tekstai.lt

Giedrė Kazlauskaitė. Akademinė legenda apie literatūros kritikos krizę (2009)

Giedrė Kazlauskaitė
Giedrė Kazlauskaitė
       Jau bene dešimtmetis, kai girdžiu nuolatinius literatų verkšlenimus apie tragišką kritikos būklę. Prieš rengdama šį pranešimą pasitikslinau, ar dekadansą patiria ir kitų sričių menotyrininkai – teatrologai, muzikologai, dailėtyrininkai. Mat buvau girdėjusi, kad ir jie turi panašių problemų: su kritika viskas labai blogai ir sulig kiekviena diena tik blogėja. Tikra tiesa, patiria, tačiau negali prisiminti jokių istorinių laikų, kai kritikos būklė buvo geresnė. Vadinasi, vargu ar galime vadinti nuosmukiu laikotarpį, kuris nepasižymi nei cenzūra, nei terminologijos nebuvimu, nei paties reiškinio išnykimu ar bent tokia grėsme.

 

       Pastebėjau dėsningumą – kritikos recesiją matyti labiau linkę akademikai, teoretizuojančiu žvilgsniu stebintys literatūros procesus, tačiau patys retokai rašantys recenzijas. Kritikai praktikai, priešingai, nemato apverktinos situacijos, nes patys uoliai šioje srityje dirba, tikėdami kultūrinių poslinkių, kad ir labai lėtų ar inertiškų, primenančių ledynmetį, prasme. Čia galbūt reikėtų pabrėžti intelektualų ir inteligentų skirtį, apie kurią esu šiek tiek girdėjusi iš savo akademinių mokytojų: intelektualų erdvė visada kiek intravertiška, komfortabili, jie susikuria distanciją tarp savo intensyvaus dvasinio gyvenimo, į kurį gali bet kada pasitraukti, ir smulkių praktinių veiksmų, nuo kurių turi teisę atsiriboti. Užtat iniciatyvos imasi inteligentai – gal ir mažesnio išprusimo, tačiau veiklūs, darbštūs, idėjiškai suinteresuoti. Jie parašo laikraščius, entuziastingai ir savimi pasitikėdami vartoja specialiąsias sąvokas, nors ne visada yra jas perpratę; bando įvardyti problemas, nors rizikuoja klysti, per drąsiai vartodami specifinį žodyną.

 

       Intelektualui tai gali sukelti šypseną ir panieką, o ir milžinišką beprasmybės jausmą, ypač sekant kritinį Vakarų diskursą, skaitant europietiškus ar galų gale rusiškus literatūros žurnalus. Ten egzistuoja tvirtas modelis, tradicija, net konkurencija. Mūsų intelektualams telieka konstatuoti nuolatinę krizę, skųstis sekinančiu darbu, trukdančiu jiems patiems užsiimti literatūrinės kritikos praktika. Tie skundai, be abejo, pagrįsti, tačiau kalbėjimą apie vis prastėjančią kritikos padėtį norėčiau sieti su nacionaliniam charakteriui įgimtu saviniekos ir saviplakos instinktu. Man atrodo, kad patys susikūrėme legendą, kuria kliaujamės lyg patikrintu faktu, neverifikuodami nei tokio negatyvaus galvojimo priežasčių, nei bandydami galvoti kitaip, taisyti tą neva beviltišką padėtį, užuot vien kritikavę negabius ir netobulėjančius kritikus.

 

       Ta legenda jau daug metų konstruojama iš tikrovės nepažinimo: abejoju, ar literatūrologai turi daug praktinių santykių su stambiųjų leidyklų konvejeriais, redaktoriais, vidine konjunktūra; galų gale – su didžiųjų dienraščių arba kultūrinių savaitraščių, kurie lyg ir labiausiai turėtų kuruoti recenzijos žanrą, virtuvėmis. Stebina akademikų atotrūkis nuo realios situacijos, nes viso to leidybinio srauto, užplūstančio knygynus, jie neskaito, tiesiog jau senokai apie jį žino ir jo vertės neverifikuoja. Tačiau apie jį kalbėti iš esmės jie negali, nebent kartodami tas pačias šlageriais virtusias frazes, akademiniais stereotipais tapusius beasmenius įsitikinimus. Toji akademikų choro partitūra ir lemia vienbalsiai skelbiamą kritikos krizę; bet vargu ar egzistavo periodas, kai gyvenome geriau.

 

       Tarpukariu kritika buvo be galo naivi, kaip ir mūsų menas. Sovietmečiu taip pat negalėtume pasigirti. Nepriklausomybės pradžios egzaltacija veikiausiai turėtų būti siejama su cenzūros išnykimu ir išsipildžiusia galimybe laisvai pasisakyti, ji irgi ne visada siekė paties aukščiausio profesinio meistriškumo ir labiau funkcionavo kaip emocinė reakcija į ilgus metus slopintą skirtingų nuomonių raišką, vėliau – kaip metodologijų skirtybių atradinėjimas. Dar, tiesa, buvo toks stebuklas kaip literatūrinis egzodo gyvenimas, bet juk natūralu, kad jis egzistavo ne hermetiškoje mažos tautos terpėje, o multikultūrinių faktorių aplinkoje. Tarp kitko, jis ir dabar egzistuoja, tik beveik nieko apie jį nežinome.

 

       Kaip savo radijo komentare teigia literatūros vertėjas ir kritikas Laimantas Jonušys: ,,Senovės romėnai manė gyveną geležies amžiuje, prasčiausiame iš visų. Prieš tai esą buvo aukso ir bronzos amžiai. Idėja apie visuomenės nuosmukį, apie kažkada buvusį aukso amžių arba prarastą rojų yra sena kaip pasaulis. Tai nedaug priklauso nuo objektyvių aplinkybių, tiesiog žmonių mąstysenai būdinga tendencija nusivilti, būti nepatenkintiems esama tikrove ir įsivaizduoti, kad kažkada buvo iš esmės geriau. Ypač tai būdinga vyresnio amžiaus žmonėms, jie šį nuosmukio mitą kartais išreiškia dar ir daug siauresniu tarpsniu, pavyzdžiui, teigdami, kad jų jaunystėje jeigu ir ne gyvenimas, tai bent žmonės buvo geresni.“

 

       Remdamasi šiomis mintimis, noriu pastebėti, kad literatūrinė recenzija kaip tik ir yra jaunas žanras, kurį paprastai išbando studijuojantieji filologiją. Kritika – tai eskizai. Eskizavimas būtinas mokantis piešti. Recenzijų rašymas pas mus neretai yra studentų reikalas, leidžiantis jiems įtvirtinti specialiuosius kalbėjimo įgūdžius ir pasijusti kultūrinės komunikacijos dalimi – ypač jeigu retkarčiais kyla kokių nors švelnių batalijų. Be to, kritika, aišku, yra nuolatinis kandžiojimasis, jis negali būti malonus, rašantysis recenziją neturėtų tikėtis vien pozityvių reakcijų. Priešingai, jam vertėtų būti pasiruošiam susitvarkyti su vertybinių laikysenų neatitikimu ir emocine trintimi; tai itin aktualu tokioje nedidelėje bendruomenėje. Nereikėtų pamiršti, kad recenzija yra gyvas ir neretai įžūlus žanras, todėl ji tinka jaunimui. Vyresniesiems gali kliūti pradedančiųjų kalba, pramaišiui su paauglišku slengu barškantis specialusis žodynas. Tačiau kalba yra išaugama: prižiūrima ji kinta. Kiekvieno iš mūsų recepcijoje tai akivaizdu, paskaitinėjus savo senus, prieš kelerius metus parašytus tekstus.

 

       Mane asmeniškai labai drąsina jokių krizių neakcentuojančio režisieriaus Eimunto Nekrošiaus laikysena. Viename interviu jis sakė: ,,Jaunoji karta, man regis, puikesnė už mus, kai buvom jauni. Jie drąsūs, jie drąsiai mąsto. Aš jiems pavydžiu.“ Žurnalistas jo klausė: ,,Ar ne todėl mąsto drąsiai, kad jūs drauge su kitais kūrėte drąsią dabartį – pagrindą taip mąstyti?“ Nekrošius atsakė: ,,Gal ne. Vis tiek kiekviena karta yra tobulesnė už buvusiąją. Kartais keista girdėti pasakymus: o, mes buvom visai kitokie. Na, ne. Jie dabar pirmose gretose, jiems priklauso viskas. Greičiau mes taip ieškome atramos. Kai pradedam nebejausti tvirto pagrindo po kojom, imam kabinėtis prie jaunimo. Bet tai natūralu – kartų kaita“ (Audrius Musteikis, „Lietuvos žinios“; cituojama iš http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/90170). Net jei režisierius ir mažumėlę meluoja, kiek daug tai reiškia jaunam žmogui, įpratusiam prie daugmaž nuolatinio smukdymo ir menkavertiškumo primetinėjimo. Juk kaip tik vadinamieji jaunikliai noriai dirba ten, kur mato kultūrinį trūkumą, savosios profesinės bendruomenės spragas – rašo kad ir nemokšiškas, vaikiškas, netvirtas, bet sąžiningai perskaitytų knygų recenzijas, nesulaukdami arba jokių reakcijų iš savo metrų, arba sulaukdami negatyvių.

 

       Profesorė Viktorija Daujotytė savo akademinio kurso paskaitų rinkinyje ,,Lietuvių literatūros kritika“ išmintingai teigia, jog ,,krizę galima įžvelgti labiau iš to, kad siaurėja literatūra suinteresuotų žmonių ratas, mažiau skaitančių rimtą literatūrą, poeziją. Pagaliau – pačiu mąstymu apie literatūrą“. Vis dėlto suabejočiau šiuo profesorės teiginiu. Tokių žmonių visuomet yra, tik nėra jų auklėtojų. Vyresniajai kartai, patyrusiai įvairios, taip pat ir represinės pedagogikos, turbūt atrodo, kad ugdymo intencijos niekam nereikalingos, jaunimas privalo iškart būti savarankiškas, patirti saviauklos ir individualios formacijos vienišumą. Doktorantai po bendrųjų studijų nutolsta į skirtingas sritis, kartais pamiršdami elementariausius dalykus, nes beveik nėra bendrų kūrybinių dirbtuvių ir motyvacijos jose dalyvauti, atsigręžiant ir į jaunesnius už save. Tokios nuostatos rodo, kad mes nebranginame savo žmonių, tingime eiti su jais į dialogą, į juos investuoti; nesidalijame savo patirtimi.

 

       Studentų mokymuisi rašyti apie knygas atviri visi kultūriniai savaitraščiai: jų erdvė liberali, nėra jokios ideologizuotos cenzūros, priimami ir publikuojami turbūt kone visi rankraščiai. Tačiau jaunas žmogus, itin savarankiškai siekiantis įtvirtinti diskursą, susiduria su pavojais, kurių pats net nemato – kartais tai būna arogancija, pernelyg didelis pasitikėjimas savo galia arba priešingai – pernelyg didelis nepasitikėjimas, susidūrus su niekinančiu gudresniojo šešėliu. Kaip sako Valdemaras Kukulas, ,,knygas recenzuojančios mergaitės dar tik mokosi metodologijų taikymo gudrybių“ („Metai“, 2009, Nr. 4). Yra mergaičių, kurios tas gudrybes jau išmokusios, tačiau neturi skaitytojo, nes jas moka, deja, ne visi skaitantieji knygų recenzijas. Taigi tas mergaites daugių daugiausia auklėja interaktyvūs internetiniai komentarai. Beje, pastarieji kartais rodo autentišką vadinamųjų ,,nespecialistų“ gebėjimą skaityti. Kažkodėl galvoju, kad internete tuo neužsiima literatūrologai, ir spėju, kad internetinius komentarus kultūriniuose savaitraščiuose rašinėja įvairių intelektualinių (ir ne visai) sluoksnių atstovai.

 

       Iš akademikų jau senokai nesitikima sunkiasvorių pajėgų kritikos baruose: jie juk turi kitų, svarbesnių darbų, didesnių rūpesčių. Literatūrologė J. Sprindytė yra išsitarusi, jog ,,Lietuvoje rimtą kritiką rašyti visiškai neapsimoka. Darbo sąnaudos didžiulės, o nei balų, nei garbės, nei pinigų. Ir su visais susipyksi.“ („Literatūra ir menas“, 2004, Nr. 2982). Priešingai nei galima būtų tikėtis po tokio pareiškimo, ,,nerimtos“ kritikos irgi nelabai turime, išskyrus tuos unikalius išnykusius atvejus, kai ji vėlgi kone visuotinai buvo laikoma chamiškumo apraiškomis. Mat su pretenzijomis į ,,rimtą“ dažniausiai rašo tik nelabai gabūs doktorantai, neturintys išskirtinės Dievo dovanos – humoro jausmo ar bent jau tą trūkumą kompensuojančios erudicijos. Jų stilistinės intonacijos neretai patetiškos, iškeliamos retrospektyvinės problemos gerokai prasilenkia su laiku, svarstomi klausimai iš šalies atrodo gan juokingai. Vis dėlto šiuo metu tai vienintelė nevykėlių komanda, švaistanti savo laiką skaitymui visokių vidutinybių, akademinėje perspektyvoje neturinčių didelės vertės, tačiau teikiančių adekvatų leidybinės situacijos supratimą.

 

       Kaip tik šitą jų intensyvaus skaitymo aspektą reikėtų panaudoti, skatinant nuolat peržiūrėti ir kritikuoti stambiųjų leidyklų produkciją. Tiek daug šnekama apie ,,geras“ knygas, bet juk beveik nekalbama apie blogas, negėdinami jų leidėjai, visiškai nedirbamas sanitarinis leidybos srautų koregavimo darbas. „Metuose“ kaip tik neseniai buvo kalbėta apie šiandieninės literatūros kritikos būklę: literatūrologai ją įvertino kaip nepatenkinamą, bet jokių sprendimo gairių, kaip kapstytis iš padėties, nenurodė. O juk kalbėti apie krizę – tai turėti viziją, bent įsivaizduoti, kokia turėtų būti ideali kritikos padėtis. Daryti sąmoningų poslinkių, kaip ir politikoje. Apie viziją abstrakčiai lyg ir pakalbama, tačiau ir toliau dirbami savi tiesioginiai darbai. Vadinasi, dar ne taip blogai, kaip galėtų būti, nes tuomet akademikai neabejotinai konsoliduotųsi ir eitų gelbėti mirštančio žanro.

 

       Kai žmonės kalba apie krizę, jiems atrodo, kad tai šiek tiek mobilizuoja, bent jau vidujai, pačius kalbančiuosius. Krizė egzistuoja mūsų galvose, ji padeda mums matyti siekiamybes. Bandau galvoti, kuriame istorijos tarpsnyje kritikos padėtis buvo respektabilesnė. Galimas daiktas, yra tebegarbinančių Jakšto ir Putino polemikos laikus, bet ar jie bando ją inkorporuoti į šiandieninį laikraštį?

 

       Ruošdama šį pranešimą ir tuo pat metu ruošdamasi literatūros kritikos istorijos egzaminui, radau įdomų A. Nykos-Niliūno straipsnį. Poetas konstatuoja, kad „Literatūros lankų“ skaitytojai pastebi, jog žurnalo klestėjimo metu jame dominavusi kritika. Kai kurie tą kritikos suintensyvėjimą emigracijoje laikė, dėmesio, krizės simptomu, teigdami, jog labiau reikalingi ne kritikai, o ,,puoselėtojai“, besidžiaugiantys ,,kiekvienu nauju daigu tremties literatūros dirvonuose“. Su šypsena perskaičiau A. Nykos-Niliūno atsakymą, kuriame jis bando įrodyti, kad didesnis susidomėjimas kritika yra ne krizės, bet atgimimo simptomas. Pats žodis ,,kritika“, graikų kalbos šaknimis (kritikeē – aptarimas, vertinimas) susijęs ir su krize (krisis – sprendimas, nuosprendis); paprastai šių dviejų sąvokų junginys vartojamas kalbant apie vertybinės atrankos ir vertinimo kriterijų neaiškumą.

 

       Atsisukus į etimologiją, galbūt vertėtų apskritai grįžti prie svarstymų, kas yra kritika. Tai mąstymas, kritinė sąmonė: atsisakymas skaityti taip, kaip galbūt yra nurodyta, kaip norėtų primesti pats rašantysis. Dalijimasis savo skaitymo patirtimis, ėjimas į dialogą siekiant ne sumenkinti rašantįjį, Kitą, bet suprasti jo pastangas rašymu įprasminti ar peraiškinti pasaulį. Kartais demaskuoti jas kaip lėkštas, pretenzingas, banalias ir pan. Anot menotyrininkės Agnės Narušytės, tie, kurie kritikuoja kritiką (šiuo atveju – dailės kritiką), paprastai sako, kad kritika dabar tik interpretuoja, aprašinėja impresijas, o ne vertina; taip pat sako, kad trūksta argumentų ir analizės. Vis dėlto nėra aiškaus modelio, kaip rašyti knygų recenzijas, nes tai nuolat kintantis, itin adaptyvus, mobilus žanras. Megakritika dar kalba apie priešinimąsi inercijos formoms; juk būtina rasti kalbėjimo būdą, laviruojantį tarp intrigos ir akademizmo, recenzijos rašymą paversti akademiniu nuotykiu, koketuojančiu su platesne visuomenės dalimi. Taip pat keliama mintis – tiek literatūroje, tiek ir ją reflektuojant – išeiti iš akademinio pasakojimo, atsisakyti naratyvo, nušauti vadinamąjį siužetą, istoriją pakeisti daugelio istorijų fragmentais.

 

       Nederėtų nurašyti vadinamojo postmodernistinio pliuralizmo: kai buvau paauglė ir skaičiau S. Parulskio recenzijas, jos mane žavėjo daug labiau negu akademinė raštija. Dažnokai teisinamasi, jog potencialus kultūrinio savaitraščio skaitytojas, jeigu yra jaunas, žalias, nesusiformavusiais estetiniais kriterijais, neatskirs plika akimi, kuri recenzija rašyta iš paskatos pagirti bičiulį, o kuri – bekompromisiškai sąžininga ir teisinga; bet man tas teisinimasis atrodo keistas. Skaitytojas, net ir neįgudęs, anksčiau ar vėliau atsirinks, kada recenzentas meluoja pats sau arba daro atsargius kompromisus. Nesutinku su filosofe Jūrate Baranova, kad kritikas yra kūrėjas; ne, jis viso labo imitatorius, kultūrinių citatų dėliotojas. Tačiau pritariu, kad recenzijai reikalingas kūrybiškumas ir įdomumas, kurį akcentavo ir A. Nyka-Niliūnas. Recenzija yra gyvas literatūros vertintojo santykis su gyvenamuoju laiku, su sociumu, ir, savaime suprantama, su autoriumi, kuris tokioje mažoje tautoje neabejotinai yra arba giminaitis, arba kaimynas.

 

       Dar pirmame kurse per literatūros teorijos paskaitas mums sakė, kad geriausi kritikai yra patys rašytojai – tuo tebetikiu, nes matau, kaip kitaip nei akademikai tas pačias knygas perskaito Marčėnas, Parulskis, Kukulas, Navakas, Fomina, Šerelytė. Galbūt įsibėgėjusi Ars critica serija, atstovaujanti akademinės kritikos sparnui, leis pasitikrinti tų perskaitymų pataikymus. Tačiau tarp akademikų ir rašytojų gana ryški distancija: na, nemėgsta jie vieni kitų, rašytojai akademikų, akademikai rašytojų. Rašytojai kaltina akademikus perdėm dideliu atotrūkiu nuo kūrybinio rašymo, sausumu, schematizavimu, vaizduotės neturėjimu. Akademikai rašytojus kaltina intelekto trūkumu, nusipiginimu, publicistine didaktika. Tuo pat metu ir gina, motyvuodami skurdu ir pastangomis išgyventi (o kaip tik tuo nereikėtų motyvuoti, juk rašytojai turi būti orūs ir neprašyti išmaldos).

 

       Bet įdomiau kas kita – tas amžinas literatūrologų ir rašytojų konfliktas, nors, jei išoriškai ir nematomas, tai konfliktas tarp Animus ir Anima. Tos Paulio Claudelio parabolės, kurią V. Mykolaitis-Putinas išdėsto savo atsakyme Jakštui, vizualizacija. Simptomiška yra tai, kad rašytojai akademikams yra ne tie patys literatai; ne savieji, o Kiti. Panašiai kaip leidėjams, knygų verslininkams. Darbo medžiaga. Juk galima nemėgti kokios nors rašytojo personalijos su visu jos įvaizdžiu ir visuomenine veikla, bet reiktų atskirti savo asmenines antipatijas nuo jos kūrybos. Kokia prasmė žvelgti į preparuojamą tekstą be pozityvių pastangų suprasti, kad ir nepritariant vertėms, išlygoms, pozicijoms?

 

       Dar kartą grįžtu prie V. Mykolaičio-Putino teksto, parašyto po Jakšto mirties. Jame nėra jokios pagiežos buvusiam opozicionieriui, vien apgailestavimas dėl opinijų ir interesų nesutapimo. Labai keista, bet pas mus išskirtinio akademinės kritikos dėmesio dažniausiai atsiranda jau po autoriaus mirties. Gal tai ir teisinga, juk reikia laiko distancijos, perspektyvos amžinybėje, vadinamojo antkapio.

 

       Dar grįžtant prie vyresniosios kartos reiktų nepamiršti, kad ji turėjo Jaunųjų sekciją Rašytojų sąjungoje. Ten, kad ir neatmetant ideologijos, jauni literatai buvo formuojami, nepaliekami likimo valiai. Labai nemėgstu žodžio ,,atsakomybė“, nes juo įvairiai (ir piktybiškai) manipuliuojama, ypač pasitelkiant populistinį psichologistinį smūgiavimą. Tačiau bepigu mums visiems nusimesti atsakomybę ir kalbėti apie kritikos krizę, kai mes patys tuo aktyviai neužsiimame. Universitetas lieka vienintelė vieta, kur jauni specialistai gali būti rengiami literatūros kritikais, mokomi recenzijų rašymo. Bet studijų metu jaunas žmogus nebūtinai pritampa prie akademinės aplinkos, be to, iš mokinystės instinkto neretai trokšta jai priešintis. O ir literatūra nėra vien filologijos laukas. Recenzijų rašymas yra visų literatų mokykla, ir tai ne vien universiteto reikalas.

 

       Šiandieninė Rašytojų sąjunga rūpinasi kažkokiais keistais reikalais: abejotino raštingumo narių priiminėjimu, premijų dalybomis ir laidotuvėmis. Nežinau, ar ne per drąsu tai ištarti, bet kritikos ji negloboja, kritika palikta savieigai, savaiminiam, stichiškam plėtojimuisi. Akademikai taip pat yra atitrūkę nuo praktinio santykio su leidyklų politikos koregavimu, ir tai natūralu; tai ir neturi būti jų darbas. Patys akademikai (pastebėjau ginant disertacijas, habilitacijos procedūrose) nesugeba atskirti leidyklų ,,pranešimų spaudai“ ir reklaminių anotacijų nuo recenzijų: nuolat apie tai šneka kaip apie vienalytį reiškinį, reziumuodami, jog pagiriamojo pobūdžio recenzijos yra užtvindžiusios visą spaudą (nors iš tikrųjų – tik populiariąją).

 

       Be to, leidyklų rinkodaros skyriaus sukurpiamos panegirikos apie kiekvieno jų išleidžiamo genialaus autoriaus šedevrą, siunčiamos į populiariuosius leidinius – tai ne recenzijos. Bet juk visame pasaulyje tas reiškinys egzistuoja: kvaili ir apgaulingi ketvirtieji knygų viršeliai, niekšiškai mulkinantys paprastą skaitytoją. Nereikėtų turėti iliuzijų išmokyti mases skaityti. Nebent kalbėtume apie naujojo tipo raštingumą, ypač atsiradus liberalaus internetinio komentavimo galimybei: daugybė žmonių nemoka skaityti, perprasti elementarių teksto pranešimų, bet jiems atrodo, kad skaityti nemoka kiti: tiesos monopolizavimas būdingas kone kiekvienam. Akivaizdžiausias jo simptomas – per komentaro pranešimą įtvirtinti savo galią, patenkinti psichologinius poreikius. Reklamomis žmonės kliaujasi, ketvirtaisiais knygų viršeliais pasitiki.

 

       Vis dėlto derėtų nepamiršti, jog kritika, o ne statistinis vartotojas sluoksniuoja literatūrą ir nustato jos vertę. Posovietinė visuomenė yra gana tingi: žmonės nėra linkę žiūrėti CNN, klausytis BBC, skaityti knygas bei tinklalapius svetimomis kalbomis (nors jas ir moka). Aš irgi to nedarau, paprasčiausiai nespėju. Tačiau ieškau kažkokios grandies, junglumo, kuris leistų išeiti iš savojo aš ir ištarti mes; ginti ne savo teritoriją, bet savuosius; nedaryti iš jų Kitų. Savo laikysena norėčiau prisišlieti prie Mindaugo Kvietkausko pozityvios ir sąmoningos pozicijos: ,,Vis ieškau mūsų literatūrinėje kūryboje ir spaudoje pagaliau savo jėgom patikėjusios, drąsios renesansinės mąstysenos. Nenoriu neobaroko“ („Metai“, 2001, Nr. 2). Tokios mąstysenos radimuisi tikrai kelio nepaklos nuolatinis dūsavimas apie krizę; krizę, kuri net nėra jokiu būdu įrodyta ar apčiuopiama. Laikraščiai tebeišeina, nemažą jų dalį sudaro apynormalės recenzijos, cenzūra neegzistuoja. Kaip rašo viso pasaulio ekonomikos ir kultūros leidiniai – blogiau jau nebus, dugnas pasiektas. Metas būtų ašarų terapiją baigti.

 

       Pasitelkdama garsiąją kultūros ministro frazę (,,Išvardinkit man pavadinimus knygų, be kurių Lietuva neištvers“), drįstu prognozuoti, jog ministeriams ir kitiems valdininkams kankintis tikrai neteks – tai mes, humanitarai, dar prieš išnykstant kalbai, neištversime neparašę knygų, kurios mums patiems gyvybiškai reikalingos. Kurios kalbės apie svarbiuosius kultūros skaudulius, apie neišnaikinamą skaitymo instinktą, apie knygas, kurių esame išmokę neapeiti. Esu tikra, kad nepriklausomai nuo jokių aplinkybių, finansinių ar ekonominių, mes jas parašysime, neištversime neparašę.

 

       Pranešimas skaitytas 2009 m. ,,Santaros-Šviesos“ konferencijoje

       „Nemunas“ / Kamanė

       2009-08-06