dera su ironija ar skausmingai juntamu tragizmu. Tekstai išlaiko pusiausvyrą tarp minties (turinio) ir išraiškos (formos). Pusiausvyros tarp skirtingų teksto lygmenų ir elementų pasigedau Gvido Latako eilėračių publikacijoje, pavadintoje „Nekalendoriniai šventieji“ („Šiaurės Atėnai“, liepos 31 d.): žodžių perteklius verčia skaitytoją nejučia peršokti kai kurias tekstų eilutes ir nejausti jokio sąžinės graužimo... Itin nevienodos meninės kokybės Igno Basijoko eilėraščiai („Šiaurės Atėnai“, rugpjūčio 7 d.). Skirtingo lygio ne tiek eilėraščiai, kiek atskiri eilėraščių fragmentai, eilutės, frazės, detalės. Pavyzdžiui, banalų pavadinimą („Beprasmybė – tai ateitis?“) turinčiame eilėraštyje galima surankioti visai nemažai stabtelėti verčiančių eilučių: „Detalės puikiai suteptos plastilinu“, „Parkai pievom tapo“, „Celofanu apsikloju“.

 

       Nemažą pluoštą skaitytoją intriguojančių eilėraščių pateikia ir vasarinis „Nemunas“: Viktoro Gulbino publikacijoje (liepos 2–8 d.) – vienos moterys: iš 9 publikuotų eilėraščių tik du šiaip ne taip išvengia moters figūros... Tautvyda Marcinkevičiūtė, kurdama žodžių mantras (liepos 9–15 d.), viena vertus, netikėtai atskleidžia kalboje slypinčias žodžių ir prasmių junglumo galimybes, kita vertus, eilėraščiai gali pasirodyti perdėm manieringi. Stiprioji T. Marcinkevičiūtės pusė –­ savitas filosofinių tekstų (M. Heideggerio) permąstymas kitame – poetiniame – diskurse. Viena stipriausių liepos ir rugpjūčio mėnesių poezijos publikacija –­ Rimvydo Stankevičiaus eilėraščiai (liepos 23–rugsėjo 2 d.), prišaukiantys vasaros pabaigą (turiu mintyje ciklą „Penki žiemos mėnesiai“). Ypač stiprūs du paskutinieji tekstai –­ „Šokis su vilkais“ ir „Mano koordinatės“ –­ atskleidžiantys autentiškai juntamą, nesumeluotą egzistencinį dramatizmą.

 

       Nepėsčias ir kultūrinės spaudos senukas – ilgametis „Literatūra ir menas“, pateikęs stiprių Arno Ališausko (liepos 3 d.), Aurelijos Stankutės (liepos 17 d.), Jolantos Sereikaitės (liepos 31 d.) eilėraščių. Skaitant per vasarą pasirodžiusias poezijos publikacijas, nejučia pajuntu teksto malonumą, apie kurį dar ir šiais laikais populiarų šlagerį sukurpė literatūros teorijos star – Roland’as Barthes’as. Tačiau ar nenuvils manęs proza?

 

       Viena vertus, Jolitos Skablauskaitės rašomo romano „Sado sindromas“ trečias skyrius „Kapinių balandis“ („Metai“, Nr. 8–9) nenuvylė – nuo seno mėgau tą paslaptingą atmosferą, kurią taip meistriškai įkūnija ši prozininkė. Kita vertus, skaitant vis kitą J. Skablauskaitės tekstą, iš anksto žinai, ką rasi. O taip norėtųsi autorės atsinaujinimo, ko nors radikaliai kitokio. Iš tiesų šis pastebėjimas galėtų būti taikomas daugeliui šiandienos prozininkų –­ nuo S. Parulskio iki L. S. Černiauskaitės. Alma Riebždaitė, be abejo, turi talentą, –­ apsakymas „Šventieji“ („Literatūra ir menas“, liepos 24 d.) sukrečia, bet problemų spektras – smurtaujantis tėvas, pagrindinio personažo ir anapusybės ryšys –­ galėjo būti ir kiek įdomesnis, ir pasuktas labiau netikėtu kampu. Nerijus Meškauskas apsakyme „Septyni V. miesto stebuklai“ („Literatūra ir menas“, liepos 3 d.), kaip visuomet poetiškas, sakinio struktūros vingrybėmis besistengiantis pralenkti patį Marcelį Proustą. Taiklios intertekstinės citatos, išorinio ir mentalinio pasaulio ribų nutrynimas paperka skaitytoją. Gražu, ką ir sakyti, bet ankstesnieji N. Meškausko tekstai man patiko labiau – greta poetinių pasažų juose buvo pastebimas ir negailestingos tikrovės – grubios, be paliovos skaudinančios – jutimas. Tado Žvirinskio novelė „Kolekcija“ („Nemunas“, liepos 9–15 d.) verčia suglumti: be netikėtos subtiliai ironiškos pabaigos tekstas nepasižymi nei darnia struktūra, nei susimąstyti verčiančiu idėjiniu lygmeniu, jis primena neaiškią, įvairiakalbę žodžių dėlionę, neturinčią aiškios minties.

 

       Kiek įdomesnių, skatinančių polemizuoti prozos tekstų kartais pažeria „Šiaurės Atėnai“, tad šį savaitraštį paėmiau į rankas, neslėpdamas vilties. Deja... Jono Serapino „Darbas Nr. 5“ („Šiaurės Atėnai“, liepos 17 d.) virstų vertinga proza, jei tekstą negailestingai apipjaustytų koks įžvalgus kritikas (žodžio netaupymas paverčia jį savotiška erzelyne; stinga taiklesnių, originalesnių minčių, detalių). Pradedančiųjų kūryba taip pat nesužavėjo – na ir kas, kad Rugilės Kazlauskaitės novelė „Trauk...“ („Šiaurės Atėnai“, liepos 24 d.) sėte nusėta intertekstinių nuorodų, rodančių bent minimalų apsiskaitymą. Novelei trūksta esminio – nuodugnaus to, ką norima pasakyti, permąstymo, teksto koncentracijos. Rasos Jeskelevičienės „Germanas“ („Šiaurės Atėnai“, liepos 31 d.) imponuoja dėl gražiai užmegztos int­rigos, darniai rutuliojamo siužeto, nors novelės finalas galėjo būti ir efektingesnis, ir labiau apgalvotas.

 

       Tingumas lydi net ir didžiausią genijų, trokštantį per atostogas meną iškeisti į materialius malonumus, tad nieko nuostabaus, jei vasariški kultūrinės spaudos puslapiai nepateikė originalių prozos ar poezijos tekstų. Viskam savas laikas, ir reikia tikėtis, kad jis jau čia pat.

 

       Literatūra ir menas

       2009-09-28