narusiene_nepritapes_svedas       ĮVADAS

 

       T. S. Eliotas studijoje „Tradicija ir indivi­dualus talentas“ teigė, jog kiekvienas naujas kūrinys keičia visą literatūrinę hierarchiją, perkeldamas iš vienos pozi­cijos į kitą ligi tol parašytus kūrinius (37). Ši mintis buvo viena svarbiausių paskatų ir kartu tam tikra intriga ren­giantis nagrinėti Leono Švedo kūrybą, ir tuojau derėtų paaiškinti, kodėl, nes bus kalbama anaiptol ne apie naujus kū­rinius.

 

       Leono Švedo negalima pavadinti nau­joku lietuvių literatūroje, veikiau jis yra naujai atrastas, naujai sugrįžęs, kaip pa­žymi nemaža dalis recenzavusiųjų 1995 metais išleistą jo rinktinę „Poezija. 1946–1982“. Jis tebėra gana kontroversiškas ir mažai žinomas išeivijos kūrėjas, nenoriai įtraukiamas į lietuvių literatūros is­torijos knygas – jo kūrybą pristato tik A. T. Antanaitis „Lietuvių egzodo litera­tūroje“ (1992) ir V. Kubilius „XX amžiaus literatūroje“ (1996), pabrėždami jos sa­vitumą ir gretindami ją su A. Mackum. Galime rasti vos kelias dviejų lietuviš­kų Švedo knygų recenzijas, o ką jau kal­bėti apie rimtesnes jo kūrybos studijas ar monografiją.

 

       Švedas, priešingai nei kiti jo kartos poetai žemininkai, paliktas nuošalėje ne­pritapęs prie jų savo rinkiniais, kurie, anot Kubiliaus, „stovi atšokę nuo lietu­vių egzodo pagrindinių arterijų: žemės mitologijos, nostalgiško lyrizmo, prarasties liūdesio...“ (14, p.413). Šis neprita­pimas, ko gera, ir yra viena priežasčių, kodėl Švedo poezija nesulaukė deramo atgarsio: juk gana patogu „pamiršti“ ne­parankius eilėraščius, kurie nesileidžia padedami į vieną lentyną su kitų jo kar­tos atstovų V.Mačernio, A.Nykos-Niliū­no, K.Bradūno kūryba. O juk įsigilinę rastume nemaža bendrumų su vieno iš žemininkų J.Kėkšto karo metų poezija. Beje, abu poetus sieja ir emigravimas į Lenkiją.

 

       Skaitant 1963 m. Čikagoje pasirodžiu­sio pirmojo Švedo lietuviškos poezijos rinkinio „Sugrįžimai į Sodomą ir Gomorą“ recenzijas, krinta į akis piktokas re­cenzentų tonas. Ilona Gražytė kaltina „debiutantą pasenusiu avangardu“, o re­ziumuodama pareiškia, jog „siekdama būti originali ir avangardiška, Švedo poezi­ja yra, deja, tik plokščia, dirbtina ir pre­tenzinga“ (40, p. 154). Antanas Vaičiulai­tis jai pritaria teigdamas, jog „daugumas eilėraščių pasilieka plokšti ir banalūs, ne­žiūrint idėjinio šėlsmo“ (69, p.416). Vie­nintelis iš recenzavusiųjų Antanaitis pa­vadina Švedą talentingu kūrėju, kuris yra „stiprus ir išradingas stilistinėmis prie­monėmis, turtingas mintimi, įžvalgus, pla­tus savo mostu...“ (33, p.22).

 

       1995 m. išėjusi V.Kubiliaus sudaryta Švedo poezijos rinktinė Lietuvoje buvo gana entuziastingai pasitikta ir mėginta gretinti su Salio Šemerio ir Kazio Binkio (S.Geda; 39, p.10), A.Mackaus (S.Paruls­kis; 62, p.38) ar V.Bložės, G.Patacko, V.Rubavičiaus, A.Grybausko (V.Balse­vičiūtė; 35, p.7) kūryba. Tokios pastan­gos neatsitiktinės: Švedo poezija iš tie­sų kol kas neįsiterpia į lietuvių literatū­ros hierarchiją, kuri, reikia pripažinti, nėra objektyviai sudaryta ir tiesiogiai priklauso nuo literatūros istorijų auto­rių bei antologijų rengėjų, kurių autori­tetingą nuomonę galbūt lemia ir asme­ninis skonis ar nenoras kvestionuoti bei keisti nusistovėjusią tvarką. O tai dary­ti būtina, ypač kai iškyla naujas auto­rius su turtinga kūrybine biografija, be kita ko, rašantis dviem kalbomis – lietu­vių ir lenkų.

 

       Dvikalbystė nėra dažnas lietuvių lite­ratūros reiškinys, ypač XX šimtmetyje. Turime reikalą su kūrėju, kuris yra iš­leidęs gerokai daugiau knygų lenkų kalba nei lietuvių – septynias poezijos, tris pro­zos ir knygelę vaikams „Żółw listonosz“. O kur daugybė straipsnių, esė, vertimų lenkų spaudoje, antologija „Poezja XX wieku: Austria, NRD, RFN, Szwajcarja“! Ir visa ši didelė medžiaga mūsuose kol kas neaptarta. Lenkijoje Švedas ne­išgarsėjo, jo pavardės nerasime svarbes­niuose autorių sąvaduose ar literatūros istorijose, tik Žemutinės Silezijos rašy­tojų sąvade pateikiamas trumpas jo gy­venimo aprašymas ir Lenkijoje išleistų knygų sąrašas. Iš jų pavyko gauti visas, išskyrus 1965 m. rinkinį „Eksplozje i wyzniania“ ir „Sonety KKK“, apie kurį rasta tik recenzija.

 

       Turint lietuviškas ir beveik visas len­kiškas Švedo knygas, derėtų pažvelgti į jas kiek tai įmanoma kaip į vieningą kū­rybinę visumą, kartu keliant klausimą, kuo lenkiški eilėraščiai skiriasi nuo lie­tuviškai „į stalčių“ rašytųjų, kurių dalis buvo įtraukta į rinkinį „Sugrįžimai į So­domą ir Gomorą“, o kiti pasirodė tik 1995 m. Lietuvoje išėjusioje rinktinėje. Lyginant lietuviškąją ir lenkiškąją Švedo kūrybą, iškyla vertimo klausimas, nes nemaža poezijos dalis išversta iš lenkų į lietuvių (ar atvirkščiai) kalbą.

 

       Bandant rasti Švedui vietą lietuvių poezijoje, pirmiausia reikia nusikelti į jo kūrybos pradžią, stabtelti prie vadi­namosios 1920 metų poetų kartos, ku­rios dalis vėliau tapo žemininkais. Su ja į literatūrą atėjo Švedas, karo metais jaus­damasis vienu iš tų „jaunųjų“ kūrėjų ir net kalbėdamas „Naujosios Lietuvos“ dienraštyje jų vardu. Po 1946-ųjų atsi­skyręs nuo savo kartos kūrėjų ir tiesio­gine prasme – emigravęs į Lenkiją, ir kūrybine – ryškiai pasukęs į avangar­dizmą, jau nebuvo įsileidžiamas į jų tar­pą dėl savo „kitoniškumo“.

 

       Verta nustatyti, kas sąlygojo „kitoniš­ką“ Švedo rašymą, kuo jis ypatingas, kas jam būdinga, iš kur kyla jo silpny­bės (ar privalumai – nelygu kaip pažiū­rėsime). Čia neapsieisime be istorinio konteksto, apimančio ir paties kūrėjo biografines detales. Taip pat būtina su­vokti filosofijos bei psichoanalizės svarbą Švedo kūrybai, nes būtent šios mokslo sritys lėmė specifinę autoriaus pasaulė­jautą, kūrėjo misijos suvokimą, pasiūlė ir rašymo būdą – čia jau kalbėsime apie avangardizmą ir postmodernizmą.

 

       Gilinantis į meno kryptis, ypač post­modernizmą, atsiranda jo apibrėžimo problema. Dažnas tyrinėtojas bando api­būdinti jį ne kaip tokį, bet lygina su modernizmu ir ieško, kur pasibaigia vienas ir prasideda kitas. Kaip tik tai sun­kiausia nustatyti, nes, anot A.Huysseno, „amorfinė ir politiškai nepastovi post­modernizmo prigimtis šį reiškinį daro labai neapčiuopiamą, o jo ribų apibrėži­mą – nepaprastai sunkų, gal net neįma­nomą per se. Be to, tai, ką vienas laiko postmodernizmu, kitam yra moderniz­mas“ (41, p.198). Tad ir Švedo atveju galėsime kalbėti tik apie kai kuriuos mo­mentus, kai autorius ima žvelgti į pa­saulį iš postmodernisto pozicijų.

 

       ASMENYBĖS FORMAVIMASIS IR ANKSTYVOJI KŪRYBA

 

       Revoliucijos scena Smolenske –

       tai debiutas mano Stratforde.

       Aukštaitija – tai mano observacijos bokštas

       ir pirmoji TV antena.

       Vilniaus antikvariatas Vokiečių gatvėj –

       tai mano mokslo centras. (2, p.15)

      

       Taip apie savo vaikystės ir jaunystės me­tus, jau būdamas garbaus amžiaus, eilė­raštyje „Curriculum Vitae“ rašys Leo­nas Švedas. Tad vertėtų stabtelėti ties šiuo laikotarpiu, apimančiu jaunojo Šve­do gyvenimą Lietuvoje iki 1946 metų, kad apžvelgtume kultūrinį kontekstą, ku­riame jis susiformavo kaip literatas, pa­lygintume jo kūrybą su kitų tos pačios kartos debiutantų darbais ir galėtume geriau suvokti, kuo ji skiriasi nuo vėles­nės, jau rašytosios emigracijoje.

 

       Leonas Švedas gimė 1918 m. sausio 1 d. Smolenske, kur tuo metu tarnavo jo tėvas pulkininkas Wilhelmas Schwantas, kuris, praėjus metams po sūnaus gimimo, su visa šeima grįžo į Vilkaviš­kį. Po to jie neilgam apsistojo Kaune, ūkininkavo Klaipėdos rajone, trumpai gyveno Klaipėdoje, Pagėgiuose, kur tė­vas buvo paskirtas geležinkelio stoties viršininku ir 1935 metais pasikeitė vo­kišką pavardę į Švedo. 1939 metais atsi­kėlė į Kauną.

 

       Būsimo rašytojo motina buvo prancū­zų ir rusų kilmės, be Leono, turėjo dar tris sūnus: Aleksandrą, Jurgį ir Joną. Leo­nas lankė Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnaziją, Donelaičio gimnaziją Pagė­giuose, „Aušros“ gimnaziją Kaune, ku­rią baigė 1939 metais. 1940-aisiais įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti germa­nistikos, bet 1943 m. uždarius universi­tetą, studijų nebaigė (67). Nuo mažu­mės Leonas namų aplinkoje kalbėjo lie­tuvių, vokiečių, rusų ir prancūzų kalbo­mis, o 1941 metais vedęs lenkaitę Reginą Skrzypkowską, ėmė mokytis lenkiš­kai, nes ligi tol šios kalbos, vėliau tapu­sios pagrindine jo kalba, nemokėjo. Brolis Aleksandras prisimena, kad Leonas tu­rėjo gražų baritoną ir nuo gimnazijos laikų dainavo įvairiuose choruose, o la­biausiai mėgo kompozitorių klasikų mu­ziką. Žemutinės Silezijos rašytojų sąva­de minima, kad 1948–1958 m. Švedas dainavo Vroclavo lenkų radijo chore.

 

       Aleksandras Švedas teigia, jog jaunys­tėje Leonas buvo geros fizinės formos, sportavo, bėgiojo sprintą ir 1937 m. net­gi tapo Lietuvos jaunių plaukimo nuga­ra čempionu. Pats poetas 1946 m. eilė­raštyje išdidžiai vardijo savo sportinius pasiekimus:

 

       Vilniaus universiteto studentas Švedas

       /šimto metrų junjorų čempionas krauliu,

       du lytiniai santykiai per savaitę.../ (14, p.62)

 

       Leonas Švedas išaugo lietuviškų gim­nazijų ir universiteto aplinkoje, aktyviai dalyvavo kultūriname gyvenime kaip ir kiti jo kartos jaunieji literatai – V.Ma­černis, J.Kėkštas, H.Nagys, A.Nyka-Niliūnas, E.Matuzevičius, K.Bradūnas, „Lie­tuvių egzodo literatūroje“ A.T.Antanai­čio pavadinti 1920 metų poetų karta, nes „dauguma jų yra gimę tarp 1914 ir 1924 metų“, o „ypač turtingi jų gimtadieniais 1920 metai“ (34, p.411). Artėjant Antra­jam pasauliniam karui, šis jaunimas skelbė savo eilėraščius laikraščiuose ir žurnaluose, dalyvavo literatūros vaka­ruose. Jis gana greitai ėmė suvokti save kaip naują kartą, besiskiriančią pažiū­romis ir kūryba nuo ankstesniosios, ir mėgino tą skirtingumą iš pradžių ne­drąsiai, o vėliau visai aiškiai ir ryžtin­gai nusakyti.

 

       Vienas esminių jų skirtumų nuo J.Ais­čio, B.Brazdžionio ir kitų neoromantikų kartos buvo atvirumas Vakarų kultūrai. Europinės kultūros jie sėmėsi ne tik iš knygų ar vertimų žurnaluose, bet taip pat gaudavo žinių apie ją universitete, kur skaitė ir analizavo užsienio autorių kurinius, susipažino su naujomis filo­sofinėmis idėjomis. Vakarų filosofijos ir literatūros studijos skatino giliau žvelgti į pasaulį, literatūrą ir ieškoti sau vietos joje, stengiantis atsiriboti nuo to, kas buvo kuriama ligi tol, nes neoromanti­nis pasaulio vaizdavimas atrodė perne­lyg išdailintas, netikroviškas, melagin­gas ir neatspindintis viso žmogiškos bū­ties tragizmo.

 

       Poezijoje imta plačiau kelti filosofinius klausimus. Tokia literatūros situacija, anot I.Matusevičiūtės, žymėjo aiškią episteminio posūkio pradžią, naują verty­bių lauką literatūroje, literatūros ir filo­sofijos suartėjimą, kai spontanišką ra­šymą keičia filosofinė kalbos įveika. „Bandymas įsivaizduoti poeziją gims­tančią ten, kur iš esmės turėtų būti filo­sofinis diskursas, – tai bandymas įveik­ti ankstesnį literatūros visuomeninį sta­tusą, išlaisvinti metafizinę patirtį“ (56, p. 57, 59).

 

       1942 m. M.Indriliūnas „Naujojoje Lie­tuvoje“ apžvelgdamas literatūrinį gyve­nimą Vilniaus universitete, pažymi pa­grindinius naujosios literatų kartos veik­los bei kūrybos bruožus. Tai individua­lizmas, sąmoningas nutolimas nuo „mi­nios“ ir kitų autorių, siekiant kuo la­biau išlaikyti savitą vidinį pasaulį ir jo perteikimo būdą. „Vis labiau pradeda­ma rašyti išeinant iš savęs stebėjimo, o ne išorinių įspūdžių įtakoj“. Nusigrę­žiama nuo banalaus tautiškumo, sentimentalumo, norima parodyti žmogų, „gy­venantį tokį pat intensyvų gyvenimą ir turiningą, kaip kad ir kitų tautų litera­tūrose jis yra vaizduojamas“ (43, p.3, 57). Pradedantieji kūrėjai siekia būti tvir­ti, užgrūdinti abejonių. Jie „per maža turi jaunatviško optimizmo ir entuziaz­mo“, tačiau „tikisi surasti naują pras­mę“. Suprasti ir subręsti – vieni svar­biausių šios kartos siekimų: „nešiojame savyje pačią didžiausią tiesą – mūsų bręs­tančią pasaulėžiūrą, (...) nes mūsų tobulėjanti tiesa, kurią mes norim kas aki­mirksnį iki galo išgyventi, guli prieš mus pačius kaip nepaliesta ir daug žadanti žemė“ (10, p.3). Jų poezija dramatiška, linksta į laisvąjį eiliavimą, platesnės ap­imties eilėraščių, ciklų rašymą.

 

       1944 metais „Naujojoje Lietuvoje“ pa­skelbtame straipsnyje „Jauniausioji mūsų lyrikų karta“ D.M.Jesaitytė nedaug ką nauja priduria prie M.Indriliūno paste­bėjimų, nebent iš visų jaunųjų išskirda­ma penkis savitus poetus – K.Bradūną, E.Matuzevičių, V.Mačernį, L.Švedą ir H.Nagį – ir pažymėdama pagrindinį jų poezijos bruožą – intelektualinį priėji­mą prie pasaulio, kuris „angažuoja visą žmogų (...) ir reikalauja kuriančiojo būti ne tik talentingu žmogumi, bet ir asmenybe“. Kritikė pastebi naują santykį su žeme: „jų žody nėra jaučiamas žmogus, surištas su gimtąja žeme natūraliais, nie­kada nenutrūkusiais ryšiais, žmogus, iš­augęs iš tos žemės, bet galbūt šitą žemę suradęs žmogus ir grįžęs į ją“ (46, p.2). Jaunieji kūrėjai nori patys atrasti, o ne perimti iš kitų pasaulio ir savo vietos jame suvokimą, ieško naujų būdų išsa­kyti kitonišką savo mąstymą ir požiūrį į meną.

 

       Tuo pat metu spaudoje vyksta disku­sija – ginčas tarp jaunosios ir vyresnio­sios kartos kūrėjų, į kurį įsitraukia Šve­das dviejuose straipsniuose – „Tiems, kurie mūsų nepažįsta“ ir „Nežinoma žemė“. Pasitelkęs nyčišką retoriką, jis kri­tikuoja Jesaitytės mintį apie žemės su­radimą ir „pastangą ką nors pasakyti taip, kaip dar nebuvo pasakyta“. Jis ma­no, kad jau pats rašymas apie save jau savaime yra rašymas apie žemę. Maty­dami žemės nepastovumą, dūžtamumą, dalis jo kartos poetų negali į ją atsirem­ti, bet siekia pakilti į metafizines erd­ves, kur būtis įgauna stabilumo. Kaip vieną esminių dalykų Švedas iškelia kū­rybos ir būties paralelę: kurti – tai išgyventi tikrąją būtį ir ją išsakyti savo kūryboje. Orientuojamasi į bendražmogiškas problemas, ieškoma minties ir jausmo vienybės, nebepriešinant širdies ir proto, „lyg širdis ir protas būtų atskiros nesueinančios planetos“ (10, p.3).

 

       L.Švedas pabrėžia ne lietuvių, bet Va­karų literatūros ir filosofijos įtaką savo kartos mąstymui ir kūrybai. Ir iš tiesų: H.Nagys rašo apie R.M.Rilkę, verčiama Ch.Baudelaire‘o, T.S.Elioto, O.Milašiaus, H.Carossa‘os poezija. L.Švedas išspaus­dina É.Verhaereno, Ch.Leconte de Lisle‘o eilėraščių vertimų, skaito vokiečių autorius, verčia J.W.Goethe‘s „Faustą“, gilinasi į M.Heideggerio, K.Jasperso raš­tus, A.Nyka-Niliūnas nuosekliai skaito prancūzų literatūrą, V.Mačernis Šarnelėje studijuoja F.Nietzschę, B.Krivickas „Giesmėse žaismui, grožiui, laisvei ir nakčiai“ gieda odę nyčiškam laisvam, niekuo nesuvaržytam kovotojui, drąsiai žvelgiančiam naktį, mylinčiam tamsą ir tuštumą, visame kame ieškančiam gro­žio (49, p.3).

 

       Nors jaunieji kūrėjai išdidžiai pripa­žįsta semią kultūrą iš Vakarų Europos šaltinių, D.M.Jesaitytė pastebi slypintį pavojų: „ten, kur blankesnė kūrybinė ga­lia, ten (...) didžiųjų lyrikų pasaulis vi­sai nustelbia kuriančiojo individualumą“ (46, p.2) ir kaip pavyzdį nurodo A.Ny­kos-Niliūno eilėraščius, nesukuriančius savito pasaulio, bet perimančio jį iš kitų kūrėjų.

 

       Apžvelgę bendruosius jaunosios poe­tų kartos bruožus, stabtelkime prie Šve­do kūrybos ypatumų. 1944 metais jis jau turėjo parengęs du poezijos rinkinius, paskelbęs pluoštą vėliau į antrąjį rinki­nį įėjusių eilėraščių spaudoje: „Naujo­joje Romuvoje“, „Kūryboje“, „Naujojoje Lietuvoje“. Tačiau nė vienas jo rinkinys nebuvo išleistas, tad skaitytojams ir kri­tikams poetas buvo žinomas iš publika­cijų spaudoje.

 

       Pirmasis Švedo rinkinys „Šauksmas: Lyrika“ buvo parengtas išleisti sovietmečiu, 1941-aisiais, 2200 egzempliorių tiražu, suredaguotas J.Grušo (yra išli­kusi jo skiltinė korektūra). Rinkinį su­daro trys dalys, apimančios 28 eilėraš­čius. Pirmojoje – „Mirtis ir išsivadavi­mas“ – vyrauja ekspresionistinė poeti­ka, tikima revoliucijos aušra. Antrojoje dalyje sudėta meilės lyrika, emocingi, jaunatviški gamtą apdainuojantys eilė­raščiai, trečiojoje kritikuojamas krikščio­niškas tikėjimas.

 

       Antrojo eilėraščių rinkinio „Likimo so­netai“ mašinraštis datuojamas 1944 m. (vokiečių okupacijai ir karui baigiantis) ir savo korektūros dar neturėjo: arba Šve­das nespėjo jo perduoti leidyklai, arba leidykla dar nesiėmė jo tvarkyti. Šis rin­kinys savo apimtimi ir struktūra pana­šus į pirmąjį.

 

       Skaitant šiuos rinkinius, į akis krinta ekspresionistiniai motyvai ir poetika. Rin­kinio „Šauksmas“ pirmoje dalyje vyrauja katastrofizmo nuotaikos. Pagrindinė šios dalies tema – pasmerkto mirti žmogaus būsena, kurią Švedas aprašo labai įtiki­namai, pasitelkdamas ekspresionistinę žiaurumo poetiką:

 

       Jie tyli kaip stabai. Nors puikiai žino,

       Kad greit nė vieno čia neliks žmogaus (...)

       Kabos jie čia sudriskusiais drabužiais,

       Akimis, iškapotomis varnų...

       (Regėjimas; 18, p.4)

 

       Mirties paveikslas labai įtaigus, be­veik barokiškas, be jokių padailinimų:

 

       Tai kažkur ąžuolyne pakaruokliai rėkia

       Ir vartalioja kruvinas akis

       Ir stingstančiomis rankomis į tolį siekia,

       Iškišę mėlynus liežuvius pro dantis – –

       (8, p.6)

 

       Išgyvenantis karo ir mirties siaubą žmo­gus savo santykį su žiauria tikrove iš­reiškia šauksmu. Visas pasaulis kaip E.Muncho paveiksluose įsijungia į vie­ningą kraupų šauksmą: šaukia varnai, pakaruokliai, pasmerkti mirti kaliniai, jų šauksmą atliepia juodi audros debe­sys, rūstūs kalnai, viesulai, naktis.

 

       Eilėraščiuose gausu kruvinų saulėly­džių, mirštančio rudens, užlaužtų me­džių šakų ir žmonių rankų, tamsių aud­ros debesų, juodos nakties, gedulo pro­cesijų, agonijos šauksmų ir kitų ekspresionizmo ženklų. Miestas suvokiamas kaip dusinanti ir slegianti dvasią sveti­ma erdvė. Kaip jo priešingybė iškyla gam­tos stichija, jūra, simbolizuojanti laisvę, begalybę. Gamtoje pamirštami rūpesčiai, mėgaujamasi ramybe.

 

       Antrojo rinkinio eilėraščiuose taip pat ryškios kosminės pasaulio pabaigos vi­zijos, iškylančios miesto ir žmogaus ago­nijos pavidalu:

 

       Yra tokių naktų, kai miršta miestas

       Ir, savo stingstančius pirštus ištiesęs,

       Kaip voratinklių surizgusiais šešėliais

       Apraizgo mano baimės pilną sielą.

       (Ilgesys į vidurdienio šalį; 9, p.3)

 

       Svarbus pirmojo rinkinio „Šauksmas“ motyvas, vėliau niekur neaptinkamas, yra revoliucijos laukimas. Tikima, kad grius monarchų sostai, išsivaduos „visų šalių pažeminti draugai“, „bekraštės mi­nios kelsis vidury nakties“:

 

       Ir nesulaikoma liepsna apims visus žemynus

       Ir revoliucijos pašvaistėmis nušvis

       (Šauksmas; 18, p.7)

 

       M.Gorkis piešiamas kaip nyčiškas ant­žmogis, laukiantis lemtingos pasaulinės revoliucijos valandos. Pastebima ryški komunizmo idėjų įtaka, tačiau Švedo in­terpretuojamos komunizmo idėjos gana abstrakčios, nesigilinama į klasinius san­tykius. Revoliucija laikoma gėriu, atnešiančiu žmonijai išsivadavimą iš prie­spaudos ir kančių. Kairiąsias pažiūras, suprantamas daugiau kaip maištingu­mo, antikonformizmo išraišką, galime sieti su ekspresionizmo įtaka. „Ekspre­sionistiniuose tekstuose pirmiausia vaiz­duojamas bjaurumas, baimė, nuobodu­lys, nusivylimas arba destruktyvią ne­apykantą provokuojantis senas pasau­lis ir jame kalinamas bei sužalotas individas, o po to patetiškais ir miglotais piešiamas naujas gyvenimas“ (61, p. 101).

 

       Raudonajai armijai įžengus į Lietuvą, komunistinėmis idėjomis Švedas nusi­vylė ir vėliau niekada neprisipažino jų turėjęs. Tik autobiografiniame eilėraš­tyje „Inventarz“ iš 1982 m. lenkiško rin­kinio „Przemiany i znaki“ prisimena ka­daise buvęs:

 

       politykiem, którego zakatrupiłem

       po zbyt pięknych marzeniach... (27, p.68)

 

       L.Švedo brolis Aleksandras savo laiš­ke taip pat pabrėžia, jog Leonas nieka­da nepriklausė jokiai politinei partijai (67). Tačiau yra ir kitokių žinių, pvz., prie rinkinio „Šauksmas“ mašinraščio pridėta M.Čilvinaitės pastaba apie Šve­dą: „tuomet jaunas, gabus poetas, be­rods buvęs KP pogrindininkas“ (18).

 

       Švedo požiūryje į religiją taip pat ne­sunku įžvelgti komunizmo idėjų atspin­džius. Eilėraštyje „Bedvasiai skliautai“ ne tik kvestionuojamas krikščioniškas tikėjimas, bet ir mėginama jį paneigti. Religija laikoma priespauda ir patiklių žmonių mulkinimo forma. Tikima, kad bažnyčios liks tuščios, nes žmonės nusi­mes juos slegiantį religijos jungą. Ta­čiau 1944 m. žurnale „Kūryba“ išspaus­dintame eilėraštyje „Beethoveno penk­tosios simfonijos atgarsiai“ apie tikėji­mą kalbama jau visai kitaip. Eilėraščio žmogus neabejoja Dievu, bet bando ras­ti tinkamą savojo tikėjimo raišką. Jis tei­gia, jog melstis reikia vienumoje, tyruo­se, o ne slegiančiose bažnyčiose, kurios numarina Dievą ir žmogaus dvasią. Ši mintis artima F.Nietzschei: „Kas gi yra šios bažnyčios, jeigu ne Dievo laidojimo rūsiai ir antkapiai?“ (42, p.174). Eilėraš­tyje aistringai trokštama prisiimti kan­kinio, atpirkėjo misiją:

 

       Norėčiau aš kentėt, kaip dėl manęs kentėjai Tu (...)

       Ir mirštančiu balsu šventąsias psalmes Tau giedoti,

       Ir mistiškus žodžius manos širdies maldų.

       (1, p.8)

 

       Poetas ilgisi Dievo kaip Anapusybės, kurios kibirkštį jaučia nešiojąs širdyje, ir ta kibirkštis veda jį per „degančių di­džiųjų vėtrų mūšį“. Šis Dievas vadina­mas „Šiaurės Dievu“. Tai nėra gerasis globėjas, bet didingas Visatos valdovas, pasirodantis skambant dieviškiems ir kartu demoniškumo persmelktiems Beethoveno simfonijos garsams, kuriems nutilus atsiveria nebūtis („Likiminė sim­fonija“; 9, p.32).

 

       Dievo, tikėjimo ieškojimas būdingas ir kitiems Švedo kartos poetams. Ma­černis taip pat mėgino atrasti savo san­tykį su tikėjimu, dažnai abejodamas ar puldamas į skepticizmą:

 

       Pasaulio Dievas nesutvėrė savo garbei,

       Iš meilės ar dėl teisingumo – juo mažiau.

       (...)

       Pasaulis, Dievas – tai dalykai be prasmės.

       (Apie Dievą; 54, p.171)

 

       Pasak J.Mikučio, Mačernis „savo poe­tine nuojauta suvokė, kad Dievas turi būti, bet jam nebeužteko tos nuojautos įtikėti, kad Dievas neišvengiamai yra, nes nebeišskaitė dieviškosios „ciklo pa­slapties“ žmoguje ir žmonijos istorijo­je... Jis nesurado Gyvojo Dievo...“ (58, p.5). Mikutis Mačernį vadina egzisten­cialistu, Lietuvos problematiką priarti­nusiu prie visos Europos egzistencialis­tinės aklavietės (57, p.4).

 

       Egzistencinė problematika ima vyrauti jaunųjų poetų karo metų eilėraščiuose. Ribinė grėsmės situacija – karas, ir in­tensyviai skaitomi egzistencialistų vei­kalai skatino esminių būties klausimų kėlimą, savo vietos nestabiliame pasau­lyje ieškojimą. Nuolatinė mirties gali­mybė verčia Švedą klausti savęs:

 

       Sakyk – ar tu pasauliui viską kada nors kalbėjai (...)

       Sakyk, širdie o jeigu jau rytoj į šaltą kapą...

       (Egzistencinio apmąstymo sonetai, II; 3, p.3)

 

       Ieškoma amžinų, nedūžtančių verty­bių, net žemiška meilė atrodo laikina, trapi ir netobula, mirštanti tą pačią aki­mirką po „aistringo suliepsnojimo“ (cik­las „Dviejų širdžių nubudimas“; 9, p.14–26).

 

       Skirtingai nei kitiems jo kartos poetams, Švedui namai ir žemė nebėra būties pa­grindas: „žemė mums ne viskas / (...) mes neturim jos“ (11, p.2). Žemė suvo­kiama kaip viena nestabilių vertybių, kuri bet kada gali būti atimta. Ieškoma naujo santykio su žeme:

 

       Man lemta šimtą kartų tavo ilgesį prarasti

       Ir vieną kartą nevilties klajonėj jį atrasti.

       (Žemė; 6, p.4)

 

       Žmogus suvokia galįs pasikliauti tik pačiu savimi, nes dėl viso kito niekas negali duoti garantijų. Atsigręžiama į vidinį pasaulį, tačiau ir jį paženklinusi mirtis žuvusių vilčių, prisiminimų pa­vidalu:

 

       Yra ir mano širdyje liūdna beržą alėja

       Siūbuojama ir blaškoma rudens ledinio vėjo,

       Yra ten atminimai tarsi antkapiai balti...

       (Egzistencinio apmąstymo sonetai, I; 3, p.3)

 

       Švedo „Egzistenciniuose sonetuose“ karaliauja ruduo ir žiema kaip mirties sinonimai. Ruduo jau nebėra metų lai­kas, tai dvasios ruduo, kai viltys krinta lyg lapai nuo medžių, nebetikima jokia galimybe atrasti saugumą ir ramybę: „Drebu lediniame šaltyje dėl savęs ir pasaulio / Ir juodą savo nebūtį tuščioj širdy jaučiu“ (6, p.6). Šaltis, žiema, le­das, sniegas reiškia visišką nesaugumą pasaulyje, negalimumą niekur prisiglaus­ti nuo negandų, rasti jaukumo. Poetas stovi bejėgis prieš „būties begalinio šal­čio žiemą“ (4, p.3), stingdančią visa, kas gyva:

 

       Žiema tavęs atėjo ir nuo jos tu nepabėgsi,

       Nes ji visur tave suras, visur tave pavys

       Ir sniegas kaip į kapines į tavo širdį kris.

       (Egzistencinio apmąstymo sonetai; 4, p.3)

 

       Tačiau ir nebūties akivaizdoje, regė­damas pasaulio ir vilčių griuvimą, poe­tas lieka tvirtas ir išdidus, žinodamas, kad kančios užgrūdina ir sutaurina. Kal­bėdamas apie savo sielą, sako:

 

       (...) ji didelė kentėjime išaugo (...)

       Ir nori veržtis ir iškilti į padangių šviesą

       (...)

       (Mano sielos nakties nežinojimo ir kovos giesmė; 9, p.4)

 

       Panašiai ir V.Mačernis viename sone­te prašo kančių ir skausmo, nes jie grū­dina ir ugdo (55, p.82). Tokia išeitis, įta­kota F.Nietzsche‘s filosofijos, L.Švedo, V.Mačernio, A.Nykos-Niliūno, B.Krivic­ko kūryboje skamba nyčiško antžmogio idėjos: siekiama kančiose ir išbandymuo­se tobulinti asmenybę, išeiti į tyrus kaip atsiskyrėliui, siekti pažinimo (6, p.7). Sun­kus pažinimo kelias, pasiekiamas tik drą­siausiems išrinktiesiems, veda per abe­jonę, tamsą ir nuodėmę galimos nebū­ties link:

 

       Nors nieks nežino, ar toli dar tęsiasi tas kelias,

       Ar už jo slypi mūsų Tuštuma – Bedugnė Galas – – –

       (Egzistencinio apmąstymo sonetai, III; 4, p.3)

 

       Poetas imasi sunkios pranašo, apšvies­tojo, misijos, nešdamas savo širdies lieps­ną ir pažinimą žmonėms ir už juos ken­tėdamas (9, p.10). Jam priešinama kvai­la ir tamsi minia. Anot A.Schopenhauerio, kurio filosofija karo metais domėjo­si Švedas, „eilinis žmogus nesugeba suvokti daiktų esmės“ (31, p.456), ji atsi­veria tik išrinktiesiems.

 

       Svarbią vietą karo metų Švedo poezi­joje turi muzika. Trečiąją savo rinkinio „Likimo šalys“ dalį jis paskiria „Mano širdy atgimusiems Beethovenui, Wagneriui, Šopenui“. Visų jų muzikai bū­dingas didingumas, plati emocinė ska­lė. R.Wagneris gretinamas su F.Nietzsche kaip kompozitorius, sugebėjęs savo vei­kalais perteikti šio filosofo idėjas. Wagnerio „Tannhauserio“ uvertiūra Švedui su­kelia Nietzsche‘s genijaus viziją, skam­bant Beethoveno „Mėnesienos sonatai“, piešiama netobulos žemiškos meilės ago­nija jūros fone (6, p.33), o „Likimo“ sim­fonija iškelia dvasią į tokias aukštumas, kur jaučiamas Dievas ir kartu – „nebū­ties likimiška naktis“ (6, p.32).

 

       Muziką Švedas suvokia Schopenhauerio ir Nietzsche‘s filosofijos šviesoje kaip tobuliausią meną, gebantį išreikšti tai, ko neperteikia žodžiai, sukelti giliau­sius išgyvenimus. Švedo santykis su mu­zika iš esmės yra romantiko santykis, nes muzika jam yra paslaptinga, dieviš­ka esencija (eil. „Nokturnas“). Jos išgy­venimas – emocinis, intuityvus.

 

       D.V.Jesaitytė gretino Švedą ir Mačer­nį pagal epinį jų poezijos pobūdį. Išties Švedo poezija labai priartėja prie pro­zos, filosofinio diskurso, antrajame rin­kinyje minčiai tampant svarbesne už emo­ciją ir gražią raišką, nors pats poetas straipsnyje „Nepasiekiama žemė“ sako­si norįs surasti pusiausvyrą tarp min­ties ir jausmo. Jesaitytė pastebi, jog poe­to „pasaulis savitas savo šaltu ir išpuoštu blizgesiu, kuriame nejaučiame žmogaus širdies, bet jo mintį ir išbaigtą formalinį pavidalą“ (46, p.2). Ryški iracionalistinės ir egzistencialistinės filosofijos įtaka.

 

       Minties vyravimas poezijoje lemia ir jos formą. Kalbos niūrumas, šiurkštu­mas, proziškumas, artimas šnekėjimui, o ne dainavimui, išskiria Švedą iš kitų jo kartos poetų. Išlaikomas banguojantis neskubraus kalbėjimo ritmas, kuris suteikia poezijai sunkumo ir iškilmin­gumo. Labai mėgstamas rūstus, pakylė­tas Nietzsche‘s pranašo tonas. Būdingi ilgi sakiniai, ne visur laikomasi rimų, taisyklingų metrų. Tačiau neretai, kaip ir kiti jo kartos poetai, Švedas renkasi griežtą soneto formą, eilėraščius jungia į teminius ciklus.

 

       Kaip matome, nors Švedo karo metų poezija gana tipiška jo kartos kontekste, joje jau galime pastebėti užsimezgusius tuos bruožus, kurie vėliau išskirs jį iš kitų jo bendraamžių: filosofijos svarbą poezijoje, neprisirišimą prie žemės, poezi­jos proziškumą.

 

       POSŪKIS POETO GYVENIME IR KŪRYBOJE


       POKARIO DRAMA

 

       1945–1946 metai Švedo biografijoje žymi ženklius pokyčius: poetas nusivilia ko­munistine ideologija, tarybine santvarka ir emigruoja į Lenkiją. Jo kūryboje taip pat įvyksta lūžis, matomas jau 1946 m. datuojamuose rinkiniuose „Skeptiškos ba­ladės“ ir „Vienos jaunystės poema“. Anot Kubiliaus, „Švedas aštriu kirčiu nukirto savo paties ankstyvesnį literatūrinį ke­lią, išsižadėdamas aukšto polėkio į ne­apibrėžtas erdves ir graudoko iškilmin­gumo žemų intonacijų“ (50, p.625).

 

       Antrojo pasaulinio karo pabaigoje dau­gybė žmonių, tarp jų ir didelė inteligen­tijos dalis, pasitraukė iš Lietuvos į Va­karus. „Leonas Švedas – vienintelis iš jaunosios modernistų kartos – pasiliko Lietuvoje, nepabūgęs grįžtančios sovie­tinės okupacijos. Gal dar turėjo šiokių tokių socializmo iliuzijų (...). Gal dar tikėjosi dirbti Lietuvoje naudingą lite­ratūrinį darbą, gavęs versti J. W.Goethe‘s „Faustą“...“ (14, p.411–412). Tokia vil­tinga nuotaika atsispindi 1945 metų Šve­do eilėraštyje:

 

       Bet ta situacija netrukdė jam jaustis

       laimingam, buvo kaip vakar gimęs:

       leidykla priėmė jo išverstą „Faustą“,

       spaudoj pasirodė Baudelaire‘o vertimas.

       (Sovietams okupuojant Lietuvą; 14, p.64)

 

       Tačiau jau 1945 metų rudenį, per Lie­tuvos tarybinių rašytojų suvažiavimą, poetas suprato klydęs. Lietuvos tarybinių rašytojų sąjungos biuro pirminin­kas K.Korsakas baigiamojoje kalboje pa­brėžė, jog „mūsų jaunųjų rašytojų dar­bą reikia pradėti vairuoti ideologiškai nauja vaga (...), su šituo paveldu jie ne­gali ateiti į mūsų tarybinę literatūrą“ (64, p.30–31). Švedo pasisakymas, kuriame jis išaukštino V.Mačernį, pada­riusį didžiulę įtaką savo kartos poetams, gynė Vakarų Europos modernizmo idė­jas, buvo sukritikuotas, o pats Švedas pavadintas vokiškos spaudos bendra­darbiu su okupacijos „sužalota sąmo­ne“. Štai kaip apie tai pasakoja pats Švedas:

 

       Po karo rašytojų suvažiavime

       už Mačernio soneto deklamavimą viešą

       Kauno laikrašty apskelbtas

       „liaudies priešu“,

       tą pačią dieną pasakė žmonai

       ir grįžusiam iš nelaisvės broliui

       Aleksandrui (...):

       „Turime bėgti arba į Vakarus,

       arba į mišką. Gelbėkim dvasią“.

       (Jis apmąsto savo padėtį; 14, p.63)

 

       Atmetamas „Fausto“ vertimas, tei­giamai įvertintas V.Mykolaičio-Putino ir K.Borutos. Švedui parodoma, kad dirbti ir kurti taip, kaip iki šiolei, ne­begalės. Tarybinė santvarka atsisklei­dė tokia, kokia ji yra iš tikrųjų: totali­tarinė, besinaudojanti prievarta, žmo­gų paverčianti paklusniu varžteliu mil­žiniškoje sistemoje. Švedas, kaip ir dau­gelis anksčiau simpatizavusiųjų komu­nizmo idėjoms, suprato skaudžiai ap­sirikęs ir iš prijaučiančio kairiesiems visam gyvenimui tapo aršiausiu ko­munizmo ir socialistinės santvarkos kri­tiku. Čia galima pastebėti daugeliui atsivertėlių būdingą bruožą: praregė­ję ir atsivertę jie tampa net iki fanatiškumo ištikimi atrastajai tiesai. 1946 m. rinkinyje „Vienos jaunystės poema“ poetas kuria naują savo biografiją, pa­miršęs ankstesnes simpatijas kairie­siems:

 

       Neturįs jokių utopiškų svajonių,

       krikščionybę ir marksizmą

       laikąs už klaidą

       (Jis apmąsto savo padėtį; 14, p.62)

 

       Šis rinkinys – tai nemaža dalimi auto­biografinė istorija apie žmogų, patekusį į totalitarinę absurdo valstybę, jo pa­stangas išsaugoti dvasios laisvę kriti­kuojant tai, kas vyksta aplinkui, dvasiš­kai besipriešinant sistemai ir galiausiai pasitraukiant į Vakarus, nes kitų kelių išsaugoti laisvę ir gyvybę nėra.

 

       Išvykęs iš Lietuvos, Švedas su broliu ir žmona pirmiausia apsistojo pas žmo­nos tėvus Gdanske. 1947 m. brolis per­sikėlė į JAV, kur ir dabar gyvena, o Šve­dų šeima – į Vroclavą (67). 1948 m. Šve­das pradėjo dirbti Vroclavo radijo re­daktorium, o 1959 m. ėmė bendradar­biauti lenkiškuose žurnaluose.

 

       Vertėtų iš arčiau pasižiūrėti, kuria link­me Švedas pasuka savo pokario rinki­niuose, kuo jie skiriasi nuo ankstesnių­jų. Čia neapsieisime be F.Nietzsche‘s ir egzistencialistinės filosofijos įtakos Švedo kūrybai aptarimo, taip pat būtina paro­dyti, kokią svarbią vietą jo kūryboje įgyja psichoanalizės teorija. Ir dar vienas reikš­mingas momentas – Švedo posūkis į avangardizmą.

 

       Aptariant šiuos aspektus, iškyla ke­lios problemos. Pirmiausia minėtieji as­pektai susiję vienas su kitu ir vienas kitą įtakoja, tad kyla neaiškumų ban­dant išvynioti šį susipynusį kamuolį ir atskirti jo gijas. Dėl Švedo filosofinių pažiūrų sinkretiškumo dažnai sunku nu­statyti, iš kokio filosofo veikalų ateina viena ar kita idėja, nes ji gali būti ben­dra keliems filosofams ar filosofinėms sistemoms.

 

       Kalbant apie avangardizmą Švedo kū­ryboje, reikia kelti klausimą, kodėl au­torius pasirinko būtent tokią poziciją, ar nėra ji filosofinių ir estetinių nuosta­tų rezultatas. Neretai atrodo, kad Šve­das žiūri į pasaulį pro savo perskaitytų filosofinių ir psichoanalizės veikalų spek­trą (eilėraščiuose Švedas vardija dau­gybę skaitomų autorių: Rilkę, Eliotą, Kierkegaard‘ą, Sartre‘ą, Jaspersą, Jungą, Spenglerį, Le Boną, Kretschmerį, Heideggerį, Lévy-Bruhlį...) ir su avangar­disto tiesumu išsako tai, kas jam rūpi, ko gera, tikėdamasis, kad jo žodžiai ne­nueis veltui, bet pasieks adresatą ir pri­vers jį pažvelgti į tikrovę be melo kau­kių ir imti mąstyti kitaip.

 

       Tad kalbėti apie Švedo pokarinės kū­rybos ypatumus pradėsime nuo jo susi­formuotos filosofinės sistemos.

 

       Nepritapęs ir nepritampantis: dvikalbė Leono Švedo kūryba / Vaiva Narušienė. – Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2003 (Kaunas: Aušra).

 

       Skaityti toliau