Laura Sintija Černiauskaitė. Kvėpavimas į marmurą: romanas. V:
Neretai skaitant knygą sakinys stringa lyg kąsnis po artimo mirties. Skaitydamas Lauros Sintijos Černiauskaitės romaną „Kvėpavimas į marmurą“, susiduri su mirtim – „tėčiaus“, mamos, vaiko. Laimei, tai nėra pigūs ir liūdni triukai, kokiais dažnai remiasi pritraukiantys scenarijai, romanų siužetai. O ir sakinys Černiauskaitės romane strigteli tik paskutinėje, šeštoje, dalyje. Tačiau nuo pradžių į Černiauskaitės tekstą brendi lyg į tamsų eglyną, bet „medžiai traukiasi (...) iš kelio, samanos išmeta priekin, (...) nereikia gaišti apibėgant kelmus ir krūmokšnius (...)“. Ir seki įspaustais kvėpuojančiais, šviečiančiais, virpančiais, tylinčiais, kviečiančiais pėdsakais. Moters, sūnaus, įsūnio, vyro. Šeimos. Mirties pėdsakais.
Pirmieji – jau penktajame puslapyje: siužeto užuomazga, ne tokia būdinga lietuvių prozos konstrukcijai skubi intriga, vedanti pagrindinių romano peripetijų link. Viename publikuotame pokalbyje Černiauskaitė teigia netikinti, kad visuomenės vertybės keičiasi iš esmės, keičiasi aplinkybės. Autorė kvestionuoja vertybes, atėjusias dar iš kaimo prozos (Černiauskaitės romano pagrindinė vieta – mažo miestelio sodyba), stropiai tebepuoselėjamas V. Juknaitės, B. Vilimaitės kūryboje. O aplinkybės čia susiklosčiusios „praėjusiame šimtmetyje“. Tačiau ši sąvoka romane galėtų reikšti ne praeitą amžių, ne pasenusią stilistiką ar dar ką panašaus, o greičiau organišką pasipriešinimą tam, kas itin šiuolaikiška, pažangu, agresyvu. Šio romano probleminė ašis – skausmingi žmonių tarpusavio santykiai, analizuojami ne socialiniame kontekste, piešiami ne ryškiu realistiniu ar postmodernistiniu braižu, o kaligrafiškais poetizmais, mėginant apčiuopti psichologinę, prigimtinę žmogaus gelmę. Čia atsispindi ir bendresnis – praėjusio ir... nepraėjusio šimtmečio – konfliktas: dviejų prieštaringų, stiprių jėgų – alinamos laukinės aistros, mirtinos vienatvės, laikinumo nuojautų ir civilizuotos gerovės, stereotipų, „sveikos“ motinystės troškimo konfrontacija. Šiomis aplinkybėmis skleidžiasi visaverčiai (ko nepasakysi apie kelias neužbaigtas romano siužetines linijas) romano charakteriai.
Romano struktūra – kelios dalys, rodos, labiau sukoncentruojančios skaitytojo dėmesį į vieną kurį veikėją, vieną gyvenimo tarpsnį, vieną išgyvenimą. Tačiau ne viskas taip schematiška, o ir pasakotojo vaidmuo nevienalytis. Vienintelis skyrius romane pasakojamas (tiksliau – „išrašomas“ iš vaiko užrašų) pirmuoju asmeniu, kitur tarp pasakotojo ir veikėjo stengiamasi palikti atstumą. Bet artumas nugali. Černiauskaitės personažai tikri, išmylėti – „iš žemės ir šviesos“, nors romano fabula pernelyg lengvai nuspėjama: pagrindinę veikėją Izabelę, susidūrusią su mamos savižudybe, vaikystę praleidusią su tėvu, naktimis „juosiančiu karštu lanku“, rytais tepančiu kreivus sumuštinius, o vakarais parslenkančiu namo be batų, po, rodos, „sveiko“ gyvenimo tarpsnio – Liudo meilės patyrimo – ją ištinka dar vienas išbandymas – du „sunkūs“ vaikai. Charakteriai vystosi ir ryškėja per motinystės (pirmine prasme – gyvybės davimo ir sergėjimo) ir mirties priešpriešą – esminę Černiauskaitės meninio pasaulio koliziją. Izabelės charakteris sudėtingiausias. Izabelė, įkūnijanti daugialypį moteriškumą – pirmiausia motinišką jautrumą ir moterišką seksualumą, – pati skleidžiasi susidūrus su vyrišku pasauliu. Rodos, jau iš prigimties jaučianti vienatvę ir nerimą, kaip ir daugelis Černiauskaitės kūrybos moterų, jį suvokia savo prakeiksmą ar mitinę misiją – psichologiniu požiūriu tai galėtume vadinti motinystės instinkto sužadinimu, mitiniu – gyvybės sušildymu. Tuo lyg ir pasiteisina marmuro (mirtis, kietumas, šaltumas) ir kvėpavimo (artumas, šiluma) motyvai, metaforiškai įprasminantys Černiauskaitės meninio pasaulio dualizmą. Izabelę kvieste kviečia laukinis kraujas – vaikystės atsiminimai, gamta, nepažintas ir paslaptingas vaikas. Kita vertus, ji stengiasi pasirodyti „laisva ir paprasta“, tačiau tiedu pradai nesugyvena, nors žengia greta ir kuria charakterio vitališkumą. Izabelė gyvena ne pagal išorinio pasaulio principus, o pagal kažin kokią žvėriškai jautrią intuiciją, juslę. Izabelės veiksmų motyvacija instinktyvi, impulsyvi, nelogiška. Motinos ir vaikų gyvenimo linijos susikerta ir išsiskiria, kad būtų įmanomas praradimas, atveriantis Izabelei naują, vos ne budistiškai švarų gyvenimo lapą: „Norėjo pravirkti iš laimės, kad taptų vis lengva, besvorė, kaip tie namus užvaldę šviesos pluoštai. Bet tik ilgai žiūrėjo į akis nepažįstamai moteriai veidrodyje“. Izabelė patiria asmenybės virsmą (kol kas nekalbant apie emancipuotos menininkės užgimimą romano pabaigoje) – tai vienas psichologiškai įtikinamiausių ir meniškai įtaigiausių romane epizodų: ji ima piešti „fantasmagorišką vaizdinį – vienos būsenos persmelktą žmonių, augalų ir gyvūnų vainiką“. Šia stilistika, artimesne barokiškai J. Skablauskaitės fantazijai, Černiauskaitė „saikingai ir skoningai“
Per motinystės liniją, antžmogišką motinos ir sūnaus ryšį ryškėja Iljos paveikslas – vienas įdomesių Černiauskaitės personažų. Jis piešiamas atsargiai – besikartojančiomis detalėmis, metaforomis, užuominomis (bene kartą pasirodo tekste tiesioginė nuoroda, ką vaikas galvoja, tačiau šis epizodas sklandžiai neįsilieja į tekstą): plieninis akių žvilgesys asociatyviai siejamas su lemtingu peiliu delne; leitmotyviškai pasitelkiamas lapės įvaizdis – baikštumo, gudrumo, paslaptingumo alegorija. Lietuvių literatūros tradicijoje jau pamėgta lapė (V. Juknaitės, S. T. Kondroto, A. Šlepiko) Černiauskaitės romane
Kitas sūnus Gailius taip pat gyvena su būdraujančiu žvėriūkščiu savyje, jį ir šeimą kamuoja besikartojantys epilepsijos priepuoliai. Kaip jau pažymėjo literatūros žinovai, galbūt šis personažas pernelyg egzaltuotas, tačiau jis atlieka savo vaidmenį iki galo – vaikščiojantis „sena galva“, į kurios lūpas įdėta daug tiesos apie mirtį, lyg rūkas tvyrančios visoje Černiauskaitės kūryboje, akivaizdoje: „Ji suspaudžia vaiko veidą delnuose, lyg mėgindama sulaikyti iš jo garuojančia gyvybę. Plekšnoja per skruostus, mėgindama išpurtyti žvilgsnį ar garsą, bet jis neklauso jos rankų, jo bruožai svetimėja, susiskliaudžia kaip į pumpurą grįžtantis žiedas, ir jai atrodo, kad žiūri į savo vaiką pro tolstančio traukinio langą, žiūri ir nieko daugiau negali“. Skaitant tokius romano epizodus, norisi visiškai užmiršti siužetą, pasiduoti poetinio teksto užsiūbuojamam – nuo to skaitytojui tik geriau...
Apskritai šiame romane visad greta stovi Eros ir Thanatos galios, lemiančios amžiną būties dualizmą, net vizualinis mirties ir petite mort aprašymas beveik tapatūs, remiamasi ta pačia pakartojimo, eilučių laužymo, ženklų išdėstymo sistema. Palyginkime:
(...) ir klyyyyyyyyksmas
klyyyyyyyy
klyyyyyyyy
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
na ir ką na ir ką išleiskit (...)
(...) ir alpulingas tvaksėjimas paplinta audiniais – – – – – – –
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
nyris – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
ir kaip perlą išspjaunanti geldelė riksmui pražiota burna – – – –
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – nyris – – – – – – – – –
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – (...)
Ypatingo jautrumo, artumo, dvasinio sukrėtimo ar psichologinio nesvarumo būsenos išreiškiamos formos, kūniškumo praradimu, ima dominuoti skysti ar išretėję, tarpiniai pavidalai, o jausmas, pojūtis, rodos, tampa labiau apčiuopiami nei kūnas: „Nesigėdija vienas kito, tarytum verktų iš vieno šaltinio, žvilgsniu lyg slaptą sutartį traukia vienas kitam ašaras ir čia pat nušluosto, saugodami nuo trečio, kurio apsireiškimas vaidenasi iš tamsos. Jų pavidalai minkštėja ir bliūkšta, susimaišo kaip plakamas pienas“. Beje, šio bei kitų skyrių pavadinimai („Trečias“, „Spąstai“, „Olos“) metaforiškai nukreipia skaitytojo žvilgsnį į būsimos problemos suvokimą.
Izabelės stichiškumas priešinamas ir Beatričės, jos draugės ir jos vyro Liudo meilužės, paveikslui: lyg laukinė gėlė ir dekoratyvinis augalas. Tačiau būtent po šių veikėjų – Liudo ir Beatričės – scenos „raudoname pež“ lyg pajutusi nuovargį nuo metaforų svorio ir sudėtingos Izabelės esaties, Černiauskaitė skaitytojui leidžia trumpam slystelėti stilistiškai artimesniu vadinamam „meilės romanui“ tekstu. O romano pabaigoje vienas po kito užgriūva tokie Izabelės gyvenimo virsmai kaip darbas kultūros apžvalgininke, vadovavimas dailės būreliui, pinigingo amerikiečio susižavėjimas, nuotykis su fotografu (Karoliu Galčiku; galima būtų sudaryti Černiauskaitės kūrybos vardyną – skambių, įdomių, nesiejamų su akivaizdžiu lietuvišku kontekstu vardų, tačiau jis čia nepritiktų), galiausiai kažin kodėl tokia išganinga
Paimdama šią knygą, pasiėmiau ir ją davusio žmogaus žodžius: „Pačia geriausia prasme – moteriška knyga“. Ir Mindaugui Kvietkauskui, recenzavusiam šią knygą, tikėtina, autorė atsakytų – galbūt ne Pigmalijono mitų reikėtų ieškoti, o stengtis pajusti instinktyvų, gaivališką moteriškumą poetinėje romano kalboje. Černiauskaitė kuria moters mitą, poeziją, kuri įtinka į apysakos, novelės, pjesės formą. Dabar – romanas. Autorė teigia rašanti nuoširdžiai ir jau nebijanti duoti interviu apie vyrus ir batus. Tikėkimės, kad „Kvėpavimo į marmurą“ metaforos nuoširdesnės už kai kuriuos siužetinius vingius romane. Tikėkimės, kad „ji žino, ką daro“. Bijodama, kad mano apžvalga netaptų nevykusiu serialu, – baigiu.
Literatūra ir menas, 2006-07-28