tekstai.lt

Apie pretendentų į „Poezijos pavasario 2009“ laurus poeziją: atvirai ir atidžiai

Poezijos pavasaris
Poezijos pavasaris
       Alternatyvios krypties literatūros aktyviu sujudimu (AKLAS) „Žirklionis“ pasivadinusi, po www.kamane.lt sparnu viešai bręstanti VU KHF literatūrologijos jaunuomenė ant diskusijų žaizdro metė visų pretendentų į „Poezijos pavasario 2009“ laurus poezijos knygas. Diskusijoje dalyvavo AKLAS nariai: Mindaugas Grigaitis (diskusijos vadas), Eglė Rudzkytė, Loreta Varaniūtė ir Lina Staponaitė.

 

       Mindaugas: Nors „Poezijos pavasaris 2009“ (PP’09) atėjo ir praėjo, bet norėtųsi dar kartą trumpam prie jo sugrįžti. Kaip žinome, šiemet į laurus pretendavo Agnė Žagrakalytė už rinktinę „Visa tiesa apie Alisą Meler“, Rimvydas Stankevičius („Laužiu antspaudą“), Vladas Braziūnas („Priedainė“), Jonas Kalinauskas („Miego meistras“) ir Elena Karnauskaitė („Pasaulio krašte“). Įdomu tai, kad būtent šios knygos Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto literatūrologų buvo išrinktos į kūrybiškiausių 2008 metų knygų dešimtuką. Gal PP organizatoriai iš to sąrašo išsirinko visas poezijos knygas ir susidarė savąjį sąrašėlį? Graži kritikų ir kūrėjų sutartinė? Nors turbūt tai nėra taip svarbu. Pastebėjau, kad apie literatūrą rašančioje žiniasklaidoje, kurią, kaip žinome, valdo Lietuvos rašytojų sąjunga (LRS), padedama LTII, visos šios knygos yra be galo liaupsinamos. Žinoma, mano įtarus protas iškart čia įžvelgia sąmokslą. Kadangi esame laisvi, liberalūs, niekam neįsipareigoję, ideologiškai neangažuoti, tiesai ištikimi mąstytojai, turime atlikti reviziją – be mūsų juk niekas to nepadarys:) – ir įsitikinti, ar tikrai tas penketukas yra toks nepriekaištingas?

 

       Pradėjęs skaityti A.Žagrakalytės rinktinę „Visa tiesa apie Alisą Meler“, pastebėjau, kad jai būdinga kasdienybės/poezijos priešprieša. Tik susidaro įspūdis, kad, priešingai nei tradicinėje poezijoje, čia kasdienybė tarsi privilegijuojama. Beveik kiekviename eilėraštyje galima sutikti „kasdienišką“, buitinio šnekamojo stiliaus žodį ar junginį, kuris depoetizuoja visą eilėraštį. Atsiranda „karšto vandens gyvatukas“, „plastikiniai lašelinės vamzdeliai“, „apšarmojus filė“, „šūdinos žarnelės“, „Alisa yra asilė“, „pilni širdžių televizoriai“ ar kokia kita buitinė detalė. Tarsi pati rašančioji save laiko poete-kvailele, kuriančia nevykusius iliuzinius pasaulius, į kuriuos nuolat nesėkmingai bando pabėgti iš kasdienybės. Subjektas įstrigo kasdienybėje, yra įkalintas jos žodyne. Poezija kuria naują žodyną, bet sukuria tik tą „dramblio kaulo bokštą“, išsvajotą paralelinį pasaulį, į kurį įkopti gali tik tas, kuris jį sukūrė. Tačiau dėl to liūdėti net neketinama. Kūryba paverčiama ironišku žaidimu, tokiu būdu sušvelninant vidinę įtampą. Ją kuria nesugebėjimas surasti artimą kitą. Eilėraščių „Stebiu jas stebinčias“, „Ey hey!”, „Per tave I“, „Per tave II“, „Alisai, penktadienio narcizei“ kalba kupina ilgesio, melancholijos. O kituose eilėraščiuose ir prozos intarpuose sekamoje pasakaitėje apie Alisą kuriamas ironiškas fonas. Taigi tai nėra tik žaidimas.

 

       Fiksuojama įtampa tarp noro sukurti egzistencinį pokalbį ir suvokimo, kad literatūra – ypač jos vertinimas/suvokimas – yra tik žaidimas. Toje pasakaitėje įdomūs „grybautojų“ ir „dviračių vagių“ įvaizdžiai. Viename epizodų sukuriamas įspūdis, kad vagys – tai šiuolaikiniai poetai, kurie nuolat bando kažką sukurti, bet niekaip nieko naujo ir nesukuria – bando išrasti dviratį, nors jis jau išrastas. „Grybautojai“ – tai kritikai, kurie labai retai „nenugrybauja“ ir susikalba su tekstais. Žaisminga, įdomi paralelė.

 

       Nors ir bijau „nugrybauti“, vis dėlto išviešinsiu visą savo tiesą apie šią rinktinę. Vieni eilėraščiai skamba „rimtai“, bando išskleisti savitą patirtį, kiti ironiškai griauna „rimtos“ poezijos mitą. Lyg ir žaidžiama, bet kartu ir nežaidžiama. O ir pasakaitė apie Alisą, išskyrus minėtą paralelę, didesnio susižavėjimo man nesukėlė. Perskaitęs pasijutau sutrikęs: ar ironija kyla iš dviprasmės egzistencinės situacijos, ar tai egzistencinė nuostata, ar žaidimas dėl žaidimo? Kaip jūs manote, ar labai nugrybavau, bandydamas suprasti „Visą tiesą apie Alisą Meler“?

 

       Eglė: Nenugrybavai. Na, gal tik kai kur. Mane šioje rinktinėje žavi netikėti minčių posūkiai, asociacijos, pats netikėtas skaitytojo įmetimas į eilėraštį: kalbėjimas natūraliai intymus ir nė kiek nepagražintas, dirbtinai nepoetizuotas – minčių logika, eiga ir forma primena draugų pokalbį apie viską, tiesiog sėdint užsikorus ant palangių sukryžiuotom kojom ir tauzijant apie bet ką. O tas „bet kas“ išėjęs labai neblogai, ypač asociacijos su visokiomis pasakiškomis Alisomis ir jų „nupasakinimas“.

 

       Gal tik vietomis per daug „nusigrybaujama“ žaidžiant įvaizdžiais ir juos tarpusavyje jungiant: vienoj vietoj atsiradus namų ruošai, kaimyno pažastims, kojų protezams, lapėms „ofisuose“, dainoms apie „stringus“ ir pan. Visko darosi per daug. Bet poetės sumanymas atvaizduoti natūralų minties srautą suprantamas ir net savotiškai demaskuojantis – juk dažno galvoj minčių amplitudė tokia chaotiška ir paika, tik kitiems apie tai nepasakoma.

 

       Pagirtinas išsivadavimas iš riboto temų spektro, būdingo ankstesnei jos kūrybai: be „nusivylusios namų šeimininkės“ akimis matomo moterų ir vyrų tarpusavio santykio, A.Žagrakalytė šioje rinktinėje pamato gerokai daugiau, neatsisakydama ir literatūrinių kontekstų, ir socialinių įvaizdžių, stereotipų kritikos, etc. Beje, „kieta“ nuotrauka knygos nugarėlėje – autorė savo poziciją ja puikiai ir atskleidžia.

 

       Loreta: Man pasirodė per daug buitiškumo. Jau nebeerzina (gal pripratau ir nebepastebiu, o gal atsirado pakantumas) kone vienintelė buvusi jos ankstesnės kūrybos tema – fiziniai vyro ir moters santykiai. Lyg netyčinis, o iš tiesų – sąmoningas kasdienybės detalių įpynimas į daugelį eilėraščių truputį pabosta. Žavi nauji atradimai, gana originalus mąstymas (pavyzdžiui, „keliavietė tavo širdis?“ iš eilėraščio „Širdies kaip liukso kambario“). Mąstysenos atskleidimas, buitiškumas, iliustracijos, ko gero, sudomina ir priartina skaitytoją (na, bent jau mane) prie lyrinio subjekto. Vartojami daugiaprasmiai įvaizdžiai, temos, kalbėjimo būdas atveria kelią interpretacijai, o tai mane traukia.

 

       Eilėraščių ir pasakaitės teksto fragmentų temos gražiai nesutaria, bet siekia bendro tikslo – papasakoti apie Alisos Meler pasaulį. Keistokos situacijos (pavyzdžiui, veikėjai, po detalę išardę nuotolinį pultą) vėl ragina ieškoti kitų, netiesioginių prasmių. Tačiau toks nuolatinis „modernaus žmogaus pasaulio“ savybių pabrėžimas kartu ir vargina, blaško. Manau, kasdienybės detalių, modernumo, chaoso pilna daugumos skaitytojų pasauliuose. Tad kam visa tai papildomai vaizduoti dar ir kūryboje?

 

       Lina: Neslėpsiu, man visada buvo artimesnė šiek tiek jausmingesnė arba, kaip daug kas (gal kiek griežtai) įvardija – moteriškesnė poezija. Skaitydama A.Žagrakalytės kūrybą nesibodėjau nei moterų ir vyrų santykio, nei „nusivylusios namų šeimininkės“ Alisos vaizdavimo. Buvo smagu.

 

       Eglė: Pertrauksiu. Ne taip mane supratai. Tos „nusivylusios namų šeimininkės“ vaizdavimas būdingas daugiau ankstesnei jos poezijai. Šioje nėra itin ryškus.

 

       Lina: Bet aš jaučiausi taip, tarsi skaityčiau vienos iš tokių moteryčių itin intymų ir artimą man dienoraštį. Žaidimas buitiškumu bandant atverti „čakras“ man atrodė visiškai natūralus ir kasdieniškas, tarsi toks ir turintis būti. Todėl kaltinu Mindaugą nusigrybavus ir klausiu: kodėl buitinės kalbos atsiradimas poezijoje turi būtinai ją „depoetizuoti“?

 

       Mindaugas: Mindaugas tyli. Jis poezijos miške pasiklydo. Jei rimtai, šioje rinktinėje, kaip man atrodo, „buitiškumas“ depoetizuoja, nes jis iškyla labai netikėtai – kažkas reflektuojama, giliai mąstoma, emocionaliai aprašoma, ir staiga iškyla netikėtas „buitinis“ motyvas. Tai ir sukuria depoetizavimo jausmą.

 

       Lina: Aš skaitydama vis galvojau c'est la vie – toks gyvenimas. Būna taip kartais, nes tarsi apima „nušvitimas“, kad ir laikinas, kad ir niekur nevedantis. Mane sakytumei apniko suvokimas, kad gyvenimas, kaip ir ta A.Žagrakalytės poezija, toks buitiškas ir yra, su visais „gyvatukais“, „žarnom“ ir kitomis „gėrybėmis“. Kilo įspūdis, kad toks žaidimas kasdienybės įvaizdžiais yra labai tinkamas poezijai gyvenime ir gyvenimui poezijoje arba, jei norime, poezijai buityje ir buičiai poezijoje vaizduoti. Taigi depoetizavimo ir nubanalėjimo paprasčiausiai nepastebėjau. Priešingai (tai sakydama pritarsiu Eglei) – tas ironijos, kasdienybės nuotrupų, prasmės ieškojimų derinimas man atrodo natūralus, kaip bet koks šnekėjimas su artimiausiais draugais, su pačiu (šiuo atveju daugiau pačia) savimi ar su popieriaus lapu, į kurį viską rašai. Galų gale toks kalbėjimas man jau atrodo tarsi išskirtinis mano kartos, jei kurią nors kartą išvis galima vadinti sava, kalbėjimu, kai kalbi tarsi buities vaizdais, gal net savotiška kompiuterine, televizine šneka.

 

       Tačiau pritarčiau Mindaugui, kad žaidimas dviprasmiškas. Daug kur liko vien tik jausmas, kad braunuosi kažkur ne ten, kad tuo žaidimu jau žaidžiama nebe su skaitytoju, o su kankinančiais asmeniškumais. Taip, poezija negali būti mašinali, gimstanti visai be jausmų ir subjektyvių išgyvenimų, bet nuolatinis žiūrėjimas pro rakto skylutę – irgi nei šis, nei tas.

 

       Summa summarum: žaidimų gyvenime ir poezijoje būna visokių, deja, kurie „Alisos“ žaidimai pabosta. Šiaip knygą „išsirankiočiau“, jei būtų galima. Kaip tuos trupinėlius.

 

       Mindaugas: Na, traukimės iš A.Žagrakalytės poezijos miško, kol aš visai nepasiklydau. Pasivaikščiokime po „Laužiu antspaudą“ laužavietę. Rimvydo Stankevičiaus kūrinį priskirčiau visai kitam kalbėjimui nei A.Žagrakalytės. Jo stichiškas kalbėjimas pasižymi labai stipriu tikėjimu žodžio galia. Nenuostabu, kodėl jis taip gerai sutaria su vyresniąja poetų karta ir didžiuojasi, kad yra lyginamas su Justinu Marcinkevičiumi (toks įspūdis susidaro skaitant jo interviu).

 

       R.Stankevičius gali būti priskirtas tai tradicijai, kuri verčia tikėti, jog žodis gali žengti „į anapus“, jog galima išrinkti ribą tarp patyrimo ir kalbos. A.Žagrakalytė netiki žodžiu ir stipriai jaučia, kad poezija nepakylėja į anapusybę, o R.Stankevičius jau savo rinkinio pavadinimu – „Laužiu antspaudą“ – reiškia pretenziją ten nukelti skaitytoją. Prisipažinsiu, kad toks pretenzingumas – atplėšti apokalipsės vokus ir papasakoti apie paralelinį gyvenimą „ten“ – mane nuteikė skeptiškai.

 

       Perskaitęs šį rinkinį supratau, kad R.Stankevičius nėra „mano poetas“. Bet taip sakau ne todėl, kad jis yra „blogas poetas“, o todėl, kad kategoriškai nesutampa mūsų kalbos sampratos. Pripažįstu, kad šis poetas turi savo kalbėjimo būdą, savo aiškų, nugludintą stilių. Nemanau, kad toks metafizinis R.Stankevičiaus kalbėjimas yra anachronizmas. Postmodernizmą vertinu kaip įvairovę, todėl tradicinio kalbėjimo sušiuolaikinimas, kurį savo poezija įgyvendina R.Stankevičius, yra tik sveikintinas. A.Žagrakalytės rinktinėje nuo surimtėjimų ir pajuokavimų kaitos pradedi „grybauti“, o R.Stankevičius skaitytoją veda gana aiškia kryptimi. Kiekvienas iš mūsų gali rinktis – eiti ta kryptimi ar ne.

 

       Kitas mane įkyriai kamuojantis klausimas – R.Stankevičiaus pasisakymai po praėjusių ir šių metų PP švenčių. Pernai pliekęs PP už biurokratines machinacijas, šįmet jis gerokai sušvelnino savo poziciją. Sakyčiau, šiuo atveju nebuvo nuoseklus iki galo. Įdomu būtų pamatyti PP organizatorių reakciją, jei laureatas būtų atsisakęs apdovanojimo. Dabar atrodo, kad R.Stankevičius pasidavė papirkinėjimams, tarsi „prisitaikė prie sistemos“. Įdomiai skamba ir jo pasisakymai apie būsimą „Nobelio premiją“ ir save kaip „senąją ir jaunąją kartą jungiantį poetą“. Turbūt žaidimo čia daugiau nei susireikšminimo. Vis dėlto pretenzijos „atlaužti antspaudą“, pažvelgti į anapusybę ir tapti geriausiu jaunosios kartos poetu palieka nemalonų susireikšminimo įspūdį. Kūrėjui reikalingas egocentrizmas, tačiau per didelis gali trukdyti savikritiškai žvilgtelti į save. Kaip jūs manote, ar R.Stankevičius, sulaukęs tiek daug žiniasklaidos dėmesio, ne per daug sureikšmino savo vietą šiuolaikinės poezijos kontekste?

 

       Loreta: Kartais aptinku poetus, kurių kūrybą „atjaučiu“, randu temas, raišką, situacijas, kurios atrodo savos. Tokie yra (kiekvienas savaip) R.Stankevičius ir V.Braziūnas. R.Stankevičiaus eilėraščiai – veržlūs, gyvi, ritmingi, stiprūs, lengvai skaitomi. Temos – individualios, ne masinės. Patraukia poeto gilinimasis į potyrius, išgyvenimus, jautrumas, nebijojimas atskleisti, mąstyti net ir apie nemalonius dalykus. Įspūdį palieka kalbos tėkmė, įvaizdžių originalumas, įvairovė. Šio poeto kūryba neišnyksta paprastai iš skaitytojo galvos, bet sukelia keistų, nebuitiškų, kaip A.Žagrakalytės atveju, minčių.

 

       Dėl labai rimtų temų tenka eilėraščius „dozuoti“, neužtenka ir netgi nelabai įmanoma mikliai visus perskaityti tik permetus akimis, nesigilinant. Tai – privalumas. Vis dėlto pritariu Mindaugui dėl metafizikos: nemanau, kad verta susitelkti vien į neapčiuopiamas temas – krintama į per didelį subjektyvumą.

 

       O dėl poeto pasisakymų – manau, jog toks egocentrizmas nėra labai sveikas. Kūrėjui būtinas savikritiškumas. Netvirtinu, kad poetas turėtų tylėti ir stengtis neatkreipti į save visuomenės dėmesio, bet tai derėtų daryti atsargiai, nepučiant įvairių spalvotų burbulų ir nepristatant savęs kaip vedlio, žinančio tikrąjį kelią į tikrąją tiesą.

 

       Eglė: Man „Laužiu antspaudą“ nenublanko ankstesnių R. Stankevičiaus poezijos rinktinių fone savo prasmingumu ir subtilia „stankevičiška“ aplinkos jautimo maniera. Temos kapstomos labiau nei bet kada įaitrinant jutimus iki neįmanomybės. Nevengiama aštrių kampų – panašu, jog kūrėjui turėjo skaudėti rašant, nes visa atrodo nesumeluota. Lygiai kaip ir pati ambicija „sulaužyti antspaudą“, pereiti savotišką ribą iš buitiškumo į būtiškumą ar net kažkur toliau, pranašiškas savęs teigimas – mano akimis žvelgiant – yra visiškai normali kūrėjo, kaip savaime egocentriškos ir ryškios (juk kalbama ne sau, bet ir masėms) asmenybės, dalis.

 

       Poezija ir apskritai menas, mano manymu, egzistuoja remdamasi tuo, kas yra kitoniška, nežinoma, neatrasta, transcendenciška, o jeigu jau ir atrasta ar kuriama iš buitiškumo, tai būtinai savaip, naujai, vertingai. Taigi, kitaip nei Mindaugui ir Loretai, man tikėjimas „kalbos metafizika“ nekėlė skepsio ar pasipriešinimo. Juk išskirtinumas ir yra meno esmė. Svarbu tik neperžengti ribos, kai savęs teigimas žodžiais yra įtikinamesnis nei darbais. Panašu, kad R.Stankevičius tuo tikrai nepiktnaudžiauja.

 

       Regis, aktualesnis čia klausimas apie tai, kiek poetas turi pasakyti ko naujo (naujai) ir kiek apskritai jam reikia rašyti, nes, kaip teigė R.Stankevičiaus kolega Gintaras Bleizgys, „Laužiu antspaudą“ yra „laužavietė“, kurioje jau baigėsi vienas R.Stankevičiaus didelis ir kūrybingas darbų ciklas: „Kelias baigėsi, kartotis negalima, reikės arba sustoti, arba viską pradėti nuo nulio“. Belieka laukti, kas pranašiško bus (ar bus?) bylojama toliau.

 

       Lina: Eglės mintys apie „naujumą“, „išskirtinumą“ man sukėlė šiek tiek vidinių prieštaravimų. Kiekvieną kartą ką nors skaitant aplanko mintis, kad viskas jau yra skaityta, regėta, rašyta, išgyventa, o man dabar belieka susirankioti trupinius ir susilipdyti kažką savo, kas jau (tikriausiai) irgi bus būta. Tam, kad juos susirinkčiau, stengiuosi nuo visų tų kontekstų atsiriboti, skaityti tiesiog skaitydama, galima netgi sakyti – jutimiškai.

 

       Turiu pripažinti, kad R.Stankevičius būtent taip ir rašo. Kiekvienu šio poeto eilėraščiu galima mėgautis, nes jie visi yra tarsi atskira knyga, kažką bylojanti, kažką duodanti ar atimanti (pvz., naivumą ar tam tikras subjektyvias iliuzijas). Aišku, ne visų eilėraščių kalbėjimai būna vienodai malonūs ausiai ir artimi tuo, apie ką byloja, todėl kai ką norėdavosi mesti lauk, bet vis dėlto stebina tas vientisumas ir nesibarstymas.

 

       Skaitant apsupa ne slysčiojimo apgraibomis, paviršiais, o priešingai – to kažko (kiekvienam savaip suvokiamo ir išjaučiamo) apčiuopimo jausmas. Nors poetas palyginti yra jaunas (vyresnės kartos žmonės tuo itin bjauriu savo įpročiu galėtų jį pavadinti nesubrendėliu, neišmanėliu, nes mažai dar gyveno ir mažai ką supranta), jis gali daug ką pasakyti. Pritariu Eglei, jog skaitant šią poeziją atrodo, kad kalbama labai įtikinamai, išgyvendamas poeto patirtį atrandi kažką savo ir naujo.

 

       Mindaugas: Atrodo, kad šįkart didesnių pasiklydimų R.Stankevičius nesukėlė. Gal tik dėl to „metafizinio kalbėjimo“ nuomonės išsiskyrė. Mes su Loreta liekame didesni skeptikai nei Eglė ir Lina. O kaip su V.Braziūno „Priedaine“? R.Stankevičius neleidžia suabejoti žodžio galimybėmis atverti anapusybę, o V.Braziūno rinktinėje „Priedainė“ – atvirkščiai – labai dažnai randame susitaikymą su tuo, jog nei žodis kūnu, nei kūnas žodžiu virsti negali. Kaip vienam eilėraštyje rašoma: „Esu beviltiškai senas kūno bandymas tapti žodžiu“. Atrodo, kad V. Braziūnas yra susitaikęs su mintimi, kad poezija nėra tas mistiškas „anapusybės“ ir „amžinybės“ balsas.

 

       Sakyčiau, paradoksali situacija – jaunesniajai, skeptikų ir nihilistų kartai priskirtinas poetas tiki kalbos metafizika, o vyresniosios kartos atstovas kalba apie tos metafizikos nebuvimą. Įdomus, šiuolaikinę poeziją paįvairinantis faktas. Be abejo, liūdesys, kuris kyla iš nesugebėjimo prisijaukinti kalbą, būdingas ne vienam vyresniosios kartos poetui. Kiekvienas, bandęs kurti poeziją, yra pajutęs, kad tas žodžio virsmas kūnu dažniausiai neįvyksta ir palieka melancholiją. Tačiau R.Staknevičiaus tikėjimas žodžiu iš tiesų stebinamai stiprus.

 

       „Priedainė“ palieka įspūdį, kad V.Braziūnas jau yra susitaikęs su tuo, kad nei perteikti savęs, nei apskritai pasakyti ką nors nauja poezijos kalba šiandien yra neįmanoma, todėl jis poeziją siekia atnaujinti ieškodamas prokalbės. Pasirenkamas sąmoningas archaizavimas – šiuolaikinė poezija rašoma archajiška tarmine kalba. Man ypač įstrigo viena eilutė – „tave ne motina, o pramotė pagimdė“. Nusivylus bendrine kalba, leidžiamasi ieškoti prokalbės, tos pirminės kalbos, kuri lyg ir turėtų grąžinti autentiškumo ir savitumo pojūtį, dingusį postmodernioje poezijoje. Ar pavyksta?

 

       Man šis bandymas atrodo įdomus, originalus, tačiau vis dėto, sakyčiau, jis yra nauja „ornamentinio tautiškumo“ forma. Rinktinėje labai gausu „tautos“, „bėgančio laiko“, „senolių“ motyvų, pagoniškos, baltiškos kultūros ženklų. Vien tik ko vertas eilėraštis „Baltų kalbos“: „baltų linksniai baltalinksniai/ ant kalbos asfalto linksta <...> sprogsta priebalsiai ir švokščia/ prieblandoj ir mėnesienoj <...>“. Neabejoju, kad šis eilėraštis, bylojantis, kokia sena, graži ir nepakartojama yra baltų kalbų šeima, netrukus atsiras ant kokio nors lietuvių kalbos vadovėlio viršelio ir tokiu būdu pasitarnaus konservatyvios tautinės ideologijos diegimui, labai nuosekliai vykdomam mūsų mokyklose, ypač lietuvių kalbos pamokose. Nors galbūt, būdamas neurotiškai kritiškas, aš čia per daug giliai bandau kapstyti...

 

       V.Braziūno „Priedainę“ vertinčiau nebent kaip įdomų bandymą ieškoti pirminės mūsų kalbos. Nesakyčiau, kad šis bandymas tampa įdomesniu, originalesniu kalbėjimu, nes bet kokiu atveju eilėraščiai mus nuolat grąžina prie tų nuobodžių ir atsibodusių „bočių barzdočių“ ir „kalbos prigimtinės“. Priimu tai kaip įdomų žaidimą, bet ne daugiau. Greičiausiai mano kalbos archajiškumo ir tautinio autentiškumo pajautos gerokai atbukusios arba išvis nesusiformavusios. Iš tiesų yra eilėraščių, kuriems mano priskirtos „ydos“ nėra būdingos, bet, mano manymu, jie rinktinės negelbsti.

 

       Eglė: Labai gerai pastebėta apie prokalbę. Išsyk asociacijos su Sigitu Geda. Tarsi abu kartu už parankės pagal savo kūrybos formą vaikšto. Tik kad S.Geda, kaip ir R.Stankevičius, šventai tiki tuo, ką daro. Mistifikuoja kiekvieną garsą, raidę, ne tik kontekstą. Tuo tarpu V.Braziūnas tarsi žaidžia ir ieško pats sau, nemanydamas, kad tuo turėtų kažkam pasitarnauti. Priešingai nei S.Geda ar R.Stankevičius, kuriantys po savo BABILONĄ ateities kartoms. O kalba melodinga, vilnijanti, beveik tiktų dainuoti, bet vietomis atrodo, kad tuo lingvistiniu bangavimu norima užkaišyti paties poeto norimas išsakyti miglotas mintis be aiškesnės krypties ir koncepcijos. Ten, kur šiek tiek atitrūkstama nuo susikoncentravimo į formą ir galvojama apie turinį arba bent jau išlaikoma pusiausvyra tarp šių dviejų elementų, pavyksta visai neblogai. O dėl konservatyvios tautiškumo ideologijos – ženklų yra, bet gal ir per giliai Mindaugas bando kapstyti :).

 

       Loreta: V.Braziūno eilėraščiai man paliko patį maloniausią įspūdį. Asociacijomis grįstas žaidimas, keliaujant iš eilutės į eilutę, temų įvairovė, nestandartiškumas, pačių eilėraščių formų neįprastumas prikaustė dėmesį. Eilėraščiuose tvirtai remtis etnomotyvais, senąja tarmine kalba – įdomus sprendimas. Be to, žaisdamas žodžių prasmėmis, panašumais, poetas atskleidžia daug kitų reikšmių.

 

       Deja, lazda turi du galus. Kaip jau pastebėjo Mindaugas ir Eglė, žaidžiant su raidelėmis, ne visada pastatoma kokia nors pilis. Beviltiškai pasiklydus tarp visų tų nelabai žinomų tarmybių ar archajiškų žodžių, sudėtinga rasti kelią į eilėraščio prasmę. Interpretuoti ir mėgautis žaidimu yra labai smagu, bet po kurio laiko atsiranda piktas noras sužinoti, kas gi vis dėlto slypi už eilių. Be to, erzina ir visuose eilėraščiuose iškylantis primityvus tautiškumo, baltiškumo, vienybės aukštinimas. Taigi šiuo klausimu aš irgi kapstyčiau giliau.

 

       Lina: Aš nežinau, galbūt tai – savotiškas prakeiksmas, kurį pati sau skyriau, gal aš pati save už(si)kalbėjau, gal užsiskaičiau, bet pradėjusi knaisiotis ir rankioti eilėraščius, skirtus tik man, nebegalėjau sustoti, nurimti, todėl, kalbėdama apie V. Braziūno poeziją, per daug nekritikuosiu, nes labai daug ką pasakėte. Pritariu mintims apie prokalbės formavimą, gražius lingvistinius žaidimus, bet kartu ir apie tam tikrus nevykusius bandymus.

 

       Atvirai pasakius, perskaičiusi rinktinės pavadinimą, ciniškai ir, žinoma, kvailokai šyptelėjau: aha, padainuosim? Ogi štai tada, visai nelauktai ir netikėtai, tas dainavimas ėmė mane ir užliūliavo. Knygą, galima sakyti, skriete perskriejau: kai ką atidėdama kitai dienai, bet sugrįždama dar tą patį vakarą, kai ką skaitydama kelis kartus, tarsi mantrą kartodama, dėl kai ko gailėdamasi (ypač dėl grįžimų prie pradėtų skaityti, bet mestų šalin eilėraščių), dėl kai ko džiūgaudama. Jausmas toks, tarsi būčiau ilgai meditavusi, nušvitusi ir vis dar gebėčiau išlaikyti tai savyje, nors jau būdama pasinėrusi į kasdienę buitį.

 

       Kad ir kaip būtų keista, V.Braziūno poeziją norėjosi lyginti su dviem dalykais: kaip ir Eglei, su S.Gedos poezija bei žvejyba (kaip procesu). Niekada nesu bandžiusi žvejoti, bet tas poezijos grįžimas į pirmapradiškumą, atsivėrimas gamtai, jos archaiškumui ir didingumui, kalba, žavingos jos metaforos, opozicijos (ypač įstrigo „<...> kad miegočiau kietai/ minkštai man paklok <...>“) kažkodėl būtent su tuo ir siejasi. Galbūt dėl to kantraus sėdėjimo bandant ką nors rasti gilumoje, pagauti, kai bandymai kartais nepavyksta, bet jei jau pavyksta, tai labai džiugina, stebina ir viską viduje užpildo. Galų gale, skaitant „Priedainę“, kaip ir žvejyboje, man atrodo, svarbiausias yra tas pats kantrus sėdėjimas, ta meditacija, susiliejimas su savimi aplinkoje, „laike, kuris yra erdvė“.

 

       Mindaugas: Įdomi paralelė. Aš mėgstu žvejoti. Gamtoje gera sėdėti. Bet kai kantriai žvejoji žvejoji ir nieko nepagauni (geriausiu atveju – pora „mini ešeriukų“), iš nuobodulio ir pykčio nei medituoti, nei susilieti su gamta nesinori :). Su „Priedaine“ man buvo tas pats.

 

       Lina: Na, o aš tyliai žaviuosi poezija, kuri priartina nepažįstamus dalykus, o tie „rankiojimai“, atmetant „likučius“ (pavadinkim juos pražiopsotomis žuvimis), jau atrodo natūralūs: visiems taip. Be to, kažkada girdėta istorija apie persiškus kilimus, kuriuose įaudžiama klaidelė, nes niekas nėra tobulas, labai ramina. Tikiuosi poetas nesupyks, kad jo poeziją lyginu su kilimais ir žvejyba.

 

       Mindaugas: Įdomu. Iš grybautojų virtom žvejais. Iš tiesų Eglės ir Linos pasisakymai mane privertė susimąstyti – gal tikrai per daug neatsakingai „Priedainę“ skaičiau. Bet kol kas savo nuomonės dar neišsižadėsiu. Bent jau kol prie šio rinkinio grįšiu dar kartą :).

 

       O kaip, Lina, sekėsi žvejyba J.Kalinausko „Miego meistro“ vandenyse? Aš ir vėl ne itin vykęs žvejys buvau. Mano manymu, kiekvienas, tikintis, kad poezija gali įveikti vienatvę, anksčiau ar vėliau patiria skausmingą šios iliuzijos sugriuvimą. V.Braziūno „Priedainėje“ buvo juntamas šis griuvimas, bet jis nėra skausmingiau reflektuojamas – vis tiek glaudžiamasi prie universalių, bendrumą kuriančių idėjų – tautos, istorijos, kalbos.

 

       A.Žagrakalytė vaduojasi iš šio nusivylimo pasirinkdama žaidimą, R.Stankevičius tarsi atsisako pripažinti anapusybės nepasiekiamumą. J.Kalinausko „Miego meistre“ turbūt jautriausiai reaguojama į pajutimą, kad kūryba ateina iš vienatvės, bet tos vienatvės taip ir neįveikia. Labai daug nevilties. Ši rinktinė man pasirodė artima lakonišku, koncentruotu kalbėjimu, siurrealistine logika. Eilėraščiai trumpi, bet išgyvenimas labai koncentruotas. Tačiau vos ne į kiekvieną eilutę stengiamasi įdėti nevilties ir pesimizmo. Atrodo, kad būtent neviltis ir yra pagrindinė jausminė jėga, kurianti rinktinės eilėraščius. Tai juos suvienodina.

 

       Perskaitęs pirmuosius puslapius jau žinai, ką rasi toliau. Iš pradžių ši poezija patraukia, nes koncentruotai išreiškia patirtį, tačiau toliau pasirodo, kad ta patirtis labai vienalytė – kančia ir neviltis. Kenčiama, nes poezija neįveikia vienatvės, nes žmogus gyvena tik prisiminimais, nes tikrovė neapčiuopiama. Rinktinėje dažnai naudojama siurrealistinė logika, kuri turėtų suteikti dinamikos, stichiškumo. Tačiau „Miego meistre“ pamažu įsivyrauja monotonija. Vis dėlto palaikau nuomonę, kad poezija turi kalbėti apie visą patirtį, kuri, jeigu tik įdėmiau įsižiūrime, tikrai nėra vienalytė.

 

       Deja, J.Kalinauskas, mano manymu, mazochistiškai tyrinėdamas savo pesimizmą, savo nevilties neperžengia, todėl „Miego meistre“ įsivyrauja monotonija ir uždarumas. Galbūt aš esu perfekcionistas su liguistu polinkiu į narcisizmą ir ieškau tik prie ko prikibti, bet tiesiog nemanau, kad gera poezija gali gimti iš liguisto savo nusivylimo tyrinėjimo. Man tai dvelkia neurotišku susireikšminimu. Visi nusiviliame, visi kenčiame, bet tai nereiškia, kad kūryboje tik apie neviltį ir tereikia kalbėti.

 

       Lina: Atsimenu, kažkada savo rankose esu turėjusi J.Kalinausko rinktinę „Atminties namai“. Esu skaičiusi jau dvi jo knygeles, bet įspūdis toks, tarsi vis dar būčiau skaičiusi vieną. Negaliu sakyti, kad knygos, poezija nė kiek nekito, kad temos tos pačios. Bet vis dėlto pritariu Mindaugui dėl emocijų ir išgyvenimų monotonijos. Tam tikra prasme tai panašu į E.Karnauskaitės poeziją – ten emocijų spektras šiek tiek platesnis, bet iš esmės irgi vienodas. E.Karnauskaitę galėčiau apginti koncentruotu ir stipriu emocijos smūgiu, augimu kiekviename eilėraštyje, o J.Kalinauskui – net labai norėdama – šio gynybinio argumento pritaikyti negaliu.

 

       Viena vertus, gražu, kai žmogus juda kryptingai ir nenutrūkstamai, sugeba išlaikyti save, bet tam judėjimui reikia kažko naujo, kitaip jis ima nusibosti, o atmintyje įsirėžusi vienintelė emocija (ar tik ne iš paties pirmojo eilėraščio „Atminties namų“ rinkinyje apie tai, „Ką pasiimti iš tėvo namų“), ta melancholija ir neviltis juolab nėra gerai. Šią knygą tam tikromis akimirkomis galbūt skaityčiau ir dar kartą, bet apdovanojimo jai tikrai neskirčiau, net greičiausiai nebūčiau svarsčiusi, ar verta įtraukti į kandidatų sąrašą.

 

       Eglė: Mano įspūdžiai panašūs. Nors J.Kalinauskas ir jautrus, nepasipūtęs ir neambicingas, bet pykdantis, nes nepasako nieko nauja, varijuoja šimtus sykių kitų kūryboje girdėtais motyvais ir vien gražiais žodžiais, bandydamas supinti juos į kažkokią tradicinę lietuvišką melancholiją, nuolatinį ilgesį. Vietomis žaidimas forma, visi tie žodžių nukėlinėjimai po skirtingas eilutes, brūkšneliai, tarpeliai visiškai nemotyvuoti ir nevykę. Toks a la modernumas neturi jokio sąryšio su turiniu. Bandymas šiuos elementus per jėgą sulipdyti atrodo visiškai kurioziškai. Ir iš kur vyriškis turi tiek ūpo rašyt tiek beverčių eilėraščių ir grūsti juos į metai po metų leidžiamas eilėraščių rinktines? Juk šita, kiek pamenu, vienuoliktoji?

 

       Mindaugas: Tu labai griežta. Na taip, kai žvejys daug tikisi, bet nieko nepagauna, jis labai supyksta :). O kaip su ta siurrealistine logika ar koncentruota patirties raiška? Gal tai kiek nors gelbsti?

 

       Eglė: Pykčio nėra – tik mandagiomis formomis neišgražinta mano tiesos versija :) O siurrealistinės logikos neaptikau. Eilėraščių koncentruotumas... Hm, jei vietomis eilėraštis ir koncentruotas, tai vis tiek lieka vos pradėtas ir pamestas. Perskaitai eilėraštį, rodos, jau aptinki kažkokią mintį, o paskui pamatai, kad jos tęsinio ir nėra. Tarsi mūzą poetas būtų šiaip taip prisišaukęs, tada ji ėmusis juo bodėtis ir išėjusi savais keliais dar nespėjus normaliai prasižioti. Originalūs įvaizdžiai, kaip sapnų filė ar miego meisterio švirkštukas, rinktinės reputacijos neišgelbėja.

 

       Loreta: Pritariu Eglei ir Mindaugui – čia monotonija. Pesimizmas slogiai dominuoja. Mėginama paliesti labai rimtas, plačias temas, ieškoti „didelių“ prasmių, atskleisti paslaptis. Deja, tai nepavyksta, nes kulminacija yra kažkur šalia jų, bet ne jose. Yra tik nuojauta, noras ir viltis, visada pareigingai mirštanti. Neįprastas eilučių dėliojimas, skliausteliai paįvairina skaitymą, tačiau problemų išspręsti nepadeda. Pajutau dar ir skyrybos ženklų stygių, vos ne fiziškai...

 

       Mindaugas: Supykino?

 

       Loreta: Ne, ne. Skyrybos nebuvimas – tik dygi maniera. Eilutės, žodžiai sukapoti, tačiau neatskleidžia jokių naujų prasmių. Kitaip, nei skaitant, pvz., R.Stankevičiaus kūrybą, galvoje nelieka nieko. Nei seno, nei naujo.

 

       Mindaugas: Lina minėjo, kad E.Karnauskaitės eilėraščiai pasižymi stipriu emocionalumu, bet jausmų spektras yra gana vienodas. Man įstrigo viena jos eilutė: „Iš paskutinio kraujo lašo tolstant nuo romantizmo“. Šio rinkinio ir apskritai E.Karnauskaitės kūrybos kontekste šie žodžiai skamba kaip liūdnas konstatavimas, jog romantinis kalbėjimas išsisėmė. „Pasaulio krašte“, manau, būtų galima priskirti romantinės lyrikos kontekstui. Mėginama pakilti virš kasdienybės banalumo, atskleisti egzistencinę įtampą, iškalbėti vienatvę, prakalbinti būtį. Kalbama nuoširdžiai, atvirai. Sakyčiau, šabloniškai romantiškai. Nesinori labai kritikuoti, nes ir taip nieko gero apie nors vieną poetą beveik nepasakiau, bet dažnai atvirumas čia virsta sentimentalumu. Galbūt šie eilėraščiai tinka vienišių melancholijai prasklaidyti, bet į kūrybiškiausių knygų dešimtuką aš nebūčiau jų rinkęs. O gal ir vėl esu sausas ir pernelyg akademiškas, todėl nesugebu įvertinti žmogiško paprastumo ir nuoširdumo?

 

       Loreta: Iš tiesų jos kūryboje daug įvairių mažų ir didelių išgyvenimų. Tarsi norint jų nepamesti, neprarasti, visi aprašomi, apipinami kitais įspūdžiais, praplečiami. Tačiau juntama melancholija, vienišumas. Eilėraščiai paprasti, lengvai skaitomi, neperkrauti prasmių ir priemonių, bet „neužkabina“, ilgiau sąmonėje nepasilieka.

 

       Lina: E.Karnauskaitę daugeliu atžvilgių norėtųsi lyginti su A.Žagrakalyte. Pirmiausia jos abi – moterys poetės, be to, abi supamos panašios moteriškos buities, kurią įtraukia į poeziją. Tačiau jų kalbėjimas – skirtingas. Pasakysiu trumpai: pavargusi nuo būties ir „aukštų materijų“, imčiau buitį, jei tik ji būtų tokia poetiška, tokia koncentruota ir emociškai auganti sulig kiekvienu eilėraščiu, kaip E.Karnauskaitės. Vis dėlto „Pasaulio kraštas“ – emociškai stiprus, bet kažko trūksta, todėl perskaičiusi eilėraštį dar kartą tikslinuosi pavadinimą ir galvoju: „Nejaugi apie tai tik taip?“. Sentimentalu, o artima tik tada, kai pačiai reikia kalbėjimo siaurai, koncentruotai, nors ir stipriai. Skaitydama A.Žagrakalytę rankiojausi skaniausius gabalėlius, čia man trūksta galimybės rinktis laiką ir būseną pojūčių klausymuisi.

 

       Eglė: Būsiu atvira, gal net tiesmuka, dar kartą atsisakysiu gražios, diplomatiškos kalbos formos – E.Karnauskaitė neįdomi. Autentiškumo net probėgšmais nerasta, negi dabar ieškosi dirbtinai kažkokių jos talento užuomazgų ir džiaugsies „salomėjišku“ romantizmu ir nuolankumu? Paprastumas gerai, bet vien paprastumo kurti poezijai neužtenka.

 

       Mindaugas: Taigi dabar nusimeskime visas diplomatines kaukes ir nuspręskime, ar R.Stankevičius iš tiesų labiausiai nusipelnė užsidėti PP‘09 vainiką?

 

       Loreta: Manau, kad iš šių kandidatų jis tikrai buvo labiausiai vertas.

 

       Lina: Nors prieš tai šnekėjau apie R.Stankevičiaus ir V.Braziūno poezijos nesulyginamumą, vis dėlto vieną aspektą norėčiau paminėti. Skaitydama V.Braziūno eilėraščius „nušvitinėjau“ tarsi nenutrūkstamai ir dabar jaučiuosi gavusi daug vienalyčio pilnumo jausmo, o kiekvienas R.Stankevičiaus eilėraštis buvo naujas skirtingas „nušvitimas“. R.Stankevičius vertas apdovanojimo, bet būčiau įteikusi juos du – vieną R.Stankevičiui, kitą V.Braziūnui. Abiem po laurų vainiką: V.Braziūnui už kalbinį, o R.Stankevičiui už jutiminį pirmapradiškumą. Nors galvoje, prisipažinsiu, kirba klausimas: ar apskritai šių dienų kontekste įmanoma teikti apdovanojimą bent vienam iš šių penkių arba, tarkim, iš mano susiaurinto – dviejų – ratelio, kai vienas iš jų itin primena ir nelabai nutolsta nuo S.Gedos kūrybos, o kitas apskritai atrodo kažkuo panašus į kajokus, marčėnus ir navakus.

 

       Eglė: R.Stankevičius vertas metų PP karūnos – šiame kontekste tai neabejotinai. O platesniame mūsų poezijos kontekste dar reikėtų diskutuoti.

 

       Mindaugas: Ką gi AKLAS „Žirklionis“ verdiktą priėmė. Nors PP’09 renginiai grąžino mus į klojimų teatro laikus, bet laureatas apdovanojimo vertas. Tikėkimės, jis vainiką gavo būtent už gerą poeziją, o ne bandant nutildyti jo pernai išsakytą kritiką.

 

       Eglė: Tiksliai pasakyta.

 

       Loreta: Užantspauduokime.

 

       Kamanė / Bernardinai.lt

       2009-08-07