Rein Raud HEKTORAS IR BERTRANAS       Rein Raud. HEKTORAS IR BERTRANAS. Iš estų kalbos vertė Brigita Urmanaitė. – Vilnius: Apostrofa, 2006.

 

       Poliglotas Reinas Raudas, turintis nemažai gerbėjų Lietuvoje (mat moka lietuvių kalbą!) savo intelektinėmis galimybėmis mažumėlę primena L. Donskį, o naratyviniais įpročiais – A. Imbrasą. Dėl to, kad erudicija leidžia autoriui sukonstruoti kažką panašaus į romaną, tačiau jis baisiai nepanašus į jokį kanoną, nepasižymi siužetiškumu, yra sulipdytas iš publicistinės pasakotojo intencijos. „Hektoras ir Bernardas“ ataidi antikiniais Platono ir Sokrato svarstymais, ypač apie meną – aišku, tuo užsiima du pagrindiniai veikėjai, gyvenantys mūsų laike. Kontekstai kiek juokingi, įvykiuose intensyviai dalyvauja tokie personažai, kaip „literatūros kritikai“ (Latvijoje tai bent kiek spalvingesnės asmenybės, negu pas mus), tarsi į darbą einama į kultūrinius renginius, siekiant bohemiškos buities vaizdavimo, geriamas vynas, tik baisiai akademiškai. Romanas sukonstruotas iš intelektualų pokalbių: tarp jų esama visko. Pavyzdžiui, skaidri istorijėlė apie vaiką, kuris labai mėgo piešti nestandartinius, į zuikius nepanašius zuikius: „Vieną dieną vaikas pargrįžo namo apsiašarojęs, nes auklėtoja pasakiusi, kad jis zuikį piešia ne taip, kaip reikia. Jis liūdėjo porą savaičių, o paskui vėl pralinksmėjo ir buvo vaikas kaip anksčiau, nes po milžiniškų pastangų pagaliau nupiešė zuikį, už kurį auklėtoja jį pagyrė. Tėvai, paprašę tą piešinėlį parodyti, pamatė, kad jis panašus į tuos, kurie reklamuoja pigias sultis. Viena ausytė stačia, kita nulinkusi, po ištinusia ūsuota nosimi – du kvadratiniai dantukai, akyse du nebaigti ovalai, įpiešti į kitus kiek didesnius baltus. Ničnieko, kas bent kiek primintų jo ankstesnius zuikius. Tokių jis daugiau niekada nebepiešė, nors tėvai ir stengėsi jį įtikinti, kad namuose tai teisinga ir leidžiama.“ (p. 58–59)

 

       Kažkur visa tai man matyta, gal net mano pačios vaikystėje, kai suaugusieji bandydavo išaiškinti nustatytos estetikos laikymosi būtinybę ir klišių štampavimo grožį. Esama ir daugiau filosofinių perlų; labai teisingai ir įsimintinai pasisakoma apie šlovę: „– Menininkas, – tarė Bernardas, – kurio noras būti garsiam yra stipresnis už norą būti menininku, tikrai bus nevykęs menininkas, net ir tapęs garsus. Garsūs tie menininkai, kurių darbais žavimasi ir dėl rimtesnių priežasčių, vargu ar ėmėsi kūrybos vien trokšdami šlovės. – Tik ne jaunystėje, – suabejojo Hektoras.“ (p. 64–65) Nežinau, ar knygą skaito jauni menininkai, bet galėtų.

 

       bernardinai.lt

       2009-08-06