zemininkai       Alfonsas Gricius. Žemė ir Žmogus. Sonetai. Wurzburg, 1947. 54 psl. Išleido „Žalgiris“.

 

       Ar jums kada nors, atsisveikinus su pažįstamu ir išėjus iš jo namų į gatvę, yra tekę susitikti žmogų, kuris būtų panašus į jį ir veidu, ir ūgiu, ir figūra, ir gestais, ir drabužiais, ir balsu? Kuris būtų ne tik panašus į aną, bet būtų ano žmogaus antrininkas, taip sutampąs su juo, kad jūs, manydamas, jog sapnuojat, imtumėt trintis akis ir pagaliau, siaubo pagautas, pasileistumėt bėgti į namus, iš kurių ką tik išėjot, ir ten vėl pamatytumėt tą patį žmogų, prieš valandėlę sutiktą gatvėj? Gyvenime tokių atsitikimų nebūna, nebent Hofmano kūriniuose. Literatūroje tokių absoliutaus panašumo reiškinių irgi nepasitaiko. Ir vis dėlto pasitaiko: Alfonso Griciaus eilėraščių rinkinio ,,Žemė ir žmogus“ ir temos, ir nuotaikos, ir vaizdai, ir ritmika, ir žodynas stačiai neįtikimai panašūs į Nykos — Niliūno „Praradimo simfonijas“.

 

       Tiesa, Gricius turi kai ką ir sava, būtent: nuolatinį vartojimą ne vietoj įvardžiuotinių formų. Jis rašo: giedantįjį sniegą; negyvųjų valandų; miestų, skendinčiųjų... Tai daroma dažniausiai ten, kur autoriui pritrūksta vieno skiemens, ir jis neranda kitų būdų spragai užkišti. Taip pat jam sunkiai sekasi kovoti su rimais, ir jis nuolat priverstas štai kaip „rimuoti“: raudot — pūgoj, tylumoj — akmenų, gilių — tyloj... Tokių šunrimių šiandie, deja, vis dažniau užtinkame pseudopoezijos jūroj, baigiančioj apsemti mūsų laikraščių ir žurnalų skiltis.

 

       Pagrindinė visų Griciaus „sonetų“ (kai kurie iš jų turi po 24 eilutes!) nuotaika — beviltiškiausias pesimizmas. Nors kai kurie mūsų recenzentai ir linkę dėl to pykti, tačiau savaime aišku, kad, žiūrint literatūriniu atžvilgiu (o į literatūrą ir turime visų pirma taip žiūrėti), tai nėra nei pliusas, nei minusas. Blogiau, kad visa toji neviltis keliamą dirbtinėm priemonėm, — turbūt dėl to, kad liūdinčio poeto figūra gedulingais rūbais audringo dangaus fone sudaro stiprų įspūdį. Tam reikalui vartojamos be galo naivios priemonės, pvz. nuolatinis linksniavimas tokių žodžių, kaip: tragizmas, tragiškas, fatališkas, agonija ir pan. Nekartą autorius pasiek, priešingą efektą, sukeldamas skaitytojui „tragingoj“ vietoj šypseną, kai jis, pvz., pasakoja apie rūkus „atkylančius“ iš „tyrų bazių“ arba rašo: „...tu, ištaręs konvulsingai mano vardą, Su savo skrupulingom rankom puldavai artyn“ (mano pabr. St. R.). Apskritai, visą Griciaus knygutę galima charakterizuoti kaip iškilmingą šnekėjimą.

 

       Rinkiny pasitaiko visai sklandžiai parašytų eilėraščių, bet kadangi visos jų sudedamosios dalys, kaip minėta, perfotografuotos, tai jie savo egzistencijos nepateisina. Griciaus knygelė mūsų raštijos muziejuje, be abejo, užims atitinkamą, vietą kaip neprilygstamas literatūrinio antrininko pavyzdys.

 

       Geriausias visame leidiny būtų dailininko Telesforo Valiaus viršelis (medžio raižinys), bet jis kažkodėl apsuptas visai kito stiliaus geometriškai stilizuotom (tipografinėm?) eglutėm.

 

       Aidai, 1948/12 kovas