Kas yra “disaster capitalism”?

        Šiam klausimui atsakyti prireiktų ištisos knygos, tačiau paviršutiniškam fenomeno apibūdinimui užtenka ir kelių pastraipų. Pirmoji šią sąvoką pavartojo jau minėta N. Klein knygoje “The Shock Doctrine: Rise of Disaster Capitalism”, išleistoje 2007-aisiais. Šiame veikale išsamiai apžvelgiama “disaster capitalism” įtaka ir pasekmės pasaulio ekonomikos sistemai.

        Remiantis N. Klein, “shock doctrine” būtų galima pavadinti instrumentu, kurį naudoja tarptautinės organizacijos (pavyzdžiui Tarptautinis valiutos fondas) paspartinti laisvosios rinkos plėtrai. Apibrėžimą geriausiai iliustruoja pavyzdys: kai prieš kelerius metus JAV miestą Naujajį Orleaną nusiaubė uraganas “Katrina”, buvo sugriauta tūkstančiai namų, dauguma miesto gyventojų neteko stogo virš galvos. Kol vieni tai vadino tragedija, kiti susidariusią padėtį vadino galimybe.

        Būtent čia ir pasirodė “disaster capitalism”: miesto rekonstrukcijos darbai buvo patikėti privačioms kompanijoms, kurios, kaip teigiama knygoje, dirbo neefektyviai, švaistė valstybės lėšas ir darbus vykdė neatsižvelgdamos į gyventojų poreikius. Kitaip tariant, gamtos katastrofa buvo panaudota kaip pretekstas pasamdyti privačius rangovus. Tai, anot N. Klein, silpnina valstybės vaidmenį ir didina socialinę atskirtį.

        Apibendrinant galima pasakyti taip: sukuriama krizė ar katastrofa (ar pasinaudojama natūralia gamtos katastrofa), vėliau jos padariniams likviduoti samdomi privatūs rangovai, tokiu būdu dalis valstybės funkcijų perleidžiama į privačias rankas. N. Klein savo knygoje pateikia skaičius (nežinia, kiek patikimus), kiek didžiulėms korporacijoms sumokėjo JAV valdžia už darbus Irake ir kituose karštuose taškuose.

        Dar reiktų atkreipti dėmesį į tai, ką reiškia terminas “Shock doctrine”. Anot autorės, tai laisvosios rinkos plėtrai panaudojama tikra arba dirbtinai sukelta ekstremali situacija. “Disaster capitalism” tokiu atveju galima apibrėžti kaip šoko doktrinos sudedamąją dalį, apibūdinančią valstybės funkcijų perleidimą į privačias rankas.

        Dalis valstybės funkcijų – privačiose rankose

        Kairiosios pakraipos mąstytojai žinoma pasakytų, kad menkas valstybės vaidmuo ekonomikoje yra blogai, o būtent kuo mažesnio valstybės reguliavimo ir siekia “disastaster capitalism” fenomeno įgyvendintojai. Kairiajai ideologinei srovei atstovauja ir “The Shock Doctrine” autorė. Prieš dalies valstybės funkcijų (pavyzdžiui sveikatos priežiūros, kariuomenės, švietimo) perleidimą privačiam sektoriui ji pateikia tokius argumentus:

        1. Per mažai kontrolės: valstybė (šiuo atveju JAV) neturi pakankamai efektyvių teisinių instrumentų, kuriai galėtų kontroliuoti, kaip rangovai vykdo įsipareigojimus.
        2. Darbui samdomi nelegalai: N. Klein rašo, kad Naujojo Orleano atstatymo darbams buvo pasamdyti nelegalūs imigrantai. Taigi valstybės funkcijų perleidimas didina įstatymų pažeidimo tikimybę.
        3. Netinkamas požiūris: pasamdyta įmonė atlikti tam tikrą užduotį į ją žiūri kaip į paprasčiausią darbą, o ne kaip į visuomenei naudingą veiklą, todėl dirba atmestinai ir nekreipia dėmesio į vietos bendruomenės poreikius.
        4. Korupcija. Žurnalistė tikina, kad patys didžiausi užsakymai yra gaunami ne skaidrių konkursų metu, o painių korupcinių ryšių dėka. Didžiosios korporacijos esą turi savo lobistus, kurie daro spaudimą politikams.

        Taigi autorės nuomone, “disaster capitalism” (arba dalies valstybės funkcijų privatizacija ir laisvosios rinkos plėtra) yra naudinga tik mažam ratui žmonių, ir žalinga visuomenei.

        Panašų pavyzdį turime ir Lietuvoje. Vilniaus Universiteto profesorius Romas Lazutka rašo, kad Lietuvoje prieš šešerius metus pradėta socialinio draudimo pensijų struktūrinė reforma (paprasčiau kalbant - dalinė privatizacija), kurios metu dalis socialinio draudimo įmokos pervedama į privačius fondus, nepasiteisino. Privačių fondų investicijų grąža vos viršija infliaciją. R. Lazutka straipsnį baigia tokiais žodžiais: “Pensijų reforma turi neigiamų padarinių tiek dabartinių, tiek būsimų pensininkų gerovei”.

        Kita vertus, vertinant pensijų reformą reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad ji buvo vykdoma ekonominės krizės laikotarpiu, todėl ekonomisto konstatuojamas nepelningumas galėjo būti sukeltas ne (arba ne tik) netinkamo privatizavimo, bet ir objektyvios rinkos situacijos.

        Aišku, tai skamba kaip sąmokslo teorija, nes privatizacija kaip reiškinys nėra blogis savaime. Pavyzdžiui sėkmingas “Mažeikių naftos” pardavimas lenkams arba “Teo LT” atvejis...

        Toliau panagrinėsime kitą “disaster capitalism” lydintį reiškinį – “Green zones” arba “žaliąsias zonas”.

        “Žaliosios zonos” – vieta, kur nėra skurdo

        Kaip minėjau anksčiau, vienas iš “disaster capitalism” požymių – gyventojų poliarizacijos turtiniu atžvilgiu didėjimas. Tai sukelia įvairių pasekmių. Viena tokių - “žaliosios zonos”. Šis reiškinys gavo pavadinimą nuo karo Irake metu įkurtų saugių zonų, kuriose gyvena JAV ir sąjungininkų kareiviai, medikai ir kiti atvykėliai. Visą šią zoną, kuri yra kruopščiai saugoma kareivių, supanti teritorija vadinama “raudonąją zona”. Ten karaliauja skurdas, savivalė ir kiti karo baisumai. Taip atsiranda du tipai žmonių: “žaliosios zonos” atstovai, besidžiaugiantys visais įmanomais privalumais ir “raudonosios zonos” gyventojai, patiriantys smurtą ir išnaudojimą.

        Tikriausiai nė nereikia minėti, kad, remiantis N. Klein knyga, tokių zonų Irake kūrimui JAV samdo privačius rangovus, kuriems moka milžiniškas sumas. Ir tai ne vien Irako atvejis: N. Klein teigia, kad tokių zonų po cunamio atsirado ir Šri Lankoje, jau nekalbant apie Pietų Amerikos valstybes, kur tokios vietos egzistuoja jau seniai.

        Apie tokių aptvertų vietų poveikį daug rašė sociologė Teresa Caldeira. Jos teigimu, individas, gyvendamas aptvertoje teritorijoje, išreiškia savo priklausymą aukštesnei arba vidutinei klasei. Kita vertus, sociologė pažymi, kad žmonės į tokius uždarus rajonus keliasi dėl nusikaltimų baimės, o tai atskleidžia kolektyvinį nesaugumo jausmą, kurį mėginama neutralizuoti tvoromis ir sargybiniais. Viena vertus, tokių zonų gyventojai bijo neturtingų žmonių, nes šie asocijuojasi su skurdu ir nusikaltimais, kita vertus, negali apsieiti be jų pagalbos, nes būtent mažai apmokami darbininkai iš neturtingų šeimų rūpinasi uždarų zonų gyventojų namų švara, prižiūri vaikus, šienauja pieveles...

        Taigi būtina turėti galvoje, kad “disaster capitalism” poveikis yra kur kas didesnis nei ekonomika. Jis įsiskverbia į visas visuomenes gyvenimo sritis ir ten palieka savo pėdsaką.

        “Disaster capitalism” ir metodologija

        Kaip teigia autorė, šoko doktrinos intelektualiniu pradininku laikytinas ekonomistas, Nobelio premijos laureatas Miltonas Friedmanas, atstovaujantis Čikagos ekonomistų mokyklai. Jis sukūrė absoliučiai liberalios ekonomikos modelį, kuriame valstybė atlieka tik naktinio sargo vaidmenį: užtikrina privačios nuosavybės saugumą ir teikia valstybės apsaugą. Ekonominis šalies gyvenimas yra visiškai laisvas nuo bet kokio įstatyminio reguliavimo.

        Jeigu įgyvendinus tokį modelį valstybė vistiek patiria ūkio nuosmukį, M. Friedmano šalininkai argumentuodavo taip: vis dar per didelis valstybės reguliavimas arba laiko stoka - reikia duoti daugiau laiko rinkai, ji pati viską sutvarkys. Ar M. Friedmanas buvo teisus, ginčijamasi iki šiol. Ir jo oponentai, ir šalininkai pateikia daug teorijų ir pavyzdžių, esą įrodančių, vienų ar kitų teisybę.

        Pavyzdžiui žinomas anglų ekonomistas Johnas Maynardas Keyensas teigė, kad laisva rinka nesukuria prielaidų, kurios leistų išnaudoti visą darbo jėgos potencialą, todėl ekonomika pasmerkta krizei. Idant to išvengti, valstybei būtina reguliuoti ekonominį gyvenimą. O spręsti ūkio krizes reikia ne mažinant išlaidas ir didinant mokesčius, o didinant valstybės išlaidas.

        Turint galvoje aštrius metodologinius ginčus, “disaster capitalism” veikiausiai reikėtų vertinti tik kaip dar vieną būdą plisti laisvai rinkai arba tokios rinkos pasireiškimą. Mechanizmas, leidžiantis plisti “disaster capitalism”, tiksliai aprašomas Naomi Klein knygoje: sakykime neturtinga Pietų Amerikos valstybė, nualinta pilietinių karų, sugebėjo išsirinkti valdžią, pasirengusią išvesti šalį iš suirutės. Vienintelė bėda, tam reikia pinigų. Valstybei skolintis nėra daug vietų, todėl valdžia kreipiasi į Tarptautinį valiutos fondą. Šis sutinka paskolinti reikiamą sumą, tačiau iškelia tam tikras sąlygas: privatizuoti valstybines įmones, sudaryti itin palankias sąlygas užsienio investuotojams, visiškai atsisakyti protekcionizmo ir panašiai. Trumpai tariant sukurti idealias sąlygas laisvai rinkai. Tuomet privatizuojamos įmonės, šalies rinka užtvindoma pigia užsienio produkcija. Gyventojai patiria drastiška pajamų mažėjimą ir kitas bėdas, o užsienio korporacijos gauna dar vieną pelningą rinką. Šoko doktrina silpnina valstybės vaidmenį ekonomikoje, o milžines korporacijas paverčia dar galingesnėmis.

        Gali kilti klausimas, kiek globali yra vadinamoji šoko doktrina. Ar tos valstybės, kurioms ji buvo pritaikyta (anot N. Klein) tapo globalinio žaidimo dalyvėmis? Remiantis Leičesterio Universiteto sociologu James Fulcher, nei po šoko doktrinos, nei prieš ją kapitalizmas nebuvo globalinis. Mokslininkas nurodo ir paneigia keturis mitus apie globalų kapitalizmą:

        1. Globalinis kapitalizmas yra nūdienos reiškinys. Iš tiesų, globalinis kapitalizmas turi gilias istorines šaknis.
        2. Kapitalas cirkuliuoja globaliai. Jeigu pažiūrėtume pinigų srautų analizę, pamatytume, kad daugiausia kapitalo juda tarp labiausiai išsivysčiusių šalių.
        3. Kapitalizmas organizuojamas globaliniu, o ne nacionaliniu mastu. Skirtumai tarp nacionalinių valstybių iki šiol išlieka itin ryškūs, o valstybės ir toliau atlieka svarbų vaidmenį transnacionalinių korporacijų veikloje.
        4. Kapitalizmas globaliniu mastu integruoja pasaulį. Iš tikrųjų, kuo pasaulis darėsi labiau globalinis, tuo skirtingos valstybės vis labiau diferencijavosi turtiniu pagrindu.

        Taigi šie mitai verčia abejoti teiginiais, esą po šoko doktrinos taikymo valstybės tapo globalinės sistemos žaidėjais. Tiesa, “disaster capitalism” prisidėjo prie valstybė vidaus tvarkos pakeitimo, tačiau nepadarė jos globalios ūkio sistemos dalimi.

        Naomi Klein savo knygą baigia optimistiškai. Ji rašo, kad jos aprašytasis šoko doktrinos mechanizmas jau nebeveikia. Nes vieną kartą jį patyrusios šalys nebenori to pakartoti ir visomis išgalėmis stengiasi to išvengti. Todėl Tarptautinis valiutos fondas (ir kitos institucijos) praranda galia ir pasaulyje vis labiau įsigali valstybės reguliuojamas kapitalizmas.

        Vieni Naomi Klein knygą laiko dar viena sąmokslo teorija, kiti - ginklu kovojant prieš valstybės diktatą. Ar tokios išvados teisingos, nuspręskite patys.

       Ore.lt, 2009 07 24

       Skaitykite „Šoko doktriną“ a.lt bibliotekoje