versus_aureus       Poetas Algimantas Baltakis, rašydamas apie pirmąsias Sigito Gedos ir Jono Strielkūno knygas, pasirodžiusias 1966 metais specialiai literatūros debiutams sumanytame aplanke, šmaikštuolių greit pakrikštytame „bendru karstu“, apibendrino: „Ne paslaptis, kad iš šimto pradedančiųjų literatų tik vienas kitas ateina į literatūrą, o likusieji pamažu „nubyra“. Ir tai visiškai natūralus procesas“ (A. Baltakis „Du gaideliai baltus žirnius kūlė“, „Literatūra ir menas“, 1967 m. vasario 25 d.). A. Baltakio straipsnio argumentacija, vertinimo patosas bylojo, jog jis nujaučia, kad nei S. Geda, nei J. Strielkūnas „nenubyrės“, nepasitrauks iš literatūros proceso, kad jų vardai nepranyks užmaršties upėje. Vadinasi, A. Baltakio vertinimo metodologinis pagrindas buvo tvirtas, nes leido įžvelgti abiejų minėtų debiutantų meninio mąstymo savitumą, jų poetinių ieškojimų perspektyvumą. Straipsnyje jis priminė labai ankstyvą J. Strielkūno debiutą periodinėje spaudoje, ilgą savęs ieškojimą, kartojimąsi, skaitytojams kylantį įspūdį, jog šis poetas „plunksnos ėmėsi per klaidą, kad jis, laikui bėgant, pats tai supras...“ Tačiau J. Strielkūno kūrybinėje evoliucijoje įvyko kokybinis šuolis, ir vieną dieną jis atsibudo... poetas. Suprantama, kad tai įvyktų, reikėjo ilgai ir kantriai dirbti. Šiandien galime pritarti anuometinėms A. Baltakio spėlionėms: šis poetas nesivaikys madų, nesistengs imituoti kitų balsų, o kalbės savuoju, intuityvųjį bei emocinį pradą („širdies balsą“) derins su minties, intelekto darbu. „Turbūt kūrybos didžioji paslaptis ir yra –­­ nugalėti inertinę tikrovės medžiagą, suteikti jai naują gyvybę“, – teigė A. Baltakis, sakydamas, jog „šią paslaptį gerai žino kitas aplanko debiutantas – Sigitas Geda.“

       Vertinti S. Gedos debiutą buvo sudėtingiau, nes šis poetas jau pirmosiomis „pėdomis“ (rinkinys vadinosi „Pėdos“) viešai apsiskelbė eisiąs novatoriaus, tabu laužytojo keliu. A. Baltakis suvokė, kad šis debiutantas – ne vienadienis, kad jo kūrybos tikslas – ne siekti originalumo, bet semtis patirties iš lietuvių ir pasaulinės poezijos lobyno, idant išsikovotų moralinę teisę ir estetinę kompetenciją, leidžiančią įsijungti į ilgaamžį poezijos kelią, tęsti jį ir palikti jame savąsias pėdas.

       Liaudies kūryba, tautosaka tikrai verta gilių studijų ir pietizmo kiekvieno rimtai ketinančio atsidėti kūrybai literato savišvietos ir saviugdos programoje. Tautosaka darė didelę įtaką ir Jonui Strielkūnui, tik jis šį lobyną naudojo kitaip nei S. Geda: įkomponavo jį į klasikinę eilėdarą, išreiškė lyriškesnėmis intonacijomis, lokalesne istorine, patriotine tematika.

 

       * * *

 

       Prisiminus nutolusius dešimtmečius, norisi ieškoti sąsajų tarp skirtingų istorinio laiko atkarpų, tarp atskirų kartų, domėtis šiandienių debiutantų literatūrine erudicija, jų santykiu su tradicija, su „mokytojais“. Kūrybos vertė savaime, be pastangų, be pasiaukojamo triūso, be saviugdos nepasiekiama. Ir nors iš gilios senovės ataidi tarsi prieštaringa talentų traktuotė – „Nascuntur poetae, fiunt oratores“ („Poetais gimstama, oratoriais tampama“) – tačiau šios sparnuotos išminties neverta suprasti tiesiogiai.

       Talentas auga, formuojasi iš dviejų šaknų – iš autoriaus genetinės individualybės ir iš santykio su kitais. Tai – ir gyvas bendravimas su bendraamžiais, su vyresniaisiais, ir su gyvaisiais klasikais, ir mokymasis iš jau pripažintų kūrėjų.

       Skaitydamas jaunuosius šiandienius mūsų poetus, prozininkus, pirmiausia ir ieškau dermės tarp šių dviejų talentą maitinančių šaknų; vien originali stilistinė raiška netenkina, vis maga pažvelgti už „formalių“ jos ribų, pajusti žodžius gimdančio kultūrinio podirvio rūšingumą, perspektyvumą. Kiekvienas literatas kurdamas patiria tą A. Baltakio minėtąją „kūrybos paslaptį“. Bet paslapties turinys yra daug platesnis – ne vien tik „įveikti, nugalėti tikrovės inertišką pasipriešinimą ir suteikti jai naują gyvybę“.

 

       * * *

 

       Maloniai nustebau leidyklos „Versus aureus“ iniciatyva ugdyti jaunuosius literatus: matau čia pozityvias literatūros gyvenimo „ideologizavimo“ premisas ir kūrybinių pajėgų konsolidavimo pastangas. Ši leidykla pradėjo tikslingai ieškoti jaunųjų talentų, įtraukti juos į literatūros procesą per „Debiutų“ seriją. Kadaise pirmąsias knygas leido „Vaga“. Džiaugiuosi, kad šią seną tradiciją į „Versus aureus“ atnešė buvę „Vagos“ redaktoriai Margarita Dautartienė ir Justinas Kubilius. Pasitelkę jaunąją leidyklos darbuotoją Gintarę Latvytę, jie šauniai atlieka pirmųjų knygų „pribuvėjų“ vaidmenį.

       Greičiau nei per metus ši leidykla išleido mažuosius Tomo Kavaliausko ir Aistės Vilkaitės romanus „Atsisveikinimas“, „Nojus ir Ema“, Eglės Sakalauskaitės apysaką „Žalčių karalienė“, Genovaitės Bončkutės apsakymų ir esė rinkinį „Laukiniai prisiminimai“. Kol kas sunku pasakyti, ar šie debiutantai įsitvirtins lietuvių literatūroje.

       Nė vienas debiutantų neturi filologinio išsilavinimo. Genovaitė Bončkutė (gimė 1970 m. Kėdainiuose) – psichologė ir psichoterapeutė; Eglė Sakalauskaitė studijuoja mediciną; jauniausia debiutantė Aistė Vilkaitė (gimė 1988 m. Panevėžyje) pradėjo studijas Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakultete; Tomas Kavaliauskas (g. 1971 m. Panevėžyje) –­ filosofas, siekiantis mokslininko karjeros. Taigi nė vieno debiutanto iš įprastos rašytojų kalvės –­ iš filologijos fakultetų. Ar gali tai trukdyti pasirinkusiajam rašytojo kelią? Žinoma, ne. Tačiau filologinių žinių įgyti teks. Kaip kad filologams svarbu plėsti savo akiratį. Talentingi rašytojai gali būti įvairių profesijų: fizikai Ričardas Gavelis ir Kazys Almenas, inžinieriai Ramūnas Klimas ir Vytautas Martinkus, medikai Vytautas Sirijos Gira ir Juozas Marcinkevičius. Rezultatą lemia meninis talentas, tik nuo jo priklauso, kokia bus skirtingų išsilavinimų simbiozė.

       Galbūt nuodugnesnės lietuvių mitologijos studijos būtų pagilinusios Eglės Sakalauskaitės apysakos meninę koncepciją, grindžiamą laisva lietuvių liaudies pasakos „Eglė žalčių karalienė“ traktuote. Žiūrint į apysakos visumą, taigi turint prieš akis galutinį meninį rezultatą, galima suabejoti ir sakyti, kad debiutantė per anksti ėmėsi sudėtingos temos, nes apysakoje stinga išsamesnės, „moksliškesnės“, liaudies pasakos moderninimo motyvacijos. E. Sakalauskaitė sulaužo tradiciją: pasakos pabaigos finalinį akordą – prakeikimą pakeičia savaip, minėtus personažus paversdama... vandenimis, Žalčio ir Eglės istorijos laiką atkeldama iš VI į XVI amžių. Yra ir daugiau žinomos pasakos „iškraipymų“. Grožiniame kūrinyje leistinos įvairiausios pasirinkto kito literatūrinio kūrinio traktuotės. Juk nėra pras­mės ginčytis su autoriaus fantazija. Tačiau ne pasirinkta tema, ne koncepcija lemia kūrinio vertę. Svarbiausia jo meniškumas. E. Sakalauskaitei sunkokai sekėsi sujungti tris laiko klodus į stilistiškai ir kompoziciškai vieningą pasakojimą, savo apmąstymus derinti su senųjų laikų fantastika.

       Meniškai stipriausias kūrinio klodas tasai, kuriame kalbama apie XIX amžiaus moterį, panūdusią išgyventi savo praeitį ir ieškančią mistinio Žalčio dvaro jau pramonėti pradedančioje Lietuvoje. Užčiuopti būtent tokią meninę problemą – pažvelgti į save iš šalies, iš tūkstantmečių gilumos, įsivaizduoti save mitinės būtybės pavidalu, – ir galėtų būti E. Sakalauskaitės debiuto sėkmė. Apysakoje esantys dažni esė intarpai byloja, kad autorei maga tyrinėti žmogaus evoliucijos kelią, kad žvelgdama į, pavyzdžiui, žaltį, ji jau filosofiškai matuoja, vertina kelią, kurį nuėjo gyvybė nuo elementarių formų iki dvasinės, socialinės brandos. E. Sakalauskaitė rodo prielankumą sąlyginei prozai, nes tik tokia kalba įmanoma siekti tolimiausių laikų, universalios meninės idėjos.

       Aistė Vilkaitė romane „Nojus ir Ema“ taip pat griebiasi; sudėtingo meninio uždavinio. Jis kai kuo panašus į E. Sakalauskaitės. Romano tema – žmogaus prakeikimas ir prakeikimo panaikinimas – literatūroje yra sena, dar senesnė lietuvių ir kitų tautų pasakose, mituose. Bet koncepciniai romano dėmenys, manau, greitai pasens, nes jie gerokai literatūriški, išgalvoti arba „skolinti“ iš kitų kūrinių. Siužetas apie tai, kokios galėtų būti Nojaus prakeikimo priežastys ir to prakeikimo panaikinimas, pavaizduotas gana eklektiškai. Kūrinio veiksmą plėtoja ne tiek personažų charakterių raida, kiek pačios pasakotojos apriorinės pastangos pasakoti mistinę istoriją apie paslaptinguosius hieroglifus ant Nojaus nugaros.

       Tačiau A. Vilkaitės romane yra tokių dalykų, kurie netelpa į nuotykinį siužetą, bet praplečia kūrinio prasmių lauką. Matyt, tai pajutę leidėjai, redaktoriai ir ryžosi išleisti šį kūrinį. Įsidėmėtina šviesi, romantiška autorės pasaulėjauta, pakilus pasakojimo patosas ir pozityvių dalykų ieškojimas šiuolaikinio jaunimo gyvenime. Autorė netipiškai (turint omeny visą jaunųjų literatų kūrybą) teigia pozityvias dorovines vertybes, o pasiaukojimą ir didvyriškumą net adoruoja. Jos pavaizduoti romantiški maksimalistai Ema ir Nojus, manau, kuriam laikui taps jauno skaitytojo, ieškančio gėrio, grožio ir ypač pasiaukojančios meilės, etalonu. Tai svarbu debiutiniam kūriniui. Suprantama, spėti Aistės literatūrinę ateitį, kūrybinę kryptį, remiantis šiuo „ezoteriniu“ romanu, būtų rizikinga. Romano epizodai su senuku Igoriu, kai kurių kitų antraeilių personažų sodrus štrichavimas, stilingi gamtos, miesto aprašymai liudija, kad debiutantės talento prigimtyje slypi ir realistinio psichologinio vaizdavimo pradai, galintys nukreipti ją nuo „ezoterinių“, madingų temų...

       Trečioji debiutantė Genovaitė Bončkutė pateikė tematiškai labai įvairią ir stilistiškai brandesnę knygą. Joje – novelės ir esė apie dabartį, apie save. O pirmasis rinkinio kūrinys – originali literatūrinė pasaka apie paslaptį, apie transcendenciją. Sudėtingą temą, pasirodo, galima išreikšti glaustai ir lakoniškai. G. Bončkutė savo profesinę patirtį sugeba perteikti plastišku stiliumi, realistinėmis detalėmis, subtilia autoironija. Geriausiose novelėse ir esė („Anapusiniai kambariai“, „Tilto gatvėje“, „Pro kūno paviršių“, „Pabudimai“, „Savęs nesupratęs inteligentas ir remontas“, „Vipassana: stebiu savo keistas mintis“, „Vilnius–Naujininkai–Minskas“, „Varšuva“) į dinamišką pasakojimą vykusiai įpinama sapnų, vizijų, prisiminimų. Ne vienas kūrinėlis parašytas kaip vidinis monologas. Apskritai G. Bončkutės pirmojoje knygoje daug žaismės, moteriško inteligentiško grakštumo ir valiūkavimo. Įdomiausia, kad šis paviršinis „moteriškasis“ pasakojimo sluoksnis nėra vienamatis, bet slepia dar ir paslaptingą, viliojantį matmenį, kurį J. Kubilius iššifravo remdamasis egzistencinės psichologijos „raktu“. „Šis raktas tinka beveik visoms G. Bončkutės novelėms, nes vidinės ir išorinės erdvės santykiai, jų žaismė yra kone vyraujantis jos poetikos bruožas. Apskritai ribos fenomenas – visų psichologinių ar dvasinių dramų šerdis. Mūsų autorė yra tikra ribų naikinimo, perkėlimo, suplakimo, skaudaus išgryninimo ar guodžiančio ištirpdymo „specialistė“. Net daugumoje nuostabiai poetiškų etiudų žaidžiama šiuo principu: „Sniegas artėja prie sielos, siela prie kūno, o kūnas prie pilko dangaus švytėjimo.“

       Tomas Kavaliauskas – kol kas vienintelis „Versus aureus“ debiutavęs vyras. Jo romanas „Atsisveikinimas“ pasižymi „kietesne“ gyvenimo medžiaga, aktualia šiandienių emigrantų problematika, „taupiu, racionaliu ir šaltoku... stiliumi“ (J. Kubilius). T. Kavaliauskui labiau nei E. Sakalauskaitei, A. Vilkaitei paklūsta žanro dėsniai, jis tvirčiau valdo pasakojimą, optimaliau manipuliuoja siužetu, nes romano tikslas akivaizdus, pagrindinė idėja vaiski –­­ papasakoti „kietą“ istoriją apie turtingos užsienietės intelektualės, „komercinių meilės romanų autorės“ meilės nuotykį su perpus už save jaunesniu, jos pačios studentu Kauno universitete. Tokių istorijų pasitaiko, galima suprasti ir šią. Autorius pakankamai motyvuoja suvedžiotojos avantiūros priežastis, jos etines bei estetines nuostatas, gyvenimo būdą. Turtinga, graži, išpaikinta, laisvų pažiūrų intelektualė, filosofijos dėstytoja, gali sau leisti dar vieną tokią avantiūrą (jų turėta ir anksčiau). Studentą Darių ji nusižiūri ir prisijaukina kaip intelektualų grobį, norėdama patenkinti savo eksperimentinį siekį –­­­ Dariui padedant vykdyti Rytų sukultūrinimo misiją, skiepyti jam ir visiems rytiečiams žavingąją Hegelio Geist (Dvasią). Tuo tikslu ji ir išsiveža lietuvaitį, apipila jį ir jo šeimą materialinėmis gėrybėmis. Tačiau jos eksperimentas nepavyksta – Darius pajunta prabylantį išdidumą, pradeda bodėtis svetimais pinigais, daug vyresnės moters kūnu ir išsirengia kelionėn namo.

       Intriguojanti istorija gal iš tiesų kiek dvelkia populiariąja amerikietiška kultūra, bet intelektualiniai romano „inkliuzai“, gebėjimas modeliuoti pasakojimą, kurti charakterius kalba apie nemažas kūrybines T. Kavaliausko galimybes.

 

       * * *

 

       „Versus aureus“ debiutantai gali džiaugtis juos pasitinkančios kultūrinės terpės mikroklimatu. Jie visi turi kompetentingą ir geranorišką krikštatėvį, minėtą kritiką Justiną Kubilių, kuris vienas pirmųjų susipažįsta su debiutantų rankraščiais, palydi jų knygas svariu „pabaigos žodžiu“. „Susitikimas su Skaitytoju – visada jaudinantis, o padariniai sunkiai nuspėjami, tačiau tik jis gali suteikti tekstui gyvybę, rašančiajam – naujų paskatų, kūrybinės patirties. Ir nėra kito kelio – tik dialogas. Patirties neįmanoma papasakoti – ji ateina tik patiriant“, – rašė jis, palydėdamas į gyvenimą E. Sakalauskaitės apysaką.

 

       Literatūra ir menas, 2008-01-18