Su dainininku ir poetu DOMANTU RAZAUSKU kalbasi Rugilė Kazlauskaitė
Nelaikai savęs dainuojamosios poezijos atlikėju. Kokia yra tavo muzika? Kaip pats ją apibūdintum?
Niekada neturėjau jokio poreikio save identifikuoti arba sugalvoti pavadinimus tam, ką mes kuriame. Muziką į lentynėles dažniausiai dėlioja ne tie, kurie ją kuria, bet tie, kurie klauso ir apie ją rašo. Niekada nevadinau to nei dainuojamąja poezija, nei kitu žanru ar stiliumi. Kaip galima pavadinti, pavyzdžiui, ką groja „Pink Floyd“? Jie groja „Pink Floyd“. Kaip ką įvardinti – visiška žmogaus laisvė. Jei kažkas nori vadinti, tegul vadina, jei ne – tegul tiesiog sako: „Štai muzika.“ Aš pats nedainuoju poezijos, dainuoju savo dainų tekstus. Dainose žodžių sąskambiai suauga su melodija, harmonija, tai neatskiriamos dalys. Todėl nedainuoju savo eilėraščių ir neskaitau savo dainų.
Papasakok apie žmones, su kuriais groji.
Apie juos galima parašyti daugybę romanų. Branduolys esame trise: Saulius Petreikis (Dėdė Semas), Audrius Pazniokas ir aš. Saulius – tai atskira planeta Žemėje. Jis yra multiinstrumentalistas, kolekcionuoja garsus, instrumentus. Muzika yra jo gyvenimas ir jo gyvenimas yra muzika. Jis tuo gyvena, per muziką suvokia, medituoja, liūdi, džiaugiasi. Saulius neturi jokių išankstinių nuostatų, intelektualinių reikalavimų. Jam įdomu tiesiog būti su žmogumi, groti su juo. Kai mes susipažinom, užsidarėm repetuoti Muzikos akademijoje ir tris valandas grojom apimti visiško transo, kol pajutom, kad tarp mūsų yra kažkas giminingo. Mistiška, bet susipažinome per atminimo vakarą, skirtą Remigijui Audiejaičiui (tragiškai gaisre žuvusiam fleitininkui ir dainininkui, grojusiam su Domantu – R. K.). Rodos, pats Remis Saulių siuntė, kad tęsčiau tai, ką buvau pradėjęs. Vėliau prie mūsų prisidėjo Audrius Pazniokas – nuostabus akordionistas, pianistas, grojantis su daugybe muzikantų. Jis yra grupės tvarka ir harmonija. Audrius neleidžia mums visiškai „išsitaškyti“, visko paversti muzikine netvarka. Grupės grožis, kaip mes jį vadinam. Dabar po truputį prie mūsų jungiasi Sauliaus brolis Donatas Petreikis. Jis gyvena ne Vilniuj, jam dar tik penkiolika, todėl ne visad gali groti. Bet jis – tai dar vienas multiinstrumentalistas, puikiai grojantis gitara, saksofonu. Šiemet prie mūsų buvo prisidėjęs bosistas Maksimas Perepelica, bet dabar išvažiavo į Olandiją mokytis kontraboso paslapčių. Kartais grojam su tablininku Bernardu Janausku. Jis retas šio indiško instrumento – tablos – virtuozas; dar vienas pasaulis – pasako per dieną kokius šešis žodžius.
Anksčiau tau teko groti su unikalia asmenybe Remigijumi Audiejaičiu.
Remis buvo Vilniaus legenda. Visuomenėje jis lyg ir turėjo būti vadinamas žmogumi, turinčiu negalią, nes buvo aklas, bet, kaip sakė mūsų draugas poetas Rimvydas Stankevičius, „mums iki jo matymo buvo dar toli“. Tai žmogus, mokėjęs daugybę kalbų – nuo kinų iki anglų, baigęs du aukštuosius, itin domėjęsis muzika, mokęsis groti fleita, fotografavęs garsą, netgi žaidęs futbolą su šampano kamščiu. Jis buvo puikus balso improvizatorius, garsų pamėgdžiotojas, nuoširdus, šiltas žmogus be jokių išankstinių nuostatų ir kompleksų. Remis nemėgo žmonių, kuriems negalia yra kliūtis, kuriems apskritai kyla kliūčių dėl išorinių aplinkybių. Jam neregystė niekad nebuvo kliūtis, jis nesiskųsdavo, viską pats pasiimdavo iš gyvenimo. Gyveno visu tempu, taip, kad pykšėjo viskas aplinkui. Lygiai taip pat ir išėjo iš gyvenimo. Bet tai buvo toks žmogus, kurio nė vienas iš draugų negali prisiminti su liūdesiu. Remis turėjo ypatingą humoro jausmą. Jis jungė daugybę kartų, turėjo milijonus draugų nuo penkiolikmečių iki septyniasdešimtmečių. Remiui nebuvo mažo ir didelio žmogaus. Jis lygiai taip pat džiaugsmingai galėjo „uliavoti“ su benamiu landynėje, o kitą dieną – ištaigingame name su įtakingu asmeniu. Reta tokių, kurie nekuria dirbtinių aukščio perspektyvų. Remis tiesiog džiaugdavosi būdamas su žmonėmis. Begalę draugų jis jungė į vieną krūvą. Jam išėjus jie vėl išsisklaidė. Teko suvokti, kad toliau gyventi teks kiek kitaip. Su juo visas tas šėlsmas dingo. Kartu ir su Mantu Gimžausku-Šamanu, kuris irgi buvo mūsų geras draugas. Šamanas buvo priglaudęs Remį paskutinį mėnesį iki tol, kol jis turėjo gauti savo butą. Jie kartu iššoko pro langą tą naktį du tūkstančiai septintaisiais, kai liepsnojo namas, kurio šeštame aukšte gyveno. Šamanas dar bandė išgelbėti Remį – susuko jį į kilimą ir išmetė pro langą, paskui pats iššoko liepsnodamas. Abu išėjo ir dabar ramiai sau svaiginasi kažkur kitur. Ten daug mūsų bičiulių, labai šauni kompanija: Remis, Šamanas, Saulius Mykolaitis, Gintaras Beresnevičius, Jurga Ivanauskaitė, Artūras Barysas-Baras. Daugybė išėjo per pastaruosius metus.
Tavo dainose gausu įvairiausių ir netikėčiausių simbolių – nuo Tinkio Vinkio iki Kristaus. Iš kur jie atsiranda?
Tai ne visai simboliai. Tiksliau, nesuvokiu jų kaip simbolių. Nėra jokios erdvės, vidinės ar išorinės, iš kurios kas nors negimtų. Semtis galima iš visų patirčių, niuansų, išgyvenimų, jausmų, perskaitytų knygų, pamatytų filmų, spektaklių, išgirstos muzikos, sutiktų žmonių, iš sapnų. Tai lyg impresionistinis paveikslas – margų taškučių dėlionė. Yra netgi dainų, kurios sukurtos visiškai dėl žaidimo, juoko. Pavyzdžiui, dainoje „Traukinys“ tiesiog apdainuota labai audringa savaitė pasitelkiant aplink skraidžiusias nuotrupas, vaizdų kadrus. Dainą „Šambala“ mes su Remiu sukūrėme po budizmo paskaitų. Sėdėjom VU Filologijos fakulteto kiemelyje ir pradėjom svaičioti, niūniuoti, vyko visiškas žaidimas. Negalėjom įsivaizduoti, kad kada nors per koncertus daugybė klausytojų mokės šios dainos žodžius. Kaip vėliau sakė budologas Audrius Beinorius, gal mes visgi pataikėm į dzenbudistinį tašką, nes viena dzenbudizmo praktikų – koanai – yra žmogaus proto provokacija visiškai alogiškais, absurdiškais dalykais, mįslėmis, kurios neturi atsakymų. Tokia ir yra daina „Šambala“. Kol bandysi atsakyti į jas žodžiais, klysi. Dabar kaskart grodamas mintyse dedikuoju tą dainą Remiui ir mūsų kartu išgyventiems laikams.
Savo dainose nevengi religinės tematikos. Koks yra tavo tikėjimas?
Man neįdomus vienos religijos kelias. Religiją suprantu labai paprastai – tai nuo tam tikros kultūros ir geografinės vietos priklausoma praktinių patarimų visuma, kuri labai mažai ką bendro turi su Dievu. Religija yra kelias link ten, kur religija tampa nebereikalinga. Įsivaizduoju kalną, į kurį eina daugybė takų. Kai užlipi ant aukštesnio laiptelio ir pamatai, kiek yra takų, supranti, kad jie visi vienodi. Tai tik žmogaus išgalvoti, jo aplinkos ir troškimų sąlygoti dalykai. Krikščionis nuo budistų skiria tik kultūra. Kelias eina link ten pat. Nesvarbu, valgysi patiekalą su lazdelėmis ar su šakute, tikslas ir esmė bus ta pati. Bet aš domiuosi religijomis, neatmetu nė vienos. Kai susidūriau su filosofijos istorija ir teorija, pradėjau suprasti, kad tai, kas Vakarų filosofijoje buvo rašoma ir kalbama, sukosi ratu ir vedė save į aklavietę. Vienos sąvokos buvo aiškinamos kitomis. Per visą laiką nuo Talio ir Mileto mokyklos iki dabartinės filosofijos nebuvo atsakytas nė vienas esminis klausimas. Vadinasi, kažkas buvo betiksliška. Vakariečiai per daug kliovėsi savo žodžių rėmais ir tapo jų įkaitais. Pelevinas puikiai apibūdino, kuo skiriasi Rytų ir Vakarų filosofijos. Tuo metu, kai Rytai bando besti pirštu į žmogišką prigimtį, Vakarai bado pirštu į šalimais įkaltą plakatą su užrašu „žmogiška prigimtis“. Budizmo nelaikau religija, tai yra praktinių patarimų rinkinys, kuris rodo, kaip elgtis kiekvieną akimirką, kad išsivaduotum iš proto pinklių ir kad tau bei kitiems aplink tave būtų geriau gyventi. Budizmas moko, kad visi atsakymai ateina tik tada, kai nustoji uždavinėti sau klausimus ir kai iš esmės suvoki, jog tavo žodžiai ir tik žodžiai kuria visą pasaulį aplink. Kalba lemia tavo mąstymą. Arkliui visiškai nusispjaut, vadini jį arkliu ar paukščiu. Gali ir Dievą vadint kaip nori.
Ar yra kažkas, ką nori pasakyti savo kūriniais?
Taip, yra. Ir tai aš sakau kiekvienoje dainoje. Tik manau, kad aiškinti dainas yra žiauriausias iš žiauriausių nusikaltimų. Tą žinutę, kurią norėjau perduoti, aš perdaviau. Kaip ją priims žmogus – čia jau jo reikalas. Noriu, kad kiekvienas mano dainas priimtų savaip. Tai yra pati žavingiausia kūrybos dalis. Kiekvienas perleidžia dainą per savo perskaitytų knygų, jausenų, patirčių, nusivylimų, netekčių mėsmalę ir suvokia savaip. Jei drįsčiau teigti, ką norėjau pasakyti, tai būtų mažų mažiausiai neetiška. Bet aš manau, kad kiekvienas, kuriam mano muzika artima, turėtų bent nutuokti, kas norėta pasakyti.
Koks tavo santykis su klausytojais?
Lygiavertis. Kiekvienas koncertas yra tarsi ritualas. Kartais žmonės net neįvertina, koks tai energiškai galingas dalykas. Man svetimas santykis „atlikėjas–klausytojas“. Iš esmės tai dviejų lygiaverčių dėmenų pasikeitimas energija. Man neįdomūs atlikėjai, kurie ateina profesionaliai atlikti kūrinių ir tiek. Jei nėra santykio „širdis–širdis“, tai prastas koncertas. Labai džiugu, kad žmonės su skirtingais pasauliais susirenka į vieną krūvą ir pasidalina kažkuo.
Kaip manai, ar didelę įtaką darai savo klausytojams?
Rašydamas negalvoju apie klausytojus. Tas, kuris kuria auditorijai, meluoja pats sau. Kai kuri, gyveni pačioje dainoje. Kas jos klausys? Kam patiks, tas klausys. Negaliu būti atsakingas už kitą asmenybę. Kiekvienas savaip priima. Kiekvienas mato tą patį medį skirtingai. Gali būti atsakingas tik už savo kūrinį. Šiaip ar taip, stengiuosi, kad žmogui perskaičius ar paklausius mano kūrinį liktų šviesa, o ne tamsa. Dar vienas iš mano tikslų – priminti, kad žmogus neprivalo priimti visų visuomenės primestų taisyklių kaip neišvengiamų, visa tai yra tik žaidimo dalis. Gyvenimo esmė nėra baigti mokyklą, kad įstotum į universitetą, įgyti aukštąjį išsilavinimą, kad gautum darbą, dirbti, kad gautum pensiją ir numirtum. Tai visiškas paviršius. Deja, daug žmonių yra priklausomi nuo to rato ir bėga juo kaip žiurkėnai įsivaizduodami, kad tai yra realybė. Tai tik žaidimas, kurį gali žaisti, bet gali ir nežaisti. Jei nežaisi, jie, aišku, tave laikys atmata, išsišokėliu, nesubrendėliu. Man asmeniškai visai nesvarbu, kas ką apie kitą galvoja.
Esi sukūręs daugybę dainų. Kada sulauksime tavo kompaktinės plokštelės?
Albumas įrašinėjamas, tikiuosi, kad rugsėjo ar spalio mėnesį jis jau bus baigtas. Visai neseniai pasirodė Andriaus Bialobžeskio, Rimvydo Stankevičiaus ir mano kompaktinė plokštelė „Valhala“, seniai brandinta idėja. Rimvydo tekstus skaito Andrius, o aš groju. Poetinis spektaklis, nors draugai tai vadina poetinėmis apeigomis. Ten yra tekstai ir mano minėtam Remiui, taip pat Sauliui Mykolaičiui, Gintarui Beresnevičiui. Kažkas tokio, ko dar nebuvo Lietuvoj išleista. Jame yra garsų, triukšmo, baimės, kažko primenančio „Tvin Pyksą“, o man tai labai patinka.
Esi ne tik dainininkas, bet ir poetas. Ar ketini išleisti savo poezijos knygą?
Turiu gal trisdešimt tekstų, kuriais būčiau patenkintas, jei jie atsirastų knygoje. Tada, kai gerų mano tekstų bus pakankamai, jie taps knyga. Didžioji dalis mano kūrybos yra dainos. Jų atsiranda daug, kartais net dešimt per savaitę. O poezijoje daug amato, vargo, darbo. Nėra taip, kad atsisėdai ir parašei. Toje srityje esu perfekcionistas. Henrikas Radauskas tekstus kartais dailindavo, taisydavo dvidešimt, trisdešimt kartų. Jis sakė, kad gali iš pirmo karto gerai parašyti, bet gali būti, kad turi akmenį, kurį reikia šlifuoti tol, kol jis suspindės. Mano mokytojas yra Aidas Marčėnas. Kai jam nusiunčiu eilėraštį, jis man atsiunčia atgal su kirčiavimo klaidomis. Jis mano, kad jei darai tai, kas susiję su kalbos menu, turi būti šimtu procentų tikslus. Mane žavi idėja, kad neišmanydamas formos nežinosi, kaip iš jos išeiti. Jei publikuočiau tekstą, tai turėčiau būti pasiruošęs už jį padėti galvą, bent nujausti, kad man tikrai pavyko.
Ką dar veiki, be poezijos ir muzikos?
Buvau žurnalistas. Tai neturėjo nieko bendro su kūryba, tai buvo darbas, pragyvenimo šaltinis, didžiumą pinigų vis tiek išleisdavau muzikai. Užsiimdavau vertimais, rengdavau medžiagą pagal užsienio spaudą, retkarčiais imdavau interviu. Buvo labai smagu, kad gavau progą pašnekėti su Borisu Grebenščikovu, Jurijumi Ševčiuku, grupėmis „Tiger Lilies“, „Simple Minds“, rašytoja Herbjørg Wassmo. Bet suvokiau, kad Lietuvos spaudai reikalingi standartiniai klausimai, nes tai, kas tau yra įdomu, vargu ar domins skaitytoją. Pradėjau dirbti septyniolikos metų, vedžiau radijo laideles vaikams, vėliau dirbau Lietuvos televizijoje, įvairiuose žurnaluose, laikraščiuose, vaikus mokiau groti gitara mokykloje. Bet dabar galutinai apsisprendžiau, kad lieku tik prie muzikos kūrimo. Nebenoriu eiti į kontoras. Laisvalaikiu skaitau knygas, rašau – kai ką į stalčių, kai kas gal pavirs knyga, „blūdiju“ virtualiame pasaulyje, keliauju, bastausi.
Kokios muzikos pats klausai?
Yra daugybė visų įmanomų žanrų muzikos. Dėl bandymo pasidalinti mūsų tinklalapyje www.radom.lt esu sukūręs skiltį „Šį mėnesį mes klausome“. Ten yra labai skirtingų grupių. Pastaraisiais mėnesiais ypač žaviuosi Davidu Bowie. Tai viena centrinių figūrų muzikos istorijoje. Nemažai klausau įvairių tautų folkloro – nuo indiško iki airiško. Jei klausi apie lietuvišką muziką, galiu išskirti „Atalyją“, mano nuomone, tai viena geriausių lietuvių grupių. Man labai patinka tai, ką daro Darius Žvirblis ir jo grupė „Atika“, grupė „Skylė“, kaip linksminasi „Suicide dj’s“. Žaviuosi šiuolaikinės muzikos alternatyviąja elektronikos scena. Šiaip negalėčiau sudaryt dešimtuko ar šimtuko, būtų dešimttūkstantukai – nuo džiazo iki regio, nuo klasikos iki sunkiojo roko.
Koks tavo santykis su komercija?
Vengiu tų dalykų, iš kurių vieni stengiasi pasipelnyti kitų sąskaita. Jei man kažkas pasakytų: „Sukurk dainą ir parduok kitam“, man tai būtų visai neįdomu. Mes gauname honorarus, stengiamės iš jų pragyventi, bet mano tikslas niekad nebuvo uždirbti iš muzikos. Tai, ką mes darome, niekad nebus stadioninė, dešimtukų muzika. Neleisiu, kad mus apaugtų prodiuseriai, vadybininkai, kurie imtų pelnytis, pardavinėti dainų teises. Jei kažkas mums pateikia pasiūlymą nuoširdžiai ir nesistengia sau daryti pelno, mes sutinkam su viskuo, kas mums įdomu ir neperžengia mūsų principų. Vien tai, kad dedame dainas į internetą, iš kurio visi jas gali parsisiųsti, įrodo, kad mums nelabai rūpi uždarbis. Muzika man niekad nebuvo dalykas, kuriuo reikėtų prekiauti.
Kaip vertini dabartinę muzikos padėtį Lietuvoje?
Atsiranda vis daugiau gerų dalykų. Man atrodo, kad žmonės pajuto muzikos, kuri yra kuriama ne tik kūnui, bet ir sielai, troškulį. Iš to kilęs susidomėjimas dainuojamąja poezija, gera lietuvių elektronikos scena. Akivaizdu, kad klausytojui atsibodo vien judėti pagal ritmą ir klausytis pokštų. O popmuzikos masėms buvo prieš keturis šimtus metų, bus ir po keturių šimtų metų.
Šiaurės Atėnai
2009-09-11