Dalia Jazukevičiutė STIKLINIS PAUKŠTIS       Dalia Jazukevičiūtė. STIKLINIS PAUKŠTIS. Romanas. – V.: Alma littera, 2009.

 

       Murkdydamiesi lyg iš gausybės rago tebesipilančios grožinės literatūros gilumose ir seklumose, kurių, beje, net nuožmusis sunkmetis nepajėgia išdžiovinti, retai kada bepaklausiame (savęs ir kitų), o kas gi atnaujina lietuvių literatūrą, kas ją traukia iš svajonių romanų, abejotinos vertės detektyvų ir pigaus erotizmo duburių, ar galim literatūrinės kultūros plotmėj lygiuotis į kitas Europos tautas. Žinoma, nepamirštu literatūrinių premijų, pripažinimų, tik ar jų plūdurai pajėgs išlaikyti tokį svoringą (kokybiškai? kiekybiškai?) krūvį? Nuolat savęs šito klausiu, ir ne tik klausiu – mėginu rasti atsakymą ar bent kokią užuominą kompetentingų kritikų analitinėse studijose, išsakytose mintyse. Kodėl man tai rūpi? Nes paprasčiausiai (be jokių misijų ir tikslų) noriu susivokti garmančios ir pamėlusiais skenduoliais paviršiun šokstančios vertės labirintuos. Vinkli metaforika? Seklių minčių žodinė išraiška? Galbūt, bet mano byla bus tokia – adekvati aptariamam objektui. Nebūtinai preciziškai taikli, nes vargu ar įmanoma pataikyti į tai, kas skrieja kelių lankininkų paleistomis strėlėmis.

 

       Būtent tokia mintis dingtelėjo beskaitant ketvirtąjį Dalios Jazukevičiūtės romaną „Stiklinis paukštis“. Knyga ne tokia ir „lapinga“ (180 p.), bet joje visko apstingai daug: apokalipsių, dievų, velnių, angelų, kančios, nuodėmės, meilės, mistikos, archetipinės atminties, pasakos apie Pelenę transformacijų, perskaitytų knygų pavadinimų, mirties, gyvenimo, kibių, sodrių žodžių. Viso to, ko moko orioji patirtis, laki vaizduotė ar pastabus žengimas kitų pramintu keliu. Iš tiesų, skaitant „Stiklinį paukštį“, neduoda ramybės įkyri mintis, kad labai panašus tekstas pro akis ar pro ausis jau yra praslydęs ir, beje, ne vieną kartą. Gal todėl, kad pasirinkta tema mažumėlę dvelkia šių dienų aktualiąja publicistika (smurtas prieš bejėgę moterį, metingo turčiaus ir žavios pelenės meilė ar nemeilė), gal kad tarp vyro ir moters brėžiama nesunkiai atpažįstama feministinė (nors tekste ir ne itin vykusiai paneigta: „Nieko gero tos feministės neiškovojo“), ne sykį įvairių autorių minėta skirtis („Pasaulis tiesiog kimšte prikimštas moterų, kurios trokšta, kad vyrai duotų joms pinigų“) ar brukamos per daug tiesmukos, „žurnalinės“, banalia morale atsiduodančios „tiesos“ („O vedybos... Jos žudo meilę. Aš taip galvoju“ arba „Vyrams būdinga išsisukinėti nuo vedybų“). Be kita ko, kūrinyje nelyginant kokio populiaraus dienraščio straipsnyje netrūksta loginių ir moralinių išvadų, dėl to susilpnėja teksto vidinė jėga ir energija. Pernelyg ryškios pastangos aiškinti personažo terpę, priartinti prie numanomo skaitytojo pasaulėvaizdžio. Užkliūva ir literatūrinio išprusimo bei demonstratyvios erudicijos inkliuzai, ne visuomet gerai prilimpantys prie vinguriuojamų siužeto linijų. Kartais taip ir maga juos nukrapštyti nuo dirbtinai išspausto dialogo: „Aš – budinti sesuo. Mano vardas Ofelija, – išdainavo seselė, dėliodama piliules į plastikinę lėkštutę ant mano spintelės. / – O kodėl jūs dar nenusiskandinote? – paklausiau ir nežmoniškai persigandau.“

 

       Alfonsas Nyka-Niliūnas straipsnyje „Intelektualinis linčas ir kritika“ („Temos ir variacijos“, 1996) itin taikliai pažymėjo, kad „literatūra yra galbūt vienintelis choras, kuriam nereikia dirigento. Juo skirtingesni balsai, juo aštresni disonansai, juo geriau.“ Tik ką daryt, kai tas balsas ima ir užkimsta, o daininga siela vis giesme pratrūkt plėšias?.. Retorinis klausimas, bet atsakymą į jį romane radau. Kartoti. Mat tos pačios natos mažiau gerklę (o kartu ir mintį) plėšo. Taigi, nors ir be didelio noro, skaitydama kartoju, kad „psichams galima būti nemandagiems“, kad „psichams gėda – nė motais“, kad „[...] žmonės tik tada būna tikri, kai išprotėja“. Narciziškas mėgavimasis savo beprotyste nelyginant koks vade mecum veda skaitytoją nuo pat romano pradžios iki pabaigos.

 

       Sekant kūrinio kompoziciją, veikėjų charakterius ir jų sandūras, į akis išsyk krinta mechaniškas kontrastų dėliojimas. Pagrindinė veikėja Lana, šviesioji, romantiškoji bibliotekininkė, eiliuojanti, vingraujanti pasakas, pasislėpusi „tamsiose savo sielos kertėse, klaidžiuose labirintuose“ tiesiog švytėte švyti prieš savo despotiškąją tetulę Milę, įkišusią dukterėčią į beprotnamį, arba prieš audringąją, gyvenimu besisotinančią, bet į mistines gilumas neneriančią draugę Lilijaną. Susidaro įspūdis, jog tas bibliotekininkių trejetas sukurtas vien tam, kad būtų „pateisinta“ veikėjų (ypač pagrindinės) literatūrinė kompetencija. Cituojama Marina Cvetajeva, minimas Richardas Bachas (jo „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“), rusų filosofas Fiodorovas, Flaubert’as, Proustas ir kiti. Tokie minčių „paramstymai“ primena uolios studentės paskaitų konspektus, tiesą sakant, vietomis ne itin nuoseklius. Štai vienur apie Lanos mylimąjį (ar veikiau jos turtingąjį globėją) Dovydą rašoma, kad jis knygų neskaito, o kai tas pats Dovydas savo žodžiams užsimoja kiek daugėliau svorio pridėti, lygiai kaip ir jo „knygė“ Lana, staiga ima ir prisimena auksinės plunksnos korifėjus.

 

       Dauguma personažų pavaizduoti taip, kad skaitytojui nebūtų jokio vargo su kuriuo nors iš jų susitapatinti (taigi durys į plačiąją skaitytojų auditoriją vienu raktu jau atrakintos). Skaitant tokio pobūdžio kūrinius, dažniausia reakcija esti jaudinantis tikrovės atpažinimas, ir visai nesvarbu, kad toji tikrovė tėra schematiškų jos vaizdinių ornamentuota („sofistikomis“ apie budizmą, Kristų, Mozę, kaltę) dėlionė. Beje, manau, kad toji reakcija yra iš anksto numatyta, ir visos siužeto linijos projektuojamos taip, kad atpažinimo nuostaba – „Tai taip panašu į mano gyvenimą“ – išbudintų kuo daugiau skaitytojų. Be abejonės, tai nėra minusas ir nemenkina teksto literatūrinės vertės, jei tik tame tekste, kaip teigiama knygos anotacijoje, „pulsuoja nerami prigimtis, karščiu ir krauju alsuoja atviros išpažintys“. Deja, šito pasigedau (arba neįstengiau įžvelgti). Taip, „Stikliniame paukštyje“ esama prijaukinto egzistencializmo, labai pasistengus išeitų ir froidizmą pritempti (Lanos prisirišimas prie Dovydo labiau primena edipišką meilę tėvui nei geidulingą aistrą vyrui), romano veikėjai daug šneka apie kaltę, atpildą, nuodėmės nuodėmingumą, gyvenimo prasmę. Netgi, sakyčiau, realią problematiką mėginama sprausti į tam tikrus mitologinius rėmus. Taigi kūrinyje netrūksta pačių rimčiausių ir madingiausių dalykų, bet vargiai išeina atsiplėšti nuo trivialių tiesų ir jau spėjusių nusibosti stereotipų. Tekstą mėginama sukurpti iš atgyvenusių mitų ir ne itin originalių jų traktuočių, vengiant fiksuoti literatūroje nenuvalkiotus kompozicinius stilistinius elementus.

 

       Kedenant „Stiklinio paukščio“ plunksneles, peršasi mintis, jog kai kurie epizodai tėra įterpti tam, kad padidėtų knygos apimtis. Štai kad ir Dovydo pokalbis su sūnumi: per kelis puslapius drykstančiame dialoge apstu nieko nepasakančių, semantiškai tuščių intarpų, pavyzdžiui: „Ar labai graži? / – Labai. / – Į kokią žvaigždę panaši? / – Marleną Ditrich. / – Tokios nežinau. / – Na, tada... Britni Spyrs. Tokia tinka?“ Sūnaus paveikslą kuo puikiausiai atskleistų ir šie keli sakiniai: „Bet išties žalio supratimo neturėjau, ką jis [t. y. Dovydo sūnus – J. Ž.] tame Londone veikia. Gal iš viso nieko. Merginos, žolytė, vakarėliai. Tusovkės... O dėl pinigų jam nereikia draskytis, kaip man kažkada teko.“ Apskritai dialogų romane pričiauškėta visa aibė, ir, prisipažinsiu, juos aižydama ne sykį save sugavau labai nuoširdžiai, lietuviškai besipiktinančią. Net prisiminiau Alio Balbieriaus esė „Demonai niekada nesnaudžia“ („Trobelė ant debesies“, 2006), kur mintydamas apie kūrybą jis teigia: „Net iš pažiūros toks nekenksmingas padaras kaip šių laikų rašytojas, rašantis tekstą, tik iš pirmo žvilgsnio nieko nenaikina – jis, kaip ir sodininkas, naikina ne tik savo laiką, bet ir popierių, taip pat naikins laiką tų, kurie ryšis jį perskaityti.“ Ir pratęsiant mintį: tam sodininkui – kūrėjui vertėtų išmėginti ir kitas veisles, tegu ir ne tokį skalsų derlių duodančias, bet marginančias vis dar gana pilką lietuviškosios beletristikos sodą.

 

       Dar maga pacituoti kelis sakinius iš knygoje pateiktos anotacijos. Joje nurodoma, kad D. Jazukevičiūtės „knygos išsiskiria nepagražinta meile gyvenimui ir mistine mirties trauka. Autorė nevengia šokiruoti, atvirumas sykiais žeidžia ir kelia nuostabą, dėl to jos knygos visuomenėje nuolat išprovokuoja ginčų audrą.“ Manau, šie teiginiai turi labai ryškų vartotojiškos moralės atspalvį. Siužetai neretai kerpami pagal skaitytojams patinkantį (jų skonį nūdienos informacinių technologijų pasaulyje gana nesunku išsiaiškinti) trafaretą. Anapus „anarchistiškumo“ ar pastangų nuo savęs „amputuoti“ pasaulį dažnai slypi ne karštligiškas santykis su aplinka ar užmojai kurti savą, jokiems kanonams nepaklūstančią etiką, bet paprasčiausios, labai žmogiškos svajonės apie gyvenimą meilėj. Taigi visi „Stiklinio paukščio“ pagrindinės veikėjos Lanos kvailiojimai, sofizmai, net kančia romano pabaigoje sudaužomi kaip tas mėlyno stiklo paukščiukas iš bepročių namų sodo: „O aš tiek prikvailiojau. Tiek daug laiko iššvaisčiau. [...] Buvau kvailė, nes netikėjau meile. Ir visi yra kvailiai, kurie ja netiki. Tuo netikėjimu jie užmuša visą gyvenimo grožį, gėrį ir prasmę. Ir galiausiai užmuša save.“

 

       Reikia pripažinti, kad, nepaisant ilgų išvedžiojimų apie Dievą, mirtį, kančią ar kerštą, autorei pavyko išvengti įkyraus mįslingumo ir pretenzingų nutylėjimų bei neiššifruojamų poteksčių. Pateikiamos labai aiškios, jokių abejonių nekeliančios definicijos. Tarkim, rašytojai šitaip apibūdinami: „Žinoma, ir rašytojų yra visokių, pasitaiko labai švaručių, baltarankių. Niekada į balą neįvirstančių. Nesikeikiančių, nesispjaudančių. Baisiai švelnučių ir mandagučių. Bėda ta, kad tokie niekada neparašo nieko, kas būtų verta grieko.“ Arba dar taikliau: „Juk puikiai žinai, kad visi rašeivos – baisūs apsileidėliai, nevalos, egocentrikai, tik patys save girdi ir mato.“ Tikriausiai niekam nekils pagundų su tuo nesutikti...

 

       Vertindama kiekvieną perskaitytą kūrinį, pirmiausia visuomet mėginu atsakyti į labai paprastą klausimą: „Ar tekstas mane kalbina?“ Jei taip, žinau – jis buvo vertas dėmesio ir „sunaikinto“ laiko. Nesvarbu, kokius žodžius jis iš manęs ištraukė, bet jei skatino prabilti, vadinasi, ir pats šį tą pasakė. D. Jazukevičiūtės „Stiklinis paukštis“ savo čiulbesiu manęs nepakerėjo, bet prakalbino. Net privertė prisiminti kitus, gal kiek paveikesniu ir gilesniu žodžiu bylojančius. Vieną iš jų (beje, romane taip pat minimą) pabaigoje ir pacituosiu, kad penktasis D. Jazukevičiūtės romanas suskambėtų aukštesnėmis, autentiškesnėmis, subtilesnę kūrinio tonaciją moduliuojančiomis gaidomis: „[...] reikia rašyti retai ir nenorom, / kai kitaip nebegalima, ir belieka viltis, / jog esi ne piktųjų, o gerųjų dvasių instrumentas“ (Czesławas Miłoszas).

 

       Šiaurės Atėnai

       2009-08-14