Tęsinys. Skaityti pradžią

 

       F. NIETZSCHE‘S FILOSOFIJOS ATBALSIAI

 

       Vakarų filosofija Švedas susidomėjo dar studijuodamas universitete. Kaip ir ne­maža jo kartos kūrėjų, jis žavėjosi F.Nietzsche‘s idėjomis ir jo rašymo stiliumi. Kalbėdami apie ankstyvąją Švedo poe­ziją, pastebėjome kai kuriuos iš šio filo­sofo ateinančius momentus: kūrėjo kaip pranašo, dvasios aristokrato suvokimą, tiesos pažinimo siekį, nihilizmą, atviru­mą nebūčiai, pranašišką, aukštą kalbėji­mo stilių, taip pat meilę muzikai kaip aukščiausiai meno formai.

 

       Nietzsche‘s filosofija tampa atspirties tašku kalbant apie egzistencializmo fi­losofijos ir psichoanalizės teorijos idė­jas Švedo kūryboje pirmiausia todėl, kad šio filosofo idėjos įtakojo XX a. filosofi­nę ir estetinę mintį, taip pat ir egzisten­cialistų bei psichoanalitikų darbuose ga­lime rasti Nietzsche‘s idėjų atspindžių. Tad ir Švedo atveju ne vienos idėjos ar nuostatos pradžios reikia ieškoti kaip tik šio filosofo darbuose.

 

       „Poezja XX wieku“ įvade Švedas Nietzschę vadina vienu šiuolaikinės epo­chos pradininkų šalia A.Einsteino, K.Marxo ir S.Freudo. Pasak Švedo, Nietzsche savo nihilistinėje filosofijoje iškėlė žmogų kaip vertės matą, demaskavo ligtolinius idealus ir tikėjimus, neigė krikščionybę, abejojo etika, o tiesą vadi­no universalia veidmainyste. Jis teigė antiracionalumą, gyvenimo filosofiją, skelbė kultūrą, nugalinčią gamtą (29, p.7). Pamėginkime pasižiūrėti, kaip šios Nietzsche‘s filosofijos idėjos atsiskleidžia Švedo poezijoje:

 

       Myliu tave, barbare, kary kilniosios rasės,

       išmintingas tiek, kad netiki protas,

       apgynei nuo religijų jaunuolio dvasią

       ir nuo slaviško marksizmo idiotų,

       kovojąs prieš iliuzijas, nepripažįstąs

       jokių kolektyviai galiojančių vertybių,

       jokių tikėjimų, savęs apgavystės,

       jokių visuomenės palaimintų teisybių,

       (In memoriam Friedrich Nietzsche; 14, p.160)

 

       1946 m. rinkinyje „Vienos jaunystės poema“ atsiranda naujas tipas – sąmo­ningas ir pirmiausia prieš save už visus poelgius atsakingas individas, drąsiai teigiantis, kad galima pasikliauti tik sa­vimi. Jei reikia rinktis: moteris ar filoso­fija, tėvynė ar filosofija, nė kiek nedvejojama:

 

       Ką pasiimsi?

       Saują tėvynės žemės? Ne.

       Vakarų filosofiją ir psicholgiją,

       kuri įskiepino dvasioj

       tiesos ieškojimo troškimą

       ir abejojimo dorybę. (14, p.106)

 

       Eilėraščio žmogus panašėja į antžmo­gį, nebijantį vienas prieš vieną grumtis su likimu ir pasikliaujantį tik savo jėgo­mis, nes visos atramos yra iliuzinės – net ir Dievas, o religija tėra prasimany­mas. Pritariama Nietzsche‘s minčiai, jog: „Dievas mano sukurtasis žmogaus tik rankų buvo darbas ir žmogiškoji bepro­tybė... Kančia, bejėgiškumas – štai kas sukūrė visus anuos pasaulius“ (60, p.41). Tie, kurie drįsta pažvelgti teisybei į akis, mato nebūtį ir tamsą. Paprasti žmonės įsivaizduoja, kad Dievas yra aukštai, bet užkopus į kalnus (12, p.360) ar pakilus į kosmosą (16, p.14) paaiškėja, kad Dievo nei Rojaus ten nėra. Eilėraščio žmo­gus nesitenkina tai konstatuodamas, bet pašaipiai meta iššūkį Dievui: tai kurgi esi, jei čia Tavęs nėra? Anapusybės nė­ra, viskas yra „šiapus“, o gyvenimas yra visa, ką turi. Iš čia atsiranda gyvenimo, vitališkumo garbinimas, susijęs su gam­tiškumu.

 

       Švedo poezijoje plėtojama Nietzsche‘s idėja apie dionisiškumo ir apoloniškumo, instinktų ir proto, gamtos ir civili­zacijos priešpriešą. 1950 m. rinkinyje „Fata morgana“ Švedas piešia beveik grai­kiškų dionisijų siautulį lietuviško pei­zažo fone:

 

       Šokit, piemenys: lai tikintieji siunta!

       O saulės dievas bimbalo ir uodo snapu gelia

       ir įšėlusiuos kūnuos unia mistiką kelia:

       nuoga pasąmonė tai šoka ant gauruotų kojų...

       (Eidamas per lanką stebėjau piemenis; 14, p.129)

 

       Gamta – tai didžiulė šventykla, kurią savo siautulingu šokiu laimina pieme­nys ir sujungia į vieningą harmoniją. Gamtos vaikai yra ir čigonai. Čigonės šokdamos „sumaišo laužus, akis, dangų ir žemę, / muša į žvaigždžių sidabrą kastanjetėm, / žvaigždės skamba kaip į stalą mėtomos monetos“ (14, p.132). Šo­kis tampa stichiškumo, svaigulio, pir­mapradiškumo išraiška ir ženklu. Svai­gulio akimirkomis pamirštamas civili­zacijos kiautas, atgyja instinktai, protas netenka galios.

 

       Gamtos stichiją įkūnijančios jūros ir racionalios žemės priešpriešai skirtas 1973 m. eilėraščių ciklas „Jūros ir žemės giesmės“. Žemė ir jūra – tai du skirtingi pasaulio pradai, amžinai kovojantys vie­nas su kitu – apoloniškasis su dionisiš­kuoju.

 

       Žemė – tai tvirtas pagrindas po kojomis.

       (...)

       O žeme, racionalumo simboli,

       sutinkąs mus saugumo jausmu!

       Žemės teisė, afirmuojanti tvarką,

       papročius, logišką susipratimą,

       statydama namus, fabrikus, miestus,

       kurdama šeimas ir tautas... (14, p.340)

 

       Žemė – tai civilizacija, tvarka, tikėji­mas, ramybė, mokslas. Jos antipodas – jūra:

 

       O jūra, simboli iracionalių galių!

       Vidaus skilime, psichės schizma!

       Pradinis gaivale, kaip tavyje

       atsišviečia visatos pradžia! (14, p.340)

 

       Jūra įkūnija chaosą, karus, revoliuci­jas, naikinimą, nebūtį. Jūros teisė yra ir žmoguje, stipresnė už logiką ir išmintį, ji ūžia nenujaučiama pasąmonėje ir pra­siveržia neištikimybe moteriai, geismu, neapykanta, apgaule, žvėriškumu:

 

       Taip jūra kelia maišto vėliavas

       prieš suakmenėjusias žemės formas.

       (...) persunkta sūriu kvapu, stengias praryti

       žaliais nasrais, žiauriai prievartaudama

       žemės dėsnius ir tvarką. (14, p.338)

 

       Švedas, kaip ir Nietzsche, teigia, kad tarp dviejų pradų negalima harmonija, tarp jų visada vyksta kova, o laimi daž­niausiai jūra – „viskas jūros galioj“ (60, p.208).

 

       Žmoguje protui ne visada pavyksta paimti viršų: instinktai ir juslės yra pir­miau. Tamsioje, nepažinioje pasąmonė­je glūdi mūsų poelgių priežastys. Kiek­viename mūsų tūno žvėris, galintis žu­dyti, nes, anot Nietzsche‘s, „žmogus kaip tik yra žvėris plėšriausias“ (60, p.205). Niekas nenori to pripažinti, žvėris sle­piamas, bet jis išlenda jei ne realybėje, tai sapnuose. Nietzsche tikėjo, kad kū­ryba gimsta iš sublimacijos: „beveik vis­kas, ką mes vadiname „aukštesne kul­tūra“, remiasi žiaurumo sudvasinimu ir pagilinimu (...), „laukinis žvėris“ nėra nudobtas, jis gyvena, klesti, jis tik susi­dievino“ (60, p.434). Šią mintį perėmė psichoanalizė, jai pritarė Švedas:

 

       Jūs tikėjot į gydančią darbo terapiją,

       į dogmų, idėjų, kultūros jėgas.

       (Portretas pono Doolittle su gaidžiu; 14, p.219)

 

       1963 m. rinkinyje „Intymus portretai“, kuriame dažna vyro ir moters santykių tema, galime atrasti plėtojamą Nie­tzsche‘s mintį, jog „abi lytys klysta vie­na kitos atžvilgiu – todėl jos gerbia ir myli iš esmės tik pačios save (arba savo idealą)“ (60, p.379):

 

       Mylėjau tavy mano geismą be saiko, (...)

       panašumą į mane, saldžiai idealų.

       Mylėjau tavyje savęs supratimą (...)

       Ar mylėti reiškia garbinti savo

       minčių iliuziją kitame žmoguje (...)?

       (Pono Saulaičio intymūs apmąstymai; 14, p.222)

 

       Ko gera, iš Nietzsche‘s filosofijos atei­na niekinantis požiūris į moterį kaip že­mesnio intelekto būtybę, kurią valdo tik instinktai ir kvailos ambicijos bei įgei­džiai:

 

       Nebuvo joje beveik nieko, išskyrus

       savimeilę, kuri troško turėti

       filmų artistą su kūnu atleto.

       (Moters portretas kavinėje; 14, p.218)

 

       Moteris siekia uždaryti vyrą šeimos narve, uždusinti jį banalioje kasdieny­bėje, tiesiog suėsti, kaip rašoma apokaliptiškame eilėraštyje „Wspinaczka“ (27, p.72–73). Jai terūpi „naujos  suknelės, brangūs auskarai ir nauji batukai ant aukštų kulnų“ (14, p.237). Vyrui reikia moters geismui patenkinti, dėl to jis lei­džiasi jos suvedžiojamas:

 

       Jis būtų pasiuntęs velniop tą valdovę,

       bet ji jame budino gašlų patiną...

       (Moters portretas kavinėje; 14, p.216)

 

       Sekso ištroškęs vyras ieško motery tik kūno, jam nereikalingas jos vidinis pa­saulis: „Pragnę, žeby byta tylko tym, co dotykam, tą szyją, tymi piersiami, (...) niczym więcej“ (24, p.177).

 

       Moteris Švedo kūryboje dažniausiai pa­syvi, ji nė iš tolo neprilygsta vyrui savo intelektu ar dvasinėmis savybėmis. Ap­tardami psichoanalizės teorijos atgarsius Švedo kūryboje, dar sugrįšime ir prie šio moters paveikslo.

 

       Apžvelgus iš Nietzsche‘s veikalų at­ėjusias idėjas, galime pastebėti, jog Šve­das ir toliau suvokia save kaip kūrėją – pranašą, kurio misija – skelbti atrastas tiesas. Jis apmąsto racionalaus ir iracio­nalaus pradų priešpriešą pasaulyje ir žmoguje. Iš vokiečių filosofo perimamas požiūris į moterį, kuri šalia vyro – ant­žmogio – yra tik smulki, kvaila ir nie­kinga būtybė, dominanti vyrą dėl sek­so.

 

       Galėtume atrasti ir daugiau sąsajų su Nietzsche‘s filosofija, tačiau jos plėtoja­mos egzistencialistams ar psichoanaliti­kams artimesne linkme. Tad pereikime prie egzistencializmo filosofijos idėjų Švedo kūryboje.

 

       EGZISTENCIALIZMO FILOSOFIJOS ATSPINDŽIAI

 

       (...) laukų artojo Heideggerio „Was ist Metaphysik“ –

       tai mano viso gyvenimo klausimas:

       „Kodėl yra kas nors, o ne niekas?“

       ir viso gyvenimo atsakymas,

       kad esam tamsūs kaip tamsus sliekas.

       (Curriculum Vitae; 2, p.15)

 

       Savo eilėraščiuose ir straipsniuose Šve­das mini studijuojamus egzistencialistų M.Heideggerio („Was ist Metaphysik“; 2, p.15, „Zein und Zeit“; 14, p.75), K.Jas­perso („Von der Vahrheit“; 2, p.15), S.Kierkegaard‘o, J.P.Sartre‘o (14, p.67) veikalus. Tačiau svarbu ne skaitomų kny­gų paminėjimai, o tai, jog jų idėjos ryš­kiai paveikė Švedo pasaulėžiūrą (apie save jis sako: „Vakarų filosofija supra­tęs pasaulį“; 14, p.62). Mūsų uždavi­nys – pamėginti suvokti įvairių egzistencializmo idėjų vietą Švedo kūryboje.

 

       Egzistencialistas „mato save kaip esantį visos esaties viduryje, ir dėl to kaip klau­siantysis yra išskirtas, nes jis ne tik pa­prasčiausiai yra, bet jam, kaip esančia­jam savo būtyje, ši būtis rūpi“ (38, p.48). Stebintis ir apmąstantis eilėraščio žmogus pristatomas 1946 m. „Vienos jau­nystės poemoje“: „Jis apmąsto savo pa­dėtį“, „Jis apmąsto istorijos procesą“, „Jis stebi reakcijas savo kūne“, „Jis ob­servuoja keistus reiškinius“, „Jis prade­da suprasti tikrovę“. Apmąstymai, filo­sofija tampa būtinu eilėraščio kompo­nentu, nes, anot A.Camus, tik filosofi­nės potekstės daro kūrinį daugiau ar mažiau tobulą.

 

       Mąstymo pradžia yra autentiškos bū­ties išgyvenimas, leidžiantis žvelgti į pa­saulį be iliuzijų ir pamatyti tiesą, slypin­čią po daiktų paviršiais. „Mąstymas pra­sideda tik tada, kai mes patiriame, kad per tūkstantmečius garbintas protas yra atkakliausias mąstymo priešininkas“ (42, p.216), – teigia Heideggeris, atkartoda­mas Nietzsche‘s mintį apie racionalaus mąstymo netobulumą. Tikroji būtis atsi­skleidžia ribinėse situacijose: „kančios, kaltės, kovos ir mirties išgyvenimuose. Likęs visiškai vienas, individas rimtai pri­valo priimti tą ribinių situacijų iššūkį ir patirti visų savo mėginimų išsaugoti har­moniją dužimą“ (38, p.183). „Nes kai nu­stoja grėsti, / ar mes tada dar esam?“ – klausia Švedas eilėraštyje „Mano pažįs­tamas kavinėj, 1953 metais“ (14, p.205). Ši netikrumo, nesaugumo būsena įauga į poeto sąmonę, tapdama neatskiriama jos dalimi. Net pasibaigus karui, žmogus jau­čiasi nesaugus techninės civilizacijos, ato­minės bombos akivaizdoje. Sukurti ginklai ir naikinimo technika tampa grėsmingi, bet atveria būtį:

 

       Dabar po budriu bombos žvilgsniu

       daiktai sugrįžta į senas formas:

       namas pamėgdžioja kregždės lizdą...

       (Atsakymas Gregory Corso bombai; 14, p.286)

 

       Tikrosios būties išgyvenimas žmogui atidengia jo vienišumą ir svetimumą pa­sauliui, į kurį jis yra nusviestas:

 

       Esi kaip žuvis uždarytas į kiautą,

       išmestas į svetimą krantą.

       Kas išmetė mus į pasaulio krantą?

       (Su žuvimi kentėti; 14, p.152)

 

       Būvis su kitais taip pat negelbsti nuo vienatvės, nes kitas negali manęs su­prasti:

 

       – Kaip tave suprasti ir kaip nuraminti,

       jei ieškau tavy tik pačio savęs

       (Kunigaikščio Hamleto meilė; 15, p.104)

 

       Kito žvilgsnis paverčia mane objektu (24, p.254), keičia mane pagal savo įsi­vaizdavimą, tuo atimdamas iš manęs lais­vę ir saugumą. Anot J.P.Sartre‘o, „susi­dūrus su aplinkiniu pasauliu, sugrįžta­ma į save, ir paaiškėja, kad esi vienas ir tik savimi gali pasikliauti. Tokioje bū­senoje žmogus gali pažinti laisvę“ (38, p.181).

 

       Žmogus gauna laisvę, bet iš jo atima­mos kitos būties atramos, nes jos nepa­stovios ir iliuzinės – namai, gimta žemė, artimieji, Dievas ir Rojus, vadinamas An­gelų respublika, kurios gyventojai angelai dangstosi melagingu tobulumu (30, p.49).

 

       Tačiau nors Švedas ir neigė Dievo bu­vimą ir Anapusybę, tai, jog nuolatos grįž­tama prie šios temos, ypač vėlyvuose rinkiniuose, rodo, jog poetui nedavė ra­mybės tikėjimo klausimas, nuolatos iš­kylantis mąstant apie būties problemas, ypač apie mirtį.

 

       Mirtis – viena ribinių situacijų, jos aki­vaizdoje žmogus nusimeta visas kau­kes, lieka su savimi toks, koks yra. Apie mirtį Švedas kalba ramiai, kaip apie gy­venimo dalį, kurios nereikia bijoti. Ji at­eina kaip pjūties laikas gamtos cikle:

 

       ...nulenki galvą, liūdnas broli,

       nes tavo širdyje

       sidabro varpas skamba pjūčiai,

       ir rankos tave paima

       ir nešasi į paskutinį tolį.

       (Su miežiais kalbėti; 15, p.43)

 

       Žmogus visą laiką po truputį miršta, artėdamas į galutinį egzistencijos tašką. Tačiau stoiškas tonas išlaikomas ne vi­sur. „Mirties giesmėse“ eilėraščio aš sa­vo jausena artimas baroko žmogui, kiek­vieną akimirką skausmingai suvokian­čiam, kad esti mirtingas:

 

       Gana tik pamąstyti

       apie už lango esantį pasaulį,

       kad jo daiktuose paliesčiau savo mirtį.

       (Mirtis jau užkrėtė visas vietas; 15, p. 125)

 

       Mirtis – tai fenomenas, kurio dar ne­galime suvokti, kol esame gyvi, o kai mirsime, jau nebesuvoksime. Šis iš K.Jas­perso filosofijos ateinantis paradoksas suponuoja dar vieną mintį: jei negalime suvokti mirties, vadinasi, ir gedulas tė­ra melas, nes kiekvienas, matydamas nu­mirėlį, širdyje džiūgauja, kad čia guli ne jis. Šią temą Švedas plėtoja apsaky­me „Na razie nigdy“ (24).

 

       Beiliuziškai mąstantis žmogus žino pa­saulyje teturįs save, o mirtis suteikia pas­kutinį neturtą – „savęs neturėti“ (14, p.394). Keliami klausimai, kur dėsis žmo­gus po mirties, kas yra amžinybė:

 

       Kūne, kas bus, kai tu užmigsi?

       Kur mintis nubus? Kame apsigyvens?

       Kaip atvyks į dangų nekeliaudama

       tavo smegenų vingiais?

       (Mintys apie mirtį; 14, p.405)

 

       Netikima atgimimu savo vaikuose ir vaikaičiuose (22, p.36), tačiau kaip pasi­priešinimas mirčiai giedama giesmė gy­venimui ir akimirkai: „Garbė gyvenimui! Tu amžinas sekundėj“ (14, p.182).

 

       Savo baigtinumo suvokimas suteikia laisvę, o laisvė susijusi su atsakomybe. Švedas teigia, kad sąmoningas žmogus turi jaustis atsakingas ne tik už save, bet ir už kitus:

 

       – Aš noriu atsakyt už mirusius,

       negimusius.

       (...) Noriu atsakyti už gyvuosius.

       (Sąžinės giesmė; 15, p.115)

 

       Atsakomybės tema Švedo poezijoje iš­kyla rinkinyje „Vienos jaunystės poema“ karo tematikos eilėraščiuose ir nepalie­kama iki vėlyvųjų kūrinių – net 1993 m. apybraižoje „Przed trybunatem sumienia“ tebenagrinėjama atsakomybės už karo nusikaltimus problema.

 

       Ieškodamas karo priežasčių, Švedas prieina išvadą, jog dėl bombardavimų kalti ne bombonešių lakūnai, bet mes visi, nes kiekvieno iš mūsų žiaurumas prisideda prie žudynių ir karų kilimo. Švedui rūpi atskleisti melą ir saviapgaulę, dengiančią žudymo fenomeną:

 

       Priešo rankos eina žudyti,

       bet mūsų rankos eina numirti

       už tėvynę, šeimą, Dievą ir dangų.

       Yra daug kelių savęs nematyti...

       (Ieškojimas karo priežasčių; 14, p.49)

 

       Netikima jokiais karo pateisinimais, nes karas – tai didžiausia ir nepataiso­ma blogybė, žmogaus žiaurumo, plėš­rumo išraiška, dailiai dangstoma dema­gogija ir patriotizmu:

 

       Sugrįžtu ieškodamas savo rankų,

       kad jas iš po melo kaukių ištraukčiau.

       (...) ir, atskleidęs tūkstančius melo durų,

       giliausią centrą savy atidengčiau:

       verkčiau į savo delnų plėšrumą (14, p.50)

 

       Švedas parodo žudančiųjų psicholo­giją, jų teisingumo supratimą, kuris su­tampa su valdančiosios partijos progra­ma. Totalitarinėje valstybėje žudoma var­dan didžio reikalo, raminant save, kad kiekvienas kova reikalauja aukų (24, p.259–260).

 

       Taika neturi būti ginama liejant krau­ją – tai absurdas, nors „taikos sofistai“ teigia, kad jie ne žudo, o tik ginasi. Žu­dymas, nesvarbu kokiu tikslu, yra ne­pateisinamas. Statistikos pateikia tik žu­vusiųjų skaičius, bet su kiekvienu žmo­gumi žūva ir nepakartojamas jo vidinis pasaulis:

 

       Kieno tai lavonai?

       Juose pasauliai guli:

       mergaitės su rožėm,

       eglėse mėnuliai...

       (Trisdešimt vyrų prieš sušaudymo dieną; 15, p.68)

 

       Švedui rūpi demaskuoti ideologijų me­lą ir priminti kiekvienam jo atsakomy­bę, kad nepasikartotų tokios tragedijos kaip Antrasis pasaulinis karas.

 

       Dar daugiau – jis siekia atskleisti kiek­vieną neautentiškos būties pasireiškimą, sugriauti patogų ir neatsakingą viduti­nybės gyvenimą:

 

       Ištrauksiu jus iš laimės lovų,

       Iš jūsų malonių dalykų (...),

       teisybės katile jus virsiu...

       (Pavydusis poetas; 14, p.135)

 

       Neautentiška būtis, Heideggerio va­dinama das Man, ir yra vidutinybės bū­tis, kai „visa, kas originalu, suniveliuo­jama“ (42, p.78): „wzelkie prawdy wypowiedziane publicznie, odkryte, sprawiają natychmiast wrażenia, że wszyscy dawno o tym wiedzieliśmy“ (28, p.104). Neautentišką būtį įkūnija masi­nė kultūra, vartotojiška visuomenė ir to­talitarinė valstybė. „Sugrįžimuose į So­domą ir Gomorą“ Švedas piešia das Man valdomą civilizaciją, kurioje viskas pa­rengta masiniam vartojimui:

 

       Įsigykite firmos Dogma karstus

       ir pirkite antkapiams puošnius vainikus

       su įrašais „saugumas už kiekvieną kainą“

       (15, p.97)

 

       Masinės kultūros ir „štampuoto“ žmo­gaus paveikslai įgyja absurdo bruožų: suniveliuotame pasaulyje gyvena žmo­nės „seriniai produkuotais protais“, „kos­metine pasaulėžiūra“ ir jaučiasi laimin­gi, nes taip liepia laikraščiai. Tai žmo­nės – manekenai (20, p. 18). Religija, baž­nyčia čia taip pat neatsiejama nuo masi­nės produkcijos ir serijinės gamybos:

 

       ołtarzy, rozdawanie odmierzonych porcji

       pokory, mielienie wieczności

       w maszynerii kościoła

       (Rytuał; 30, p.40)

 

       Žmonės labiau nei bažnyčia tiki pro­gresu ir technikos dievu („Odė benzi­nui“; 14, p.284). Bedvasėje civilizacijoje viešpatauja techninė kalba, kuriai ne­reikia žmogaus –ja kalbasi mašinos. Ci­vilizacija yra individualybės priešas, ji pajungta visų suvienodinimui, nudva–sinimui, žmogaus pavertimui mankurtu:

 

       Ooo kokia laimė gulėti taip padėtam

       su Tvarkos Ministerijos šventuoju skaičium,

       išdegintu atbukusioj kaukolėj.

       (Likimo giesmė; 15, p.107)

 

       Sodomoje ir Gomoroje kontroliuojamas atsitiktinumas, užkertamas kelias bet ko­kioms abejonėms. Tokia kontrolė įveda­ma ir totalitarinėje valstybėje:

 

       Pagaliau įvedė cenzorių su negailestingu

       pieštuku, įsmeigtu į akį, ir liepė

       atmintinai deklamuoti neišbrauktus sakinius

       iš Lenino ir Stalino priterliotų nesąmonių.

       (Happening; 14, p.309)

 

       Žmogus modeliuoja savo mąstymą ir elgiasi taip, kaip liepiamas, tapdamas varžteliu prievartos sistemoje. Jis nėra laisvas, nepriima sprendimų, už jį gal­voja ir veikia kiti. Das Man „visada yra pabėgęs iš tos vietos, kur čia-būtis ryž­tasi lemtingam apsisprendimui. Jis gali lengvai už visą atsakyti, nes nėra nė vie­no, kuris būtų už ką nors atsakingas“ (44, p.79). Nusikaltimai daromi partijos vardu, už juos niekas neatsako (24, p.259–260).

 

       Su atsakomybės nebuvimu susiję šne­kalai (das Gerede), kurių „tikroji prigim­tis – užsklaida“ (42, p.85), tiesos paslė­pimas. Švedas mato šnekalus Marxo doktrinoj (14, p.89), skleidžiamoje me­lagingoje sovietų ideologijoje, kuri skver­biasi į visas sritis, užnuodydama žmo­nių protus:

 

       Mokyklos suolas, pirmas pieno gurkšnis,

       net motinos įsčius

       yra užterštas,

       naujagimiai atiduoti auklėjimui

       raudonlige sergančiai žindyvei...

       (Jis stebi reakcijas savo kūne; 14, p.73)

 

       Kitas vidutinybės bruožas yra smalsulys. Man siekia „nerimo ir sužadini­mo, kurį sukelia nuolatinė naujybė ir nuolatinė galimybė išsiblaškyti“ (42, p.91). Švedas savaip interpretuoja šį Man modusą, piešdamas žmonių, ištrauku­sių iš upės skenduolį, paveikslą, kurie džiaugiasi, „lyg būtų radę tai, ko ieškojo“:

 

       Bet viliojami naujo landaus smalsumo,

       ir vėl į didesnę sensaciją puola,

       žvalgydamies naujo įdomumo...

       (Paskenduolis; 14, p.315)

 

       Vidutinybės būtis slepiasi po kaukė­mis, nors iš tiesų ji beveidė. Tokia būtis būdinga aktoriams, apie kuriuos Šve­das visada kalba su neapykanta ir pa­nieka, nesigilindamas į šios profesijos subtilumus:

 

       Kiek daug šis aktorius turėjo kaukių,

       kad jom pridengtų skurdžią dvasią...

       (Mano pažįstamas aktorius; 14, p.214)

 

       Aktoriai tesugeba gyventi svetimus gy­venimus ir pamėgdžioti kitų jausmus, neturėdami nieko sava:

 

       Czy musisz uczucie najpierw odegrać,

       aby je uczuć?

       (Aktorka bez głowy; 30, p.42)

 

       Anot Švedo, bet kokia kaukė yra blo­gis. Net uždėta ant aktoriaus veido, ji reiškia „apsimetimą, klastą, apgavystę“ (14, p.214). Tačiau reikia pastebėti, kad paties Švedo eilėraščiuose gausu perso­nažų – kaukių, iš kurių pozicijos žvel­giama į pasaulį. Autorius ironijos pa­galba išlaiko distanciją ir vertina, visa­da aiškiai parodydamas, palaiko sukur­tą herojų ar kritikuoja.

 

       J.P.Sartre išskirtiniu šiuolaikinio me­nininko bruožu laiko jo priešiškumą pa­sauliui, sau pačiam ir tragišką sąmonės skilimą. „Jo sąmonė yra nuolatinėje įtam­poje, kovos su savimi būsenoje“ (31, p.572). Kubilius Švedą vadina „poetu, nesusitaikiusiu nei su pasauliu, nei su savimi“. Pats Švedas sakosi balansuojąs ant ribos „tarp nusprendimo ir abejoji­mo, / realumo ir idėjos, / pareigos ir troškimo“ (15, p.13). Šią įtampą dar pa­didina kalbos negalėjimas išreikšti būtį, nes pasak Sartre‘o, „žodžiai visiškai ne­atitinka to, kas turėjo būti jų pirminis objektas. Žodis, kurį iškėlė kultūra, ke­tina perteikti natūralų, vidinį sielos ju­dėjimą, tačiau visuomet išreiškia tik kul­tūrinį, tai yra išorinį jos apibrėžimą“ (38, p.204). Egzistencialisto poziciją prisiėmęs kūrėjas, jausdamas vidinių ir išori­nių prieštaravimų sukeltą įtampą, ją iš­reiškia atitinkama poetika. Švedas renkasi avangardizmą, tokiu būdu suteik­damas savo išsakomoms idėjoms aštresnę formą ir didesnio poveikio skaitytojui galimybę. Šį pasirinkimą aptarsime tolesniame skyriuje, o dabar pereikime prie psichoanalizės, taip pat ženkliai pavei­kusios Švedo pasaulėžiūrą.