Leidykla „Kitos knygos“ pradėjo leisti intriguojančią seriją „Kita fotografija“. Gerai, kad bent šio projekto kuratorė (būtų gražiau neoficialiai – sumanymo autorė) – ne kokia nors nežinoma Kita intelektualė, o pastaruoju metu daugybę gerų darbų fotografijos menui nuveikusi menotyrininkė Margarita Matulytė. Tai jau neabejotinos kokybės garantija.

 

       Tikėkimės, kad visus visur spaudžiantis sunkmetis nenumarins šios viltingos perspektyvos ir fotografinio avangardo nišą užpildys vis nauji leidiniai (anonsuojamos būsimos Algirdo Šeškaus, Gintaro Zinkevičiaus, Remigijaus Pačėsos knygos). Kad tik leidėjas Gediminas Baranauskas neišbarstytų entuziazmo, kai knygynuose ilgėliau užsigulės šiais laikais nepigūs ir nemaži tiražai.

 

       Bernardinų internetraštyje M. Matulytė perspėjo apie būsimus sudėtingumus: „Tokios fotografijos auditorija mūsų šalyje dar tik bręsta, nes dešimtmečiais „teisingos“ fotografijos pagrindu ugdytas žiūrovas/skaitytojas nėra pasiruošęs suprasti ir priimti šiandieninę vizualinę kalbą.“

 

       Betgi jau antrą dešimtmetį „naujuoju matymu“ mus auklėja vilniškis ŠMC, Kauno „Meno parkas“. Jiems niekuo nenusileidžia Šiaulių ir Klaipėdos meno galerijos. Čia visur pluša jauni, energingi, revoliuciniam reikalui šventai atsidavę pasaulinių ir lietuviškų konceptualizmų kuratoriai, visada pasiruošę žiūrovus parblokšti neregėtais novatoriškumais. Entuziastų, daugiausia studentiško jaunimėlio, netrūksta ir parodų atidarymuose. Jie susirenka nemokamo alučio ar vynelio pagurkšnoti, savų reikaliukų aptarti ir rodomų visokiausių nerišlių keistenybių pasmalsauti. Tokios dabar gero tono taisyklės.

 

       Taigi ne vien „teisingiems“ menams dirva jau išpurenta. Sigitas Parulskis, Berlyno paveikslų galerijoje prisižiūrėjęs senųjų meistrų drobių ir užsukęs į šiuolaikinio meno erdves, buvo priblokštas atsivėrusios prarajos: „Ak, apgailėtinas šiuolaikinis menas, kuriam žmogus visiškai nepažįstama, tolima, nesuprantama ir net neįdomi tikrovė, ak, mūsų gėda ir sielvartas šiuolaikinis menas, – aklas, kurčias, bukas, savim patenkintas debilas.“

 

       Ak, ir drąsus gi tas ponas rašytojas! Nuogą karalių įvardijo. Postmoderniųjų menotyrininkių suniekinimų nepabūgo. Dangaus karalystė jam...

 

Pinholiniai voratinkliai

 

       Nors pirmoji naujosios serijos knyga yra Alvydo Lukio „Būtasis tęstinis“, bet pasižvalgymus pradėkime nuo „kitokio matymo“ simboliu tapusio Gintauto Trimako, kuriam pagal lietuviškojo avangardo hierarchiją ir turėjo atitekti pirmumo laurai.

 

       Kokio netikėtumo žinią mums atveria G. Trimakas savo albume „Miestas kitaip“? Menotyrininkė Agnė Narušytė už naują požiūrį dviračio akimis pažvelgus į Vilnių jį skambiai pavadino revoliucionieriumi.

 

       Sugalvojimas išties unikalus. Ant dviračio bagažinės pritvirtinta naujoviškai senoviška pinhole kamera fotografavo G. Trimako sustojimus ne tik Vilniuje ar Klaipėdoje, bet ir tolimesniuose užsieniuose – Lvove, Kelne. Tik geografija čia nieko nekeičia. Vaizdas visur vienodas. Nuobodžiai statiškas. Negyvas. Tiesiog savotiška išradingumo beprasmybė.

 

       Įdomiausia, kaip įžanginio straipsnio autoriui menotyrininkui Jonui Valatkevičiui pavyko vaizdų tuštybę paversti žodine pilnatve. Štai keletas pasažų: „Ir vėl. Ir vėl man nepasisekė. Nepasisekė ir jums, jei tikėjotės, atsivertę šią knygą, rasti atgaivos akims bei protui, ar meno, gydančio šiuolaikinio pasaulio žmogaus sielai padarytas žaizdas. Deja. Jo Didenybė Meno Kūrinys ir vėl liko už durų... Kritikams reikia už ko nors kabintis. Jų bėda, kad pačiose fotografijose kabintis nėra už ko... Nėra prasmės. Nei fotografijose, nei dviračio trajektorijoje, nei fotografo konceptualiose idėjose. Nėra prasmės – ir tai didžiausia šių fotografijų jėga.“

 

       Šit kaip! Pasirodo, pinholinio voro suraišiotiems fotografiniams voratinkliams galima pritaikyti ypatingas išimtis, kurios viską pateisintų.

 

       Tegu. Tegu gyvena šitie beprasmiai fotoperformansai ar instaliacijos. Vienam avangardo menas nuodingas, kitam – dvasios atgaiva.

 

       Buvo toks populiarus televizijos žaidimas „Pagauk kampą“. Pagavusiajam atlyginama estetiniu pasigardžiavimu. „Nemuno“ redakcijoje vartant G. Trimako albumą, jauna kultūros temų žurnalistė vis džiūgavo: kaip įdomu! kiek čia poezijos! Matyt, ir jos siela kartais dviračiu pasivažinėja...

 

       Nutolstant nuo J. Valatkevičiaus žodinių gudrybių galima tik pasidžiaugti, kaip jis sėkmingai susidorojo su neeiline sudėtingybe. O kaip virtuoziškai jautriai dailininkė Sigutė Chlebinskaitė sudėliojo tuos lietuviškai angliškus tekstus! Vis įterpdama ir kaitaliodama dviračio sėdynės fragmentą, erdvines tuštumas užpildydama sumažintais fotografijų pakartojimais. Puikiai visame albume sugulė ir juodai aprėminti vaizdų stačiakampiai. Ypač išradingai apiforminti skyrių atvertimai. Ne veltui leidėjas G. Baranauskas pasidžiaugė, kad albumas „yra labai estetiškas ir gražus vizualiai“.

 

       Pradinis G. Trimako sumanymas, „išbaigta idėja“, buvo parodinė instaliacija. Ekspozicija Vilniaus fotografijos galerijoje atrodė išties originaliai: darbai pasitraukė nuo įprastinių sienų ir horizontaliai pakibo erdvėje. Knyginis „Miestas kitaip“ labiau priartėjo prie tradicijos, nuo kurios G. Trimakas strimgalviais bėga. Bet moderniausiais avangardo syvais savo kūrybines idėjas nuolat maitinantis autorius albumu liko patenkintas. Pabūkime bent trumpam ir mes su juo. Įvertinkime, koks neregėtas medis išaugo lietuviškosios fotografijos žemėje.

 

Pikselių tapyba

 

       Dvejų metų fotografavimo mobiliuoju telefonu reziumė. Kasdienybės vaizdai. Fragmentai. Spalvoti. Spalvingi. Užsieninių kelionių vaizdeliai. Niujorkas. Dieninis + naktinis. Atvirukiškai tradicinis. Skanūs natiurmortai. Teatrališkai paslaptinga šviesa. Aštrus kadravimas. Žmonių gausa. Nekokybėje aptirpę jų siluetai...

 

       Visiška priešingybė G. Trimakui, kuris spalvų ir žmonių nemato (būtų sensacija ir G. T. devalvacija, jeigu staiga parodytų spalvotą portretą), kuriam įdomi tik žmonių padaryta daiktija ir gamtos susidėliojimai. G. Trimakui – žemė ne žmonių planeta. A. Lukiui – kasdieniniu žmonių bendravimu sušildyta erdvė. Atrodo, kad jis švenčia kasdienybę.

 

       Venecijos parašuose tarp gondolų siluetų netikėtai išnyra Josifo Brodskio rusiški ištarimai. Poezija „atsitinka“ ir kituose parašuose: „Tylos šešėlis vakarą ištiko ir ryto džiazas vėl namuos...“ Neįtikėtina! A. Lukys – poetas? Užsislaptinęs?

 

       Spalvota fotografija visada triukšmingesnė už bespalvę. Bet A. Lukio knygoje daugiau tylos. Šešėliuotos paslapties. Ramaus stebėjimo. Žaidžiama vadinamąja pikselių tapyba – neryškumu. Paprastumu. Bet ne prastumu.

 

       Literatūrinis mąstymas? Gal. Fotografijos akomponuoja šiuolaikinei poezijai. Akomponuoja žmonių buvimui, kuris kažkada seniai buvo pavadintas Gyvenimu. Akomponuoja abejingai slystančiam Laikui, kurį skubėdami sukvėpuojame...

 

       Ir G. Trimakas, ir A. Lukys spjauna į tobulumo aukštumas pasiekusią japonišką ar vokišką fototechniką. Grįžta į pradžią. Pinholas ar mobilusis telefonas – sugrįžimas į akmens amžių. Iššūkis. Tarsi senovinis rašymas žąsies plunksna. Bet nekokybė sukuria pridėtinę vertę šiuolaikiniam matymui. Šiandieniniam suvokimui. Pasak Liutauro Degėsio – pamatome, ko nematome ir ko iš viso nesimato...

 

       Dabartiniai naujausieji menų darybos būdai daugeliui sudaro regimybę, kad visiems lengvai pasiekiamas A. Lukio meistriškumo lygis. M. Matulytė, susirūpinusi tokia niveliacija, pabandė atsiriboti nuo fotografinės grafomanijos: „Ribą aptinka, apibrėžia ir paaiškina profesionalūs teoretikai: dailėtyrininkai, istorikai, kritikai. Bandant suprasti šiuolaikinį meną, be vadovų, matyt, tikrai būtų sunku išsiversti. Manau, kad ne vienas pavartęs A. Lukio knygą bei pasakęs „ir aš taip galiu“, tą patį sako nuėjęs į ŠMC parodas. Jeigu žmogus nenori susipažinti su šiuolaikinio meno tendencijomis ir jų suvokimo problematika, jo požiūrio nepakeisi. Autoriai tikrai neturi orientuotis į žiūrovą.“ Tegyvuoja menas menui!

 

       Kita vertus, kaip meno gerbėjui apsisaugoti nuo menotyrininkių įteisinto visokiausio vienkartinio šiuolaikinio šlamšto? Užsimerkti? Neiti į parodas? Atsiriboti? Patraukti į budizmą? Bet masinis erzacas internetu ar televizija kasdien atšlamštuoja pas tave į namus. Jautriasieliams sukelia net dvasinę alergiją ar depresiją.

 

       „Kitos fotografijos“ leidiniuose svarbus uždavinys tenka žodžiams. Tai organiška būtinybė, darni visuma, atliepianti vizualinę erdvę. A. Lukį palydi originalus Nerijaus Mileriaus „Būtojo tęstinio“ kontekstų ir paraščių įvadas-žodynas. Itin išradingas rašinys!

 

       Paaiškinamojo, susiejamojo žodyno forma turėtų pagelbėti atsiradus neaiškumams, bet sąmoningais sudėtingumais dar labiau supainiojami elementarūs dalykai. Turint kantrybės ir iki pabaigos gliaudant mokslingą tekstą, galima surasti ir platesnių paaiškinimų: „... aprašant fotografiją, būtina atkreipti dėmesį ne tik į regimas plotmes, bet ir į tai, kas lieka neišreikšta, nematoma, nors galbūt ir numanoma... Jei nematomos plotmės krūvis stipresnis, kūrinys, šiuo atveju – fotografija, traukia ne tuo, kas parodyta, bet tuo, kas užminta, bet neišreikšta, pažadėta, bet neatverta.“

 

       N. Milerius, demonstruodamas savo filosofinę erudiciją, pribloškia garsių, daugumai negirdėtų pavardžių gausybe. Tuose enciklopediniuose akivaruose gali nuskęsti ir patyrę išprusėliai, o eiliniams fotografuotojams vokiečių filosofas Hansas Georgas Gadameris ar prancūzų filosofas ir semiotikas Michelis de Certeau tikrai niekuo nepagelbės. Tokia mokslinio straipsnio stilistika turėjo pradžiuginti tik specifinį pateptųjų būrelį. Betgi „Kitos fotografijos“ sumanytojams populiaraus suprantamumo ir nereikia. Užkoduoti vaizdai ir žodžiai pakyla į nepasiekiamą aukštį. O tai imponuoja!

 

Slogių sapnų knyga

 

       Neseniai pasirodė ir trečiasis naujosios serijos albumas – Monikos Bielskytės „Neatmenami laikai“. Šią autorę Lietuvoje tikriausiai mažai kas žino. Iš gimtųjų Šiaulių 2005 m. studijuoti režisūrą ji išvyko į Paryžių, kuriame dabar ir gyvena.

 

       Sužinojus, kokiais neįtikėtinais maršrutais ji keliauja (Kinija, Indija, Japonija, Rusija, Anglija, Portugalija, Ispanija, Nepalas, Butanas, Vietnamas ir dar keliolika valstybių), tikslesnis pasakymas būtų – gyvena pasaulyje.

 

       Kai šešiasdešimtmetis užkeiktasis keliauninkas Paulius Normantas pradeda vardyti aplankytas šalis, pernelyg nesistebi. Betgi Monikai tik dvidešimt treji. O „Neatmenami laikai“ fotografuoti dvidešimtmetės panelės.

 

       Dar stebina tokioje jaunystėje susiformavusi atšiauri pasaulėžiūra, grėsmingų nuojautų ir beviltiškos vienatvės prieblanda: „Taip norėčiau rasti kur nors tą siaubingą vienatvę, užfiksuoti ją atvaizde ir paversti grožiu, išlaisvinti mus nuo jos.“ Žavus jaunystės maksimalizmas!

 

       Nežinau, kaip, kodėl ir kada žmoguje susisuka lizdą vienatvė. Gal gimstama su ja. Akivaizdu, kad po pasaulį besiblaškanti menininkė pasmerkta beviltiškai ieškoti nepasiekiamojo nušvitimo.

 

       Ta pati dvasinė prieblanda išlieka visose kaleidoskopiškai besikeičiančiose šalyse. Visur matomi tikroviškai klampūs vaizdai, apleistos erdvės, skurdūs gyvenimo užribiai. Visur siekiama savo slegiančios vienatvės patvirtinimo. Saulės prabangoje švytinčiuose pietų kraštuose M. Bielskytė neištrūksta iš savo užtamsinto dvasinio narvelio ir gyvenimą tapo tuo pačiu prietėmių teptuku.

 

       Pervertęs „Neatmenamus laikus“, jautiesi tarsi po kūrybinio ugnikalnio išsiveržimo užpiltas juoda lava. Tokios juodos fotografinės knygos pas mus dar nebuvo. Įtariau dailininkę Rimą Kiubaraitę-Sutkienę moderniai pažaidus tamsumais, bet pateikta parodinė autorės nuoroda išsklaidė visus neaiškumus: „Atvaizdai turi būti eksponuojami tamsioje galerijos erdvėje 120 x 180 cm šviesdėžėse, kartu su tekstais ir garso takeliu.“

 

       Norėtųsi išgirsti tą „garsą“. Gal jame atsiranda bent kiek šviesos? O gal ir parodoje dirbtinai stiprinama tamsioji meninė įtampa.

 

       Juodoje knygoje švysčioja tik nedidukės baltos teksto properšos. Atrodo, kad prieblandiškos fotografijos nuolat laidojamos juoduose puslapiuose.

 

       Laidojimu, tiksliau, mirusiojo užklojimu, ir pradedamas pritemdytas pasakojimas „Mieguisti šokiai“. Tai ištęstu kinematografiniu kartojimu pagrįstas ciklas. Dvylika beveik nesikeičiančių fotografijų siekiama sustiprinti sielvartą, netekties liūdesį. Viskas primena slogių sapnų atpasakojimą.

 

       Autorės filologinį pajautimą rodo ypač reikliai atrenkama fotografijų literatūrinė palyda. „Gerieji nuopuolio angelai“, „Vieta plauti širdžiai“, „Dieviški įsikišimai“ – taip netradiciškai M. Bielskytė pavadina ciklus, kuriuos dar apibendrina giliaminčiais, daugiaprasmiais, jos kūrybą atliepiančiais pasauliniais literatūros koncentratais: „Vėlgi, tarp didžiųjų nežinomųjų, brėžiančių mūsų gyvenimų – tiek fizinių, tiek dvasinių – ribas, yra ir mirtis. Kol čia sėdime, ji artėja šešiasdešimties sekundžių per minutę, šešiasdešimties minučių per valandą greičiu. Be abejo, tai yra grynai žmogiškas mirties matavimas. Gali būti, kad ji juda daug greičiau ar lėčiau. Laikas yra mūsų mirties suvokimo matas. Žinome, kad yra kitų organizmų, matuojančių laiką šilumos vienetais. Tikriausiai jie suvokia mirtį kitaip. Taip pat yra vadinamosios paprastos ląstelės, kurios dauginasi dalydamosi – jos paprasčiausiai skyla į dvi dalis. Galėtume sakyti, kad viena „miršta į dvi“, ir, kitaip nei žmogus, nepalieka lavono. Ar vikšras miršta tam, kad taptų drugeliu, ar tai reikėtų vadinti gimimu? Nežinom. Kartais gimimas ir mirtis beveik neatskiriamos sąvokos“ (Lawrence’as Durrellas).

 

       Tarsi neturėtų kito pasirinkimo, M. Bielskytė visais tekstais sureikšmina tamsą ir mirties apčiuopiamumą. Juoda spalva smūgiuojama ir žodžiais.

 

       Neįtikėtinai šviesus sutapimas! Kaip tik šiandien Monikos gimtadienis. Jai labiausiai tiktų didžiulė skaidriai baltų gėlių puokštė, kad bent akimirkai prašvistų neišsprendžiamomis žmonijos problemomis susirūpinusios jaunosios menininkės skaudžiai liūdnas žvilgsnis. Tebūnie pamatyti ir suprasti juodą žinią atnešę „Neatmenami laikai“!

 

       Nemunas / Bernardinai.lt

       2009-09-16