klimaite_liudnas_malonumas       Gabrielė Klimaitė. Liūdnas malonumas: novelės ir esė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.

 

       ... Šiaurės Atėnai... – Vašingtonas? Gal būtent taip galime nubrėžti jaunos rašytojos Gabrielės Klimaitės kelią?

       Gabrielė 1980 metais gimė Klaipėdoje, ten ir augo. Baigusi Ąžuolyno gimnaziją studijavo Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute Vilniuje, o 2004 metais ėmė dirbti Lietuvos Respublikos ambasadoje Vašingtone.

       Šiaurės Atėnų savaitraštį įterpiau ne šiaip sau. Būtent jo puslapiuose pirmą kartą atkreipiau dėmesį į vardą ir pavardę: Gabrielė Klimaitė. Atsimenu teksto pavadinimą - Trolicus Vilnensis. Ką ten pavadinimą – neišblėso pats tekstas. Pamenu, kad bičiulių rate smagiai jį aptarėme.

 

       Džiaugiausi užtikusi tą troliką ir knygoje. Viliojanti kelionė!

       Negaliu numalšinti savyje noro ta proga skelti pamokslą: ak, neskubėkite į greitaeigį transportą, jauni literatai, dar palūkėkite. Automobiliai, lėktuvai niekur nedings – jie kantriai lauks jūsų svarbių kelionių. Bent pradžiai, bent jau gyvenimo pradžiai... Lėtai judantis daugiau pamato.

       Žvilgterkime Gabrielės akimis į vairuotojo kabiną – savitą altorių ar bent jau namus.

       Kabina paversta netikru kambariu, matyt, tai namų ilgesio išraiška: užuolaidos su kutais, dirbtinės gėlės, moterų nuotraukos, spalvingos muilo etiketės, krepšinio komandų emblemos ir kyburiuojantis skeletukas. Kiek troleibusų, tiek kambarių. Reklaminiai "Metaxos", "Monte Carlo" cigarečių lipdukai, šalia - Šv. Marija su Jėzumi ant rankų. Saulėgrąžų lukštai, bibliotekėlė apie troleibusų defektus, gėlėtu gobelenu aptraukta kėdė ir gintariniai kryžiai. Tai tarsi altorius - kasdien vyksta troleibusinė misterija, o kabina virsta į šventyklą. Su savo kunigu, renkančiu pinigus į margarino dėžutę, vienur keliančiu ostiją, kitur minančiu pedalus, vietoj varpelių barškant laidų raizgalynei. Didžiausias skirtumas - kunigas sustingsta rimtyje, o vairuotojas trūkčioja dėl nuolatinės vibracijos.

       Savaip vibruojantys yra ir Gabrielės rašymai. Juose mergautinis, veik vaikiškas naivumas – laikau tai vertybe... O dar švelnus humoras, dar atida smulkioms detalėms pinasi su tuo, kam ir žodį sunku rasti. Gal ir tikrai – vadinkime tai vibravimu.

       Retai, bet pasitaiko nubusti naktį ir jausti, kaip tamsoje guli nuosavas kūnas, it didelis šiltas daiktas, ir kvėpuoja. Jo gyvybė kažkokia svetima, savaeigė, nepriklausoma, tarsi nejautrus šeimininkas, užsiėmęs patogiausią vietą. Keista justi savo paties odą. Kai kūnas migdosi, kartais, nepaklusęs jokiam impulsui, sujuda ir verčiasi, norėtum jo paklausti, kodėl jis taip daro, bet, nesitikėdamas atsakymo, vėl panyri į minkštą letargą. Kažkur į pakalnę nubėga mintys, skambčiodami išsidraiko skiemenys. Kapas bus, nepaisant nieko, jis turės būti, bet jame, tikiuosi, manęs nebus.

       Gabrielės Klimaitės pirmoji knyga neliko be dėmesio. Recenzijų nebuvo daug, tačiau visos, kiek sugebėjau rasti, palankios. Vis dėlto neapleidžia jausmas, kad apie tą "Liūdną malonumą" galėjome šūktelti kiek garsiau. Ne tik dėl pačios Gabrielės, jos lemties. Dėl bendro mūsų literatūros kraštovaizdžio. Dėl kolegiškumo jausmo.

       O Gabrielė?  Manau, kad rašys kaip rašiusi; spėju, kad diplomatės tarnyba teiks begalę įspūdžių. Malonu žinoti, kad mūsų valstybę atstovauja asmuo, gebantis kalbėti ir rašyti (taigi, ir mąstyti... ) be kanceliarinio slengo.

       O dabar, visų norinčių debiutuoti labui, noriu atkreipti dėmesį į kelis svarbius Gabrielės gyvenimo faktus.

       Pirmasis – dalyvavimas Jaunųjų filologų konkurse. Net jei būtų nieko nelaimėjusi (o juk laimėjo!), vis tiek, spėju, iš ten grįžtų turtingesnė. Filologijos oru verta alsuoti.

       Antrasis – jau minėtieji Šiaurės Atėnai. Nėra ten jokios rubrikos, skirtos jauniesiems; nėra ir specialaus projekto, skatinančio debiutantus. Nepaisant to, gražus būrys moksleivių ir studentų pradeda būtent ten - be kokių nors rekomendacijų, konsultacijų, ypatingų pažinčių. Savaitraščio durys gaiviems tekstams plačiai atvertos.

       Trečiasis – drąsa siūlyti knygos rankraštį Rašytojų sąjungos kasmet skelbiamam pirmosios knygos konkursui. Daugybė jaunųjų apie tokį net nėra girdėję - štai kur didžioji keistenybė. O negirdėjo vien todėl, kad kultūros spaudos neskaito, ja nesidomi. Prozos tiems konkursams ir dabar stinga, bet... Kai būna, tai jau būna. Noriu tikėti, kad Rašytojų sąjungos PK (taip trumpiname šios leidyklos pirmųjų knygų  seriją)  prozininkės Aistė Ptakauskė, Gabrielė Klimaitė, Asta Plechavičiūtė į literatūrą atėjo ilgam. Bet...

 

       ... apie tikėjimą – dar šiek tiek – iš Gabrielės Klimaitės knygos.

       Juk visada nutinka panaši istorija - kai iki visiško tikėjimo lieka tik mažytis tarpelis, staiga prarandi esminį argumentą, taip ir nepasiekęs išbaigtumo, ir tuomet belieka vienintelis paradokso, staigmenos, skriaudikiško humoro malonumas. Liūdnas malonumas suvokti, kad malonu tavimi žaisti ir kad bent tokia yra prasmė.  

 

       skaitymometai.lt, 2009-07-16