Grigorijus Kanovičius       Aštuoniasdešimt metų rašytojui Grigorijui Kanovičiui sukako birželį, tačiau tik dabar jis galėjo šią sukaktį atšvęsti kartu su lietuviais. „Šiandien man tikrai nusišypsojo Viešpats, kad esu šioje scenoje, kur dešimt metų vaidinama mano pjesė“, – kalbėjo iš Izraelio atvykęs rašytojas. Jis juokavo esąs ne L. Pavaroti, todėl nustebęs, kad į susitikimą susirinko pilna salė. „Ryte taip lijo, maniau, kad būsiu tik su tais kritikais, kurie čia mane giria.“ Lietuvos žydų likimas – tai pagrindinė G. Kanovičiaus kūrybos tema. „Susitinkame su Lietuvos ir Izraelio rašytoju“, – pristatė G. Kanovičių literatūros kritikas Valentinas Sventickas.

 

       G. Kanovičiaus sukaktuvinio vakaro metu pristatyta ir jo nauja apsakymų knyga „Debesis, vardu Lietuva“. V. Sventickas knygą patarė skaityti nuo paskutinio knygos apsakymo apie autoportreto štrichus. „Dabartinis pasaulis susipykęs su protu ir žmoniškumu. G. Kanovičius rašo apie tuos šėtono apžavus. Tai realus dalykas, kuris gali būti vadinamas krize ir kitais keiksmažodžiais“, – dėstė kritikas.

 

       „Rašytojui svarbu, kad jo žodis nebūtų tuščiai pasakytas. Literatūra gali apvalyti žmogaus sielą“, – aiškino G. Kanovičius, kuriam tėvas vaikystėje kartodavo, kad svarbu blizginti ne batus, o sielą. lrytas.lt skaitytojams pateikiame G. Kanovičiaus pokalbio su literatūros kritikais ir kitais vakaro svečiais ištraukas.

 

*  *  *

 

       Kokį įspūdį jums padarė pagal jūsų kūrybą R.Tumino pastatytas spektaklis „Nusišypsok mums, Viešpatie“?

 

       Spektaklis gimė sudėtingai. Iš pradžių buvo sumanyta kurti televizijos filmą, kurį norėjo statyti režisierius Almantas Grikevičius. Tačiau reikėjo didelių pinigų ir aš jam patariau nunešti scenarijų į teatrą. Režisierius Rimas Tuminas perskaitė scenarijų ir nutarė, kad iš to gali išeiti nebloga inscenizacija.

 

       Staiga išgirdau, kad įvyks premjera ir esu kviečiamas. Atvykau iš Izraelio. Atvirai sakau – nieko gražesnio scenoje per tuos metus nebuvau matęs.

 

       Aš jau sakiau R. Gerbutavičiui iš „Lietuvos ryto“, kad tas spektaklis buvo gydomasis. Yra žaizdų, kurios negyja šimtmečiais, nepaisant žmonių pastangų. Spektaklis buvo tikras stebuklas. Jame buvo parodyti žmonės tokie, kokie jie buvo. Tai daug geriau nei paskaita apie žydų ir lietuvių santykius.

 

       Mano tėvas, paprastas siuvėjas, sakydavo, kad kiekvieną dieną mūsų organizme nusėda šiukšlės. Ir nėra jokio sunkvežimio, kuris išvežtų tas šiukšles. Reikia ieškoti kažkokio būdo, kaip apsišvarinti. Ir manau, kad režisierius R.Tuminas ir jo kolektyvas tai padarė kuo geriausiai.

 

       Viską, kas mus vienija, kas mūsų neatitolina nuo vienas kito, reikia paremt. Viską, kas mus bando gniuždo ir bando supriešinti, reikia naikint.

 

       Kito gyvenimo nėra. Labai lengva išaugint neapykantą. Labai sunku išauginti meilę, reikia visą laiką laistyti tą beržą. Man atrodo, kad šitas spektaklis ir buvo meilės laistymas.

 

       Viename interviu esate sakęs, jog jūsų tėvas kartodavo, kad reikia blizginti ne batus, o sielą. Gal galėtumėte pamėginti trumpai atsakyti, kaip tą sielą blizginti. Nuo ko pradėti?

 

       Čia toks egzistencinis klausimas, sunku į jį atsakyti.

 

       Pirmiausia reikia gydyti save. Kaip save gydyti, garbės žodis, aš nežinau. Kiekvienas iš mūsų truputį gydytojas. Jis turi galimybę pažiūrėt į savo vidų. Ne į kitus, o tik į save. Ir pabandyti pašalinti tai, kas jam pačiam atrodo negerai – mintis ar jausmus.

 

       Toks išgydymas yra įmanomas, jeigu žmogus turi pakankamai valios. Man atrodo, visa bėda ta, kad visi žino dešimt Dievo įsakymų – „Nežudyk“, „Nevok“, „Gerbk savo tėvus“, tačiau ne visada moka taikyti juos sau. Paprastai taiko kaimynams. Tai atrodo lengviausias būdas pagerinti pasaulį – pasakyti kaimynui „Nevok“, o sau pasakyti „Vok, bet nelabai aiškiai“.

 

       Žydų išminčiai sako, kad svarbiausias ir sunkiausias dalykas yra pradėti nuo savęs. Aš pats stengiuosi užsiimti tuo darbu rašydamas, kartais ir nerašydamas. Rašymas yra apsivalymas. Žmogus gydosi žodžiu.

 

       Politinio lūžio metu jūs buvote išrinktas Lietuvos žydų bendruomenės pirmininku. Ką galėtumėte patarti dabartiniam Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkui?

 

       Atvirai pasakius, aš bandžiau patarti bendruomenės vadovui. Ir aš įsitikinau, kad mano patarimai jiems nieko nereiškia. Nuo to laiko aš niekam neduodu jokių patarimų. Bandžiau ir bandysiu duoti patarimus pačiam sau, jeigu būsiu dar gyvas.

 

       Tada aš patarinėjau kitam, ne dabartiniam bendruomenės pirmininkui. Tai buvo tais metais, kai viskas žydėjo, kai aplink buvo labai daug vilties, vilties buvo galbūt daugiau negu proto.

 

       Aš taip pat važinėjau po pasaulį, kovojau už Lietuvos nepriklausomybę. Didžiausias mūsų pasiekimas – tai, kad Lietuva yra nepriklausoma. Kitas dalykas yra tai, kad nepriklausomybė nėra panacėja nuo visų bėdų. Tačiau tai yra labai teisinga – žmonės turi gyventi taip, kaip jie nori, laisvi nuo nuo jėgų, kurios nurodo, kur eiti.

 

       O dėl žydų... Aš dabar nevažiuoju į jokius kongresus. Esu tokios nuomonės, kad kongresai vaikų negimdo. Jeigu kongresuose gimtų vaikai, aš ten bėgčiau, nežiūrėdamas į savo sveikatą. Tai yra gerai, visi tie festivaliai ir minėjimai. Tačiau aš geriau būsiu nuošaly, galvodamas, kad man kūryba suformuluos patvaresnį požiūrį į šitą gyvenimą, į žydą ir ne į žydą.

 

       Esu prieš dekoratyvinį gyvenimą. Aš – už gyvenimą dirbant. 

 

       Visą gyvenimą rašėte romanus. Kaip susidėliojo apsakymų knyga „Debesis, vardu Lietuva“?

 

       Aš seniai esu pasakęs, kad kūrybiniame gyvenime esu kūręs visų žanrų kūrinius, išskyrus operetę. Kai buvau jaunas, rašiau eilėraščius. Nelabai kokybiškus.

 

       Paskui mane atvedė į protą redaktorė Aldona Liobytė. Ji perskaitė mano pirmąjį mano prozos kūrinėlį „Aš žiūriu į žvaigždes“. Ji man pasakė: „Kanovičiau, jeigu jūs žiūrėsite į savo žvaigždes, jūs ką nors gero pasieksit gyvenime“.

 

       Taip įnikau rašyti prozą. Parašiau dešimt romanų. Manau, kad didžiausias mano pasiekimas buvo romanai „Žvakės vėjyje“ ir „Kvailių ašaros ir maldos“.

 

       Buvau maratonininkas. Dabar tapau sprinteriu, bet tokios žemesnės grupės, nes pėdinu lėtai. Vis dėlto išėjo tokia knyga, kurią parašiau lėtai judėdamas į priekį. Tai yra ne priedas prie romanų, o atskiras pasaulis. Kita vertus, ji dera su visomis mano anksčiau parašytomis knygomis.

 

       Aš tikrai galiu pasakyti, kad Dievas nusišypsojo man. Esu labai patenkintas, kad mano knygos gali papasakoti apie šlovingą – nebijau šito žodžio – žydų istoriją Lietuvoje.

 

       Ši knyga yra paprastų miestelio žmonių savotiška galerija. Spausdinau tuos apsakymus laikraščiuose ir žurnaluose Izraelyje. Po truputį susirinko gana didelis rankraštis ir aš jį pasiūliau Lietuvai.

 

       Esu labai laimingas, kad šioje knygoje eksponuojami mano bendrapavardžio – arba dar neišaiškinto giminaičio Marko Kanovičiaus grafikos darbai. Žydų dailėje yra labai sunku prasimušti, nes kai yra tokie didikai kaip Chaimas Soutine'as ar Marcas Chagallas. Man atrodo, kad Markas yra radęs savo kelią. Jis gimė Gruzijoje, Tbilisyje. Kritikuoja M.Saakašvilį, bet labai myli Gruziją.

 

       Ar labai išsigandote, kai pamatėte, kad sūnus Sergejus rašo eilėraščius ir netgi juos spausdina?

 

       Labai apsidžiaugiau. Apsidžiaugiau, kad rašo lietuviškai, apsidžiaugiau, kad rašo, mano manymu, labai gerai. Svarbiausia, kad jis turi sielą, kuri maitina jo kūrybą. Tai yra būtina. Reikia tyro skausmo, reikia kančios ir dėl savęs, ir dėl pasaulio netobulumo. Manau, kad mano sūnaus jautrumas ir reagavimas į tai, kas vyksta ir Lietuvoj, ir Izraelyje, ir Briuselyje, kur jis gyvena, eina iš sielos.

 

       Rašyti yra sunkus kelias. Neseniai sužinojau, kad dabar Puškiną leidžia kelių tūkstančių tiražu, o detektyvus ar knygas apie seksą šimtas tūkstančių. Tai yra kliūtys, kurios verčia žmogų rašyti laisvalaikiu. Tai nereiškia, kad jis atsipalaiduoja rašydamas. Jis išreiškia savo pasaulio matymą, skausmą ir džiaugsmą. Linkiu savo sūnui, kad jis tęstų tai, ką daro. Manau, kad ir jam nusišypsos Dievas.

 

       Galbūt norėtumėte pasakyti minčių, kurių dar nepasakėte, atsakinėdamas į klausimus?

 

       Tel Avive dabar yra 24 laipsniai šilumos, čia – apie 19 laipsnių. Tačiau svarbus ne klimato skirtumo, širdžių šiluma. Šiandien čia aš tą šilumą pajutau.

 

       Aš sunkiai susidoroju su savo jauduliu. Šis vakaras man labai svarbus.

 

       Jei man leisite, pacituosiu patį save. Žinot, rašyti savo autobiografiją arba pasakoti apie save yra beveik tas pats kaip skaityti apie save nekrologą. Aš nenorėčiau šito daryti. Suprantu, kad tie geri žodžiai ir jūsų akių spindesys man yra avansas ateičiai. Stengsiuosi geriau prisiminti jus negu tą datą, kai man reikia nueiti pas gydytoją.

 

       Dar esu dėkingas Dievui, kad nustojo šiandien lyti. Nors žmonės pasiėmė skėčius, jais nereikia naudotis. Jie gali pasinaudoti tuo skėčiu, po kuriuo visi stovime. Tas skėtis yra dangus. Ir mūsų siela yra tas dangus. Ji yra kartais skylėta, bet tai yra mūsų dangus. Ir todėl mano vienintelis prašymas yra toks: saugokit savo sielą.

 

 

*  *  *

 

       * G. Kanovičius gimė 1929 m. Kaune. Karo metus būsimasis rašytojas praleido Rusijoje.

 

       * Vilniaus universitete jis baigė rusų kalbą ir literatūrą, dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute, Lietuvos kino studijoje. 1993 m. išvyko į Izraelį.

 

       * Pirmąjį eilėraščių rinkinį G. Kanovičius išleido 1955 m. Vėliau jis daugiausia kūrė kino ir teatro dramaturgiją ir stambiąją prozą. Taip pat rašė scenarijus Lietuvos, Rygos, Talino kino studijoms.

 

       * Didžiausią pripažinimą rašytojui pelnė romanai, kuriuos parašė rusų kalba. Tai – trilogija „Žvakės vėjyje“, kurioje vaizduojamas Lietuvos žydų likimas prieškariu ir per Antrąjį pasaulinį karą. Kituose romanuose („Kvailių ašaros ir maldos“, „Nenusigręžk nuo mirties“, „Ožiukas už porą skatikų“, „Žydų parkas“) piešiamas XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Lietuvos žydų gyvenimas.

 

       lrytas.lt

       2009-09-05