Lidija Šimkutė. MINTIS IR UOLA / THOUGHT AND ROCK. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. - 143 p.

 

Įsivaizduokite: šurmuliuojantieji, amžinai skubantieji, nekantraujantieji, krentantys lapai ir žmonės. Įsivaizduokite: nugludintos ausys ir akys. Ateina ji, atsigula ant scenos pakylos, lėtai atsikelia ir perskaito eilėraštį. Jūs neištveriate, jūs pabėgate.

 

Poetės ir ją supančios aplinkos konfrontacija išryškina ir suintensyvina estetinę raišką¹. Poezija – kaip sustabdyta akimirka, kaip šiltas artimo dvelktelėjimas, paukščio sukimasis ore, plunksnų skriejimas, kažkas intymaus, vos vos paliečiančio ir suvirpinančio: „kažkas praėjo / ir paliko šilumą“ (eil. „Žiemos saulė“). „Mes žodžiais nuskurdiname kristalinę esmę“, – sako Lidija Šimkutė. Galbūt todėl jos eilėraščių forma minimalistinė, nugludinta ar bent jau siekiama nugludinti iki pačios skaidriausios minties. Kaip jūra nugludina uolą.

 

„Mintis ir uola / Thought and Rock“ – taip vadinasi naujausia, devintoji L. Šimkutės knyga. Parašyta lietuvių ir anglų kalbomis. Ji bene vienintelė autorė, kurianti ir lietuviškai, ir angliškai: pasak poetės, kartais eilėraštis pirmiau pasirašo viena, kartais – kita kalba. Stebina, kad L. Šimkutė, nuo vaikystės gyvendama Australijoje, puikiai kalba lietuviškai ir turi poetinės kalbos jausmą, kurio neretai stinga Lietuvoje gyvenantiems autoriams. Jos poezija verčia grožėtis eilėraščiais pačiais savaime. Pasitenkinti tekstu tokiu, koks jis yra. Ir net nekyla noras ieškoti kokių nors trūkumų, tik lyginti su grynakrauje lietuvių poezija. Priešingai nei kai kurių Lietuvoje gyvenančių poečių kūryboje, L. Šimkutės poezijoje nėra sentimentalumo, perdėto jausmingumo ar egzaltacijos. Nėra ir jos kartos išeiviams būdingo nostalgijos jausmo ir perdėto Lietuvos mitologizavimo. L. Šimkutės patirtis – gyvenimas dviejose skirtingose kultūrose, Australijoje ir Lietuvoje – leidžia ją vadinti tiesiog pasaulio poete (pati savęs egzodo poete nelaiko, nes tėvai pasitraukė iš Lietuvos, kai Lidija buvo dar visai maža). Pasaulio poetė, kurios nevaržo jokios ribos, ji atvira įvairioms kultūroms, naujiems įspūdžiams, pojūčiams, nejaučianti daugelio mums būdingų kompleksų, akiračio ribotumo, bet ištverminga kaip žemaitė. Pasaulio patirtis atsispindi ir jos eilėraščiuose. Lietuvos poetui nauji įspūdžiai kūryboje tampa egzotiniu inkliuzu, o L. Šimkutės tekstuose toji „egzotika“ be jokio dirbtinumo įauga į eilėraštį atverdama simbolines reikšmes.

 

Platus žvilgsnio spektras būdingas ir eilėraščio subjektei, kuri yra moteriška visomis mitologinėmis ir poetinėmis prasmėmis („ji eina / apsirengusi mėlynų / svogūnų žieve“), turinti įžvelgiančiosios galią. Tačiau ji, kaip moteris, nėra užsidariusi buities erdvėje. Ji – amžinųjų materijų moteris, ji aprėpia įvairias pasaulio erdves, suteikdama joms universalią reikšmę. Jos gestai meditatyvūs, ji skaito ir kontempliuoja ženklus, įžvelgdama juose prasmę, gimties ir mirties paslaptis. Ji stebi, rūpinasi pasauliu. Bet tas rūpestis kitoks nei lietuvių poečių nėriškasis rūpestis – L. Šimkutės poezijoje šis rūpestis labiau estetinis, filosofinis, apie neįmanomybę, kartais išreikštas tariamąja nuosaka („būčiau davusi / lietaus / ateinančiam lietui“).

 

Eilėraščiuose žvilgsnis subtiliai pereina nuo aprėpiančio visą pasaulį iki konkrečių smulkių detalių, erdvė yra ir plati, ir kartu labai intymi. Toks žvilgsnio spektras turi daug poetinės įtaigos:

PAGALVOJAU

apie mėlynas gėles
dengiančias pasaulį

išbėgusi laukan
skinu levandas

p. 58

 

L. Šimkutės poezijoje nėra aliuzijų, nuorodų į konkrečius intertekstus, bet autorės kalbėjimas yra universalus, besiremiantis pasaulio patirtimi, arba tuo, ką C. G. Jungas vadino kolektyvine pasąmone ir archetipais – iš kartos į kartą besikartojančiomis temomis, situacijomis, reikšmėmis. Todėl poetės tekstų motyvus, įvaizdžius galime susieti su įvairių kultūrų šventraščiais, filosofija, religija, mitais, aiškinančiais mūsų pradžių pradžią. Lidijos poezijoje prisiliečiama prie slapto, mirusiųjų pasaulio per prisiminimus, simbolius (pvz., tarpininkas gali būti veidrodis, dangus ar koks kitas simbolinis įvaizdis), poetinės vaizduotės galią. L. Šimkutė rašo, kad jos poezijos turinį sudaro pasąmonė, atmintis, atsitiktinumai ir vaizduotė ².

 

Naujasis rinkinys nėra ypatingai išsiskiriantis iš ankstesnių L. Šimkutės poezijos rinkinių. Bent jau taip galėtume sakyti iš pirmo žvilgsnio. Įsiskaičius pastebimi tam tikri niuansai. Knygose „Tylos erdvės / Spaces of Silence“ (1999), „Vėjo žvilgesys / Wind sheen“ (2003) jau skyrelių pavadinimuose figūruoja pirminės materijos: jūra (vanduo), medis (žemė), saulė (ugnis), vėjas (oras). Naujausioje knygoje skyreliai turi panašias prasmes, kone analogiškus pavadinimus. Net kyla klausimas, ar autorė tokius pavadinimus parenka sąmoningai, ar sutapimas visiškai atsitiktinis. Naujausio rinkinio pirmasis skyrelis vadinasi „Cikadų tyla“ (plg. knygoje „Tylos erdvės“ skyrelis pavadinimu „Tylos erdvės“), antrasis – „Mėlynas vėjas“ (plg. knygos „Tylos erdvės“ skyrelio pavadinimas „Mėlynos hortenzijos“, „Vėjo žvilgesys“ iš to paties pavadinimo knygos). Mėlyna spalva autorės labai mėgstama, eilėraščiuose ji neretai sutinkama. Mėlyna – mistinė spalva, simbolizuojanti ir neretai poetės kūryboje sutinkamą jūros, dangaus ir kitos plačios erdvės peizažą. Trečiasis skyrelis vadinasi „Medžių kaulai“ (plg. „Miško kaulai“ iš kn. „Tylos erdvės“ ar „Medžių aidas“ iš kn. „Vėjo žvilgesys“). Medžių kaulai vėlgi turi plačią simboliką, nuo pirmykščio pasaulio užuomazgų iki šiandieninio pasaulio realijų – medžių be lapų: šiame skyrelyje iškyla gelžbetoninio Niujorko vaizdas su egzistenciniais neono šauksmais ir škėmiškos kūrybos aidais.

 

Skyrelio pavadinimą „Cikadų tyla“ galime interpretuoti dvejopai. Paprastai mes nekalbame apie tai, ko nėra. Tyla abstrakti sąvoka. Tarkim, vietoj cikadų pasakytume žiogų arba žvirblių tyla – ar šis įvardijimas ką nors pakeistų, ar egzistuoja skirtingos tylos rūšys (cikadų, žiogų, žvirblių ar pan.)? Garsine prasme tylos epitetai nieko nekeičia, nes garso nėra, yra tik tyla. Todėl tylos apibūdinimas (cikadų tyla) kuria ne garsą, bet meninį vaizdą: mes galime įsivaizduoti cikadas, kurios tyli:

CIKADŲ TYLA

apsupa prietemą

balandžiai
suglaudžia sparnus
prieš tavo veidą

p. 20

 

Tuomet išplaukia kita interpretacija – erdvės būsena, kai cikados, skleidusios garsus, ima ir nutyla, nuščiūva. Labiausiai L. Šimkutės poezijoje ir žavi toji nuščiuvimo būsena. Eilėraštis yra tarsi sustabdyta akimirka, užfiksuotas vaizdas, bet Lidijos tekstas nėra statiška fotografija. Žodžiais įformintas, įrėmintas vaizdas yra nuščiuvęs. Jeigu kalbėtume komunikacinėmis sąvokomis, sakytume – triukšmas yra išjungtas, t. y. išjungtas garsas, bet judesys išlieka.

 

Tylos būsena primena rytų filosofijai būdingą kitokį žvilgsnį į pasaulį arba apskritai tai, kas vadinama poetiniu žvilgsniu. Žmogus, kasdien žvelgdamas pro langą, eidamas tais pačiais keliais, nuolat mato tą patį vaizdą: medžius, gėles, gatvę, žmones, bet iš tikrųjų viso to tarsi ir nemato: tai gyvenimo fonas, vaizdas, praplaukiantis pro šalį ir nepaliečiantis žmogaus sąmonės, jo esmės. Kai galiausiai žmogus vieną dieną stabteli ir įdėmiau pažvelgia į tai, kas yra aplink, jis pradeda išskirti, regėti gėlę, medį, egzistuojantį patį savaime, turintį unikalią būtį, grožį ar bjaurastį. Ir jis taria: štai medis... Praregėjimo būsena dažniausiai yra labai trumpa ir po akimirkos pasaulis vėl tampa toks, koks buvęs, įsijungia triukšmas. Taigi L. Šimkutės poezija ir primena praregėjimo, nuščiuvimo būseną, todėl ir jos eilėraščio perskaitymui reikalingas stabtelėjimas, įsižiūrėjimas, įsiklausymas, sukimasis ratu, aplink. Jeigu skaitysime greitai, paskubomis, kaip ir eidami, gyvendami šiame pasaulyje, neužčiuopsime prasmės. Galbūt dėl šios priežasties – neturėjimo laiko įsiskaityti – Lietuvoje L. Šimkutės kūryba nėra adekvačiai įvertinta (net Nobelio premijos laureato J. M. Coetzee’s įžanga knygoje „Mintis ir uola“ nepaskatino paremti leidimo lėšomis iš Lietuvos kultūros ministerijos fondų). Pasak J. M. Coetzee’s, L. Šimkutės „eilėraščiai yra nepaprasto skaidrumo, jie parašyti pasaulio atsivėrimo būsenoje, kai poetinė įžvalga kyla staiga kaip skriejantis paukštis“.

 

Lietuvių skaitytojui, pripratusiam prie populiaresnių siužetinių pasakojimų, avangardistinių bandymų, chaotiško kalbėjimo metaforomis, į haiku panaši forma gali pasirodyti per daug lakoniška. Skaitytojas nespėja „užkliūti“ už teksto. Tokiam tekstui reikia mąslumo, meditacijos. Rašyti minimalistine forma nėra lengva – kiekvienas žodis turi turėti didelį semantinį krūvį ir kartu skaidrią, metaforomis neapkrautą reikšmę.

 

L. Šimkutės poezijai būdinga vaizdo pritraukimas, išdidinimas, daikto išskyrimas, hiperbolizacija:

 

SAULĖ PERSKELIA

mėlynas pušų viršūnes
rausvus klevus
šafraninius beržus

grybai parausta
kerpių lovoj
rasa nusirita samanomis

medžio aksomas

voveraitės šuolis
pažadina
akmenuotą taką

p. 120

 

Naujausiame rinkinyje ryški žodžio ir erdvės koreliacija, sąsaja. Ketvirtasis skyrelis vadinasi „Mintis ir uola“, jis duoda pavadinimą visai knygai. Mintis ir uola yra kertinis raktas, išskiriantis rinkinį iš ankstesniųjų. Daugiau reikšmės teikiama pačiam žodžiui, minčiai. Visos knygos epigrafu pasirinkta Jelaluddino Rumi citata: „Kalba kyla iš minčių, bet iš kur ateina mintys?“ Kadangi eilėraštis yra tarsi užfiksuotas vaizdas, judesys be garso, garsu tampa pats žodis:

ERDVĖ

suteikia
žodžiams
garsą

 
p. 38

 

Dažnai eilėraščiuose balsas, retkarčiais iš tylos prasišviečiantis garsas yra susijęs su pirmine materija ar kažkuo antgamtiška, jis kuo nors ypatingas, slaptas, mistinis, kuriantis sakralią atmosferą. Pavyzdžiui, nakties paukščių verksmas kviečia praeinančio laiko sielas (p. 128) arba:

ŽVEJAI NIŪNIUOJA

namų link
rytmečio rūke eidami
į medinius namelius
paskendusius obuoliuose

sukapotos malkos
alsuoja
dūmais ir pienu

ant bulvių ir svogūnų maišų
nusėda žvynų blizgesys

tinklų druska girgžda vėjyje

p. 112

 

Alsuojančios malkos, druskos girgždėjimas tinkluose – tai pačios poetiškiausios įžvalgos. Autorė sukuria estetinį jausmą tiesiog įvardydama regėjimą. Nėra jokių daugiasluoksnių epitetų – tik tiksli, skaidri, aiški, demiurginė ištartis, ir žodis tampa kūnu. Tikriausiai tokiam grakščiam pasakymui autorei padeda laisvas anglų kalbos vartojimas, kitos kalbos sintaksė, formos, galiausiai transkultūrinės patirtys.

 

Žodžių junginiui „mintis ir uola“ būtų galima rasti kitokią konjunkciją: mintis yra uola, mintis kaip uola. Mintis, netapusi žodžiu, virsta šešėliu. Galima įžvelgti ir sąsajų su Platono olos alegorija, bet ryškiausia yra žodžio kuriančioji galia – žodis kaip kūnas, žodis skleidžiantis šviesą, aiškinantis pasaulio prasmę, kai „netikėtas / peteliškės skrydis / suderina kalbą // ir žodžiai ima švytėti“ (p. 28). Judesys, peteliškės sparnų suvirpintas oras duoda akstiną kalbai. Ne veltui autorė cituoja Sapfo: „Žodžiai, kuriuos tariu, yra tik oras“. L. Šimkutės poezijos erdvė yra plevenanti, neapčiuopiama, slaptinga, nuščiuvusi, spinduliuojanti jūros ramybe ar uolos atodūsiu. Autorė sako, jai svarbu žodžio reikšmė, garsas, intonacija ir vizualinė raiška³, todėl poetės eilėraščiai pasiduoda įvairioms meno interpretacijoms – jos tekstai buvo panaudoti ir moderniajam šokiui (2003 m. Australijoje ir Europoje), ir poetiniam spektakliui (2005 m. Lietuvoje). Pirmiausia L. Šimkutė ir patraukia savo skaitymo intonacija, laikysena. Iš teksto kylanti intonacija priverčia suklusti ir įsiklausyti – per garsą, vaizdą, judesį, oro virpėjimą patirti estetinį išgyvenimą.

_______________________
¹ Taip L. Šimkutė 2004 m. PDR perskaitė eilėraštį „Mano tėvas“, kuris tais metais viename Australijos poezijos festivalyje pateko į geriausių tūkstantmečio eilėraščių šešetuką.
² Lidija Šimkutė. „Gyvenimas dviejuose kultūrose. Poezijos slaptinga versmė“. – „Kultūros barai“, 2005, Nr. 6, p. 44–46.
³ Lidija Šimkutė. „Gyvenimas dviejuose kultūrose. Poezijos slaptinga versmė“. – „Kultūros barai“, 2005, Nr. 6, p. 44–46.

 

Literatūra ir menas, 2008-10-24