tekstai.lt

Nacionalinė vertybė – poetas A. Baltakis (2008)

 

baltakis_algimantas_foto
baltakis_algimantas_foto
Algimanto Baltakio dienoraščių anonsas buvo lyg viltingas pažadas maloniai savaitei su knyga. Nes Baltakis – mano jaunystės poetas. „Velnio tiltą“ mokėjau mintinai. O ir vėliau: „Aš viskа, viskа pamiršau...“ „Hiperbolės“ išpopuliarintą tekstą žodžio neieškantis poetas jau vadina „sklerotikų himnu“.

 

Malonu jį sutikti, persimesti vienu kitu žodeliu ir traukti toliau – su naujausiu anekdotu iš rašytojų gyvenimo ar ką tik gimusiu kalambūru. Knyga „Gimiau pačiu laiku“ pasirodė netikėtai solidi, ant blizgaus kreidinio popieriaus, kietu pilku viršeliu – sunki tarsi granito paminklas. Ir pirmoji knygos dalis – sunkiasvorė, oficiozinė, mirganti pranešimais apie Rašytojų sąjungos valdybos posėdžius, partinius susirinkimus, kūrybines komandiruotes. Gausu gilių įžvalgų, kaip antai: „Gerа menа pagimdo tik atkaklūs ieškojimai, nenugalima aistra, sunki meilė žmonėms. Kažkas yra pasakęs: menas – tai žygdarbis“. Arba: „Visais laikais žmogus stengėsi nuo ko nors išsivaduoti. Klasių kovos turinį sudaro irgi engiamosios klasės siekimas išsivaduoti iš eksploatacijos jungo“.

 

1974 m. sausio 4 d. įrašas: „Prieš savaitę nusižudė Antanas Masionis“. Jokio komentaro. Tame pat puslapyje: „Tikra poezija visada kovoja prieš abejingumą žmogui“. Tokie išvedžiojimai, „pamąstymai“ glumina. Nejau ilgametis „Pergalės“ redaktorius negalėjo kritiškiau atrinkti tekstų? Paskui suvoki, kad būtent tokiam išsiviešinimui reikėjo nemažai drąsos – paliekant populiariausias mаstymo klišes, privalomą patosą, kitus laiko ženklus. Juos bene geriausiai atspindi Mieželaičio tekstai-laiškai, atvirlaiškiai, rekomendacija į RS – pateikiami su faksimilėmis (nepatikliesiems?)

 

Poezijos Olimpo Dzeusas

 

Jeigu knygoje būtų pavardžių rodyklė, Mieželaičio nuorodoms prireiktų mažiausiai puslapio. Autorius tvirtina, kad jų „idiliški santykiai“ tęsėsi keliolika metų. Mieželaičio (familiariai – Miežio) kreipiniai pastebimai šiltėja, nuo oficialaus „Drg. Baltaki!“ iki „Mielas Algi!“, „Mano brangus Algi“, netgi frivoliško „Išdykėli Baltaki!“ Beveik visi laiškai baigiasi prašymu kа nors išspausdinti. (Mieželaitis – RS pirmininkas, Baltakis – jo proteguotas „Pergalės“ redaktorius. Naudinga simbiozė). „Revoliuciniais“ 1967-aisiais proginis „Miežio“ tekstukas: „Nuoširdžiai sveikinu Tave su revoliucine, faktinai kosmine švente. Revoliucija – graži kaip pasaka“ ir t. t.

 

Idilijai blėstant, dienoraščiai regimai pagyvėja, atsiranda įtampos, intrigos. Autentiškas sunkus pokalbis su E. Mieželaičiu apie Putiną, „tas mergas“ (Sluckaitę, Kostkevičiūtę), ginančias „marazmą ir mirties adoraciją“. (NB. Neseniai Putinas buvo pakritikavęs Mieželaičio eiles „Jaunimo gretose“.)

 

Po Lenino premijos (1962 m.), kuriа pats lygino su Nobeliu, poezijos kunigaikščiu tapęs Mieželaitis nepripažįsta jokios kritikos, kalba vien monologais, jo knygos, vejančios viena kitа, publikos sutinkamos vis šalčiau. Poezijos Olimpe hierarchiniai santykiai pastebimai keičiasi. Baltakis jaučiasi užbaigęs jaunystės mokytojo mokyklа. Ryškiai sustiprėja savito tembro ir jėgos įgavę jo draugų Justino Marcinkevičiaus ir Alfonso Maldonio balsai, o pats Mieželaitis jaučiasi „dvesiančiu liūtu“, nusivylęs žmogumi, kurį sudievino.

 

Mieželaičio portretas būtų nepilnas be jo bohemiškojo aspekto. Priklausęs „raudonajai“ inteligentų bohemai dar pokario metais (V. Grybas, Jonas Marcinkevičius, A. Jonynas, K. Kubilinskas, P. Širvys, kt.), jis nenuleidžia burių ir vėliau. Pasak Baltakio, buvęs nesuvaldomas, „šernas, einąs per brūzgynus“. Kartа Moldavijoje tekę gelbėti iš gaisro: užmigęs viešbutyje su cigarete, padegė kambarį. Sudegė lova, kilimas, net parketas ėmė degti. Baltakiui blaškantis tarp vonios ir liepsnų, olimpietis neprarado olimpinės ramybės: „Nesijaudink, seni, ne pirmа sykį degu!“

 

Dienoraščių autorius save priskiria kitai bohemos kartai, kurios branduolys buvęs Stasys Krasauskas, Vytautas Kalinauskas, Vaclovas Daunoras, Kostas Bogdanas. Čia puikiai pritapę ir Augustinas Savickas, Benjaminas Gorbulskis. Šaiposi, kad kiti iš to darę didelę politikа: Kęstutis Genys neva gėręs todėl, kad negalėjęs pritapti prie sovietinio režimo... Pats savo vyriškа silpnybę vertina blaiviai, nesiteisina, juolab nedramatizuoja, todėl nuginkluoja visus, kurie jau spaudė akmenį rankoje.

A. B. byla P. S.

 

Pasigerti būtų pretekstų ir naujausiais laikais. Pavyzdžiui, po Sigito Parulskio recenzijos „Kas eilėraščiuose išlieka, kai nupūti nuo jų įvairias dulkes?“ Baltakis sukrėstas: „Išspausdintas paskvilis iš manęs palieka šlapiа vietа. Tokio pikto straipsnio, kai vienas poetas kalba apie kitа, nesu skaitęs“.

 

Keičiasi laikai, keičiasi papročiai. Parulskiui, tokiam lietuviškam „bitnikui“, viena ir tas pats – ar gyvas klasikas Baltakis, ar grafomanas kelnių siuvėjas Pogrebnojus. Atšuoliuoja kaip koks Tadas Blinda ant savo Pegaso, pastato piestu tа savo eržilą prieš sutrikusį poetą ir pavaręs iš muškietos Dievui į langus – šūdas! šūdas! šūdas! – nurūksta tolyn. O nustėręs klasikas skambina „paguodos telefonu“ draugams – gal kas ir kitokį žodį pagarsintų? Ne, niekas nenorįs prasidėti su tuo chunveibinu. Net Kukulas „iki Parulskio lygio“ nenusileisiąs. Klasikas neiškenčia neįgėlęs: „Parulskis mano, kad būtent tau toli iki jo lygio...“

 

Gyventų Puškino laikais, iškviestų į dvikovа ir, aišku, būtų to desantininko nukeptas. Tačiau garbingoje kovoje. O dabar jaučiasi lyg viešai apšlapintas „gan mokyto ir labai talentingo barbaro“.

 

Kodėl sunku rašyti atsiminimus

 

Todėl, sako autorius, „skauda atmintį, kad ji sučaižyta, apdaužyta, mėlynėmis nusėta...“ Jis skaito Czeslawo Miloszo „Ulro žemę“ ir išsirašinėja citatas. „...Esame pririšti prie savojo laiko, pirmiausia savo jaunystės, ir kai paaiškėja, kad kitų kartų žmonėms tas laikas toks tolimas ir egzotiškas nelyg Pilypo Gražiojo epocha, tada prislegia mus nebylystė, – kaip, kokiais žodžiais perteikti tai, kas regėta, išjausta, kas mums stulbinamai konkretu?“

 

Pagrindinė Miloszo knygos mintis, kad ryšys su žmonių bendruomene, su artimaisiais yra vertybė, Baltakiui atrodo kaip inkaras nihilizmo bangose. Ji taip rimuojasi su jo paties poreikiu būti su tais, kuriuos myli. Artimiausias ratas – šeima. Jo džiaugsmas, jo stiprybė, jo užnugaris. Ir skausmas netekus sūnaus – juo nenori dalintis. Tėvai. Giminės. Draugai.

 

Baltakio mokėjimas draugauti – unikalus. Moka sutarti net su tais, kurie nesisveikina tarpusavyje. Gal todėl vadinamas „centristu“. Viename interviu „Respublikai“ yra prisipažinęs: „Man visа gyvenimа didžiausias ramstis – draugai. Tiesiog velniškai sekėsi renkantis juos – niekada jokių išdavysčių. Justinas Marcinkevičius, Alfonsas Maldonis, Vytautas Mikuličius... Kartais klausiu savęs: kodėl jie su manim draugauja?“

 

Nuo pusės knygos prasideda ištisinis martirologas. Draugai išeina vienas po kito: Algirdas Steponavičius, Kęstutis Genys, Vytautas Sirijos Gira... 1997-aisiais spaudai rengiamа rinkinį pavadina „Vienuolynu“. Visus savo draugus paverčia vienuoliais, o epigrafu pasirenka Tėvo Stanislovo žodžius: „Dievas kiekvienam žmogui duoda progа įstoti į vienuolynа. Tas amžinybės prieangis – senatvė – ir yra visuotinis visų žmonių vienuolynas“. Pats pirmasis iš „Vienuolyno“ į amžinybę išeina Eduardas Mieželaitis. Atsisveikinimo žodyje su garsiausiu praėjusios epochos poetu Baltakis ir vėl stebisi: „Kodėl Eduardas iš visų mano bendraamžių labiausiai mylėjo mane...“

Audronė Jablonskienė

Respublika, 2008.04.14