tekstai.lt

Darius Pocevičius. Religijos pakaitalas, dvasinės ramybės pamušalas (Genovaitė Bončkutė-Petronienė. „Įdomioji psichoterapija mokytojams ir tėvams“, 2008)

Genovaitė Bončkutė-Petronienė ĮDOMIOJI PSICHOTERAPIJA MOKYTOJAMS IR TĖVAMS
Genovaitė Bončkutė-Petronienė ĮDOMIOJI PSICHOTERAPIJA MOKYTOJAMS IR TĖVAMS
       Genovaitė Bončkutė-Petronienė. ĮDOMIOJI PSICHOTERAPIJA MOKYTOJAMS IR TĖVAMS. – V.: Versus aureus, 2008.

 

       Paprastai neskaitau tokios taikomosios literatūros, kurią vadinu mokomąja lektūra. Joje išdėstyti didaktiniai pamokymai suvedami į banalų darvinistinį imperatyvą: tapsi laimingas, kai išmoksi prisitaikyti prie visuomenės. Šitas literatūrinis prisitaikėlių gamybos konvejeris man svetimas, tad šonu apeinu didžiulėmis kaugėmis sukrautas psichologinių, parapsichologinių, etinių, estetinių ir religinių patarimėlių knygas.

 

       Knygą „Įdomioji psichoterapija mokytojams ir tėvams“ nutariau perversti vien dėl to, kad ją parašė pradedanti rašytoja, 2007 m. išleidusi pirmąją knygelę –­ eseistinių novelių ir psichologinių esė rinkinį „Laukiniai prisiminimai“. Prisimenu, jau tada, perskaitęs šią chaotišką psichoterapeutės gyvenimo vaizdelių dėlionę, įtariau, kad diplomuota psichologė ir psichoterapeutė įžengė į grožinės literatūros valdas vedina tik vieno noro –­ skleisti S. Freudo mokymą paprastiems lietuviškos literatūros skaitytojams. Vėliau pasirodė, kad tai nebuvo vienintelis „Laukinių prisiminimų“ parašymo tikslas –­ viename interviu autorė prisipažino, kad ir pati yra pacientė: „Parašiusi knygą, atsivėriau daugeliui žmonių – tai sumažina vienišumo jausmą.“

 

       Suviliojo ir „Įdomiosios psichoterapijos“ pratarmė: „Populiarios psichologinės knygos dažnai yra sausoki patarimų ir paaiškinimų rinkiniai. Todėl čia rasite gyvų pavyzdžių, paimtų iš mano ir kitų psichologų praktinio darbo, taip pat iš grožinės literatūros.“ Taip, „gyvų“ literatūrinių pavyzdžių išties esama, bet vos keli. Ir įstrigo tik pasažas apie Nastasją Filipovną iš Dostojevskio „Idioto“ – kaip demonstratyvaus charakterio pavyzdį. O visas kitas „gyvumas“ – daugybė standartinių mokytojo ir mokinio konflikto situacijų, prisirankiotų autorei dėstant Pedagogų profesinės raidos centre.

 

       Knygos stuburas – 10 (ne, ne Dievo įsakymų, o…) problemiškų vaikų ir suaugusiųjų charakterio tipažų: atsiribojęs, liguistai įtarus, asocialus, narciziškas, impulsyvus ir panašiai. Šie tipažai detaliai nagrinėjami, iliustruojami pavyzdžiais, patariama, kaip elgtis susidūrus su problemiško charakterio paaugliais (mokiniais). Vos keliuose iš dešimties aprašymų yra skyrius „Prisitaikymas visuomenėje“, kitur jis maskuojamas ne tokiais tiesmukais pavadinimais: „Santykių kūrimas“, „Kaip padėti“ ir panašiai. Bet, nežiūrint supainiotos struktūros, esmė išlieka – autorė moko mokytojus, kaip šie turi „pritaikyti“ mokinius visuomenei.

 

       Nesunku įžvelgti, kad „prisitaikiusieji“ suaugę žmonės, o „neprisitaikiusieji“ –­ paaugliai. Dar bendresniu požiūriu „suaugusieji“ simbolizuoja dominuojančias, standartines visuomenės vertybes ir elgesio normas, o „paaugliai“ yra unikalių vertybių ir originalaus elgesio simboliai. Tad pagrindinį psichoterapijos tikslą reikėtų formuluoti kitaip nei knygos autorė: psichoterapija ne padeda žmogui, o jį tiesiog naikina, niveliuoja ir unifikuoja.

 

       Blogiausia tai, kad psichoterapija net nebando kvestionuoti visuomenėje vyraujančių tarpusavio santykių ir elgesio normų. Kitaip tariant, žudikų visuomenėje psichoterapeutai mokytų žudyti. Na, o visiškai nužmogėjusioje mūsų visuomenėje jie moko mus vergauti mums primestoms vertybėms, kurios laikomos amžinomis: klusniai mokykis ir dar klusniau elkis, klusniai sukurk šeimą ir dar klusniau eik į darbą – tik taip tapsi laimingas.

 

       Psichoterapeutų raginimus klusniai dirbti paminėjau ne be reikalo – jiems čia skirtas netgi atskiras skyrius, pavadintas „Kas gali „priversti“ vaikus dirbti?“ Žodis „priversti“, aišku, rašomas kabutėse, leidžiant suprasti, kad kalbama ironiškai, kad jokios prievartos nėra. Aišku, tikrų vergvaldžių ir prievaizdų laikai baigėsi, bet, mano manymu, atėjo kitokių, psichoterapinių prievaizdų, naudojančių ne fizinį, o psichologinį smurtą, laikai. Kad įrodyčiau šį teiginį, panagrinėsiu ištrauką iš šio skyriaus.

 

       Kodėl šiais laikais vis aštresnė atsakomybės problema? Visų pirma atsakomybės reikšmė sumažėjo todėl, kad postmodernistinėje visuomenėje nebevertinamas autoritetas ir pastangos. Antra, labai pasikeitė požiūris į darbą. Anksčiau nebuvo teikiama tiek reikšmės žinioms. Nereikėjo vaikų mokyti, kas yra darbas, jie augo pasaulyje, kur visi aplink dirbo. O dabar vaiko gyvenimas toks įdomus, kad daugelis vaikams skiriamų darbų atrodo labai nuobodūs, visiškai nebūtini. Ypač vaikų atsakomybės jausmas susilpnėja per vasaros atostogas, nes vaikui ima atrodyti, kad mokykla ir darbas yra visiškai nepriimtini. Taip pat tvarką sunkiau įvesti po to, kai vaikas sirgo. Jam atrodo, kad puikiai apsieita ir be jo pagalbos šeimoje.

 

       Kodėl reikalingas tvarkos laikymasis? Vaikui tvarka asocijuojasi su rutina, bet iš tiesų rutina – tai namų sienos. Joks vaikas toje situacijoje, kur nežino, ko tikėtis, nesijaučia gerai. Pvz., nors tėvai užsiėmę, jis žino, kad tam tikrą laiką mama praleis su juo. Daugelis jaunų žmonių patiria stiprų nerimo jausmą išvažiavę mokytis į kitą miestą, kur nėra tėvų nustatytų taisyklių. Todėl tėvai privalo šeimoje sukurti rutiną, kurioje visi galėtų jausti gerai. Vaiko mokymas taip pat turi tapti rutinos dalimi. (p. 95)

 

       Psichoterapeutė čia gudriai sutapatina keturias gana skirtingas sąvokas: atsakomybę, darbą, tvarką ir rutiną. Atkreipkime dėmesį, ką ji kaltina – postmodernizmą, kuris nuvertino autoritetus, įdomų gyvenimą, kuris atpratino dirbti, vasaros atostogas ir net ligas, kurios trukdo „įvesti tvarką“. Na, o galiausiai nusistebėkime tikra psichoterapinės logikos mirties kilpa, kai priežastis supainiojama su padariniu, o argumentams nebereikia jokios logikos: autorė teigia, kad klusnus prievartinis darbas ir yra tikroji laimė: vaikas (pilietis, žmogus), būdamas laisvas, t. y. nepasiduodamas darbui, tvarkai ir rutinai, nežino ko tikėtis, todėl nesijaučia gerai. Argi tokie argumentai neprimena stalinistinės ir fašistinės „tvirtos rankos“ filosofijos?

 

       Psichologinio poveikio priemones prilygindamas stalinistiniam arba fašistiniam psichoterapeutų smurtui ir terorui, aišku, kiek perdėjau. Autorei, kaip ir daugeliui mūsų visuomenės piliečių, būdingas ne griežtas dualistinis „valdovo-vergo“ mentalitetas, o gana švelni „ganytojo-avelės“ dichotomija.

 

       Kaip teigė M. Foucault, šiuolaikinė sekuliari visuomenė valdoma, vadovaujantis senomis geromis krikščioniškomis tradicijomis. Tik bažnytininkus pakeitė šiuolaikiniai dvasios, proto ir jausmų inžinieriai – kultūrininkai, mokslininkai ir psichologai. Jie veda žmogų už rankos visą jo gyvenimą ir „pataria“ bet kokiu buities ar būties klausimu. Naujieji dvasios, proto ir jausmų ganytojai naudoja tuos pačius išpažinties mechanizmus –­ pasitelkdami mokslinius, literatūrinius, meninius, medicininius ir kitokius diskursus, jie „pažįsta“ žmonių mintis, jausmus, baimes ir troškimus. O juos pažinę –­ kartu ir keičia.

 

       Artimas sąryšis tarp religinio ir psichoterapinio išganymo skiriasi tik vieninteliu aspektu: dvasios ganytojai gerai avelei žadėjo išsigelbėjimą kitame pasaulyje – kaip apdovanojimą už klusnumą šiame. O šiuolaikiniai sekuliarūs ganytojai lojaliam ir klusniam piliečiui žada sėkmę ir gerovę šioje žemėje.

 

       Beje, šį sąryšį pastebi ir pati autorė, mielai rašanti straipsnius katalikiškam interneto portalui bernardinai.lt. Štai tekste „Dvasingumas psichoterapijoje –­ nesuprastas, bet būtinas“ G. Bončkutė-Petronienė savo klientus (problemiškus piliečius) prilygina mokiniams ir vaikams, save – rūpestingai ir nuoširdžiai mamai (ganytojai), o psichoterapiją – vargdienių palaiminimui (religijai):

 

       Klientas priėjo liepto galą, nebegalvoja, kad viską žino, apsisprendė vėl tapti mokiniu (jei liepto galo dar nepriėjo, tada šis dėsnis neveikia). Jis kreipiasi kaip vaikas į mamą. Labai labai nuoširdžiai. Ir jei stebuklas įvyko – klientas patikėjo konkrečiu terapeutu, tada jis pajunta, kad jį saugo didesnė jėga, kad jis jau gali išsikapstyti. Tai primena vargdienių palaiminimą: „Palaiminti vargšai, nes jų bus dangaus karalystė“. (...) Psichoterapijoje turime būti pasiruošę kančiai. Nors abiem tą sunku ištverti, vis tiek klientas raginamas pasinerti į save, „nužengti į pragarą“ pas šmėklas ir išeiti iš ten, gimti iš naujo. Psichoterapija primena virsmo ritualą, kai įvyksta antrasis gimimas –­ dvasinis, sąmoningas. Būtų puiku, jei terapeutas imtų ir nuoširdžiai pasimelstų už klientą!

 

       Tad jeigu Lietuvoje, puoselėjančioje XX a. pradžios kultūrą, bažnytiniai ganytojai ir išnyks, klusnūs piliečiai tikrai turės kam melstis. Ištisa psichoterapeutų armija laiko paruošusi Prokrusto lovas visuomenės atskalūnams, norintiems tapti tokiais pat laimingais, kaip ir visi.

 

       Literatūra ir menas

       2009-09-11